Nors tarp pirmadienį susitikusių V.Putino ir popiežiaus Pranciškaus mažai kas bendro – jie net priklauso skirtingoms krikščionių konfesijoms – šiuos vyrus sieja bent jau vienas dalykas – šiemet vasarą jie abu oponavo JAV (ir Prancūzijos) ketinimams įsikišti į Sirijos pilietinį karą.
Kol JAV prezidentas Barackas Obama dvejojo, ar reikia nubausti cheminį ginklą panaudojusį Sirijos lyderį Basharą al-Assadą, V.Putinas ir Pranciškus pasisakė prieš JAV intervenciją. Popiežius dar pridėjo, kad Sirijos pilietinį karą kursto ginklų prekeiviai. Jo kritika buvo skirta Vakarams.
Europai laikas pagalvoti, ką reiškia Senajam žemynui – ir ne tik jam, bet ir visiems Vakarams – turėti popiežių, kilusį iš kitos kultūros.
Galima sakyti, kad popiežius iš Lotynų Amerikos ištaiso tam tikrą prieštarą, kuri pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau badė akis. Kol katalikybė sklido ir tvirtėjo už Europos ribų, jos nuosmukis pačioje krikščioniškojo pasaulio tėvynėje įgavo neįtikėtinus tempus.
Santykis tarp popiežiaus ir jo avelių bei jo bandymai iš esmės reformuoti Romos bažnyčią yra katalikybės reikalas, o šiam pasauliui nepriklausantieji šiuos procesus gali tik pagarbiai stebėti. Tačiau Šventojo Tėvo santykis su Europa yra visų europiečių reikalas.
Kaip ir dabartiniai geopolitiniai pokyčiai, kurių vienas svarbiausių – Jorge Mario Bergoglio išrinkimas į Šventąjį Sostą.
Europa nebėra krikščioniškasis pasaulis
Galima sakyti, kad popiežius iš Lotynų Amerikos ištaiso tam tikrą prieštarą, kuri pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau badė akis. Kol katalikybė sklido ir tvirtėjo už Europos ribų, jos nuosmukis pačioje krikščioniškojo pasaulio tėvynėje įgavo neįtikėtinus tempus. Per pastaruosius keletą dešimtmečių sekuliarizacija išplito Europoje kaip jokiame kitame žemyne.
Šiuo atžvilgiu Europa yra veikiau išimtis nei taisyklė. Katalikybės, o ir visos krikščionybės gyvybingumas kituose žemynuose atsveria jos nuosmukį Europoje. Kai kurie religijos sociologai netgi tvirtina, kad jei tendencijos nepasikeis, krikščionybė greitai taps išimtinai neeuropietiška religija.
Būtent šia prasme J.M.Bergoglio išrinkimas popiežiumi pataiso prieštarą.
Vis dėlto popiežius ne iš Europos turi ir platesnę geopolitinę reikšmę. Tai ženklas, kaip pasikeitė Vakarų kultūrų įtaka pasaulyje. Svorio centras pasislinko arčiau besivystančių šalių. Normalu, kad dvasininkas – ar tai būtų popiežius, ar parapijos kunigas – krikščioniškų vertybių semiasi iš jį užauginusios visuomenės. O žemė, kurioje formavosi J.M.Bergoglio pasaulėžiūra, labai skiriasi nuo liberalios Europos.
Tai gali sukurti problemų popiežiaus santykiuose su Europa – pasauliu, apie kurį jis žino palyginti mažai ir, sprendžiant iš jo paties žodžių, kuris jo nesužavėjo.
Šiandien į periferiją išstumiama Europa, kuri įtaką išlaiko tik dėl to, kad popiežiaus sostinė vis dar yra Romoje.
„Periferijos“ kerštas
Katalikybės jėga visada slypėjo jos gebėjime išganymo žinios universalumą pritaikyti prie vietinių papročių.
Kai Šventajame Soste sėdėdavo popiežiai italai, kitų šalių katalikų Bažnyčios, net ir išlikdamos ištikimos Romos arkivyskupui, galėdavo puoselėti nacionalinius bruožus. Lygiai tą patį valdant europiečiams popiečiams darydavo ir Katalikų bažnyčios kituose žemynuose.
Tai vis dar galiojo Jono Pauliaus II, lygiai tokio paties charizmatiško kaip ir Pranciškus, pontifikato laikais. Tačiau anuomet katalikybės svorio centras vis dar buvo Europoje, o kitų žemynų nacionalinės Bažnyčios buvo laikomos „periferija“. Šiandien į periferiją išstumiama Europa, kuri įtaką išlaiko tik dėl to, kad popiežiaus sostinė vis dar yra Romoje. Europos katalikams (ir visiems europiečiams) tai – beprecedentė situacija.
Nacionalinės Bažnyčios, taip pat ir Italijos, turės parodyti Šventajam Tėvui, kad yra gera, išskirtinė, kas sudaro Europos tradicijos esmę.
Jei jos to nepadarys, ateities Katalikų Bažnyčiai iškils sunkumų palaikant tvarų ir harmoningą ryšį su Europa. Arba ieškant būdų, kaip sustabdyti sparčią žemyno sekuliarizaciją.
