XXI a. pradžioje vieningos Europos idėja tikėta taip stipriai, kad 2003-iaisiais, prabėgus vos ketveriems metams nuo Kosovo karo, Vakarų Balkanų šalims buvo suteikta viltis kada nors įstoti į Europos Sąjungą. Po dešimtmečio ši mintis jau nebeatrodė tokia tikėtina. Bankrutavus pasaulinei finansų bendrovei „Lehman Brothers“, daugelyje valstybių prasidėjo ekonominė krizė. Grėsmė sužlugti iškilo net pačiai Europos Sąjungai, tad kalbos apie plėtrą pritilo. 2013 m. Kroatijai įstojus į Bendriją, planai pakviesti naujų narių buvo atidėti.
Vakarų Balkanų šalys viską suprato, todėl nepuolė taikyti iš šalių kandidačių reikalaujamų priemonių ir kovoti su nepotizmu. Europos Sąjungos šalininkai Vakarų Balkanuose pasijuto apgauti. Visuomenėje paplito ciniškos nuotaikos.
Tačiau galbūt šį cinizmą galima įveikti. Tam gali pasitarnauti praėjusią savaitę Europos Sąjungos paskelbtas politikos dokumentas, kuriame teigiama, kad Serbija ir Juodkalnija galėtų įstoti į Bendriją jau 2025 m.
Makedonija pasiryžusi persivadinti „Buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija“, užbaigti absurdišką ginčą su Graikija, kurioje yra administracinių regionų tuo pačiu pavadinimu, ir pagaliau pradėti derėtis su Briuseliu dėl įstojimo į Bendriją.
Žiojinti duobė
Žvelgiant į Europos Sąjungos žemėlapį pietrytinėje žemyno dalyje, matyti bjauri žiojinti skylė, kurią sudaro Bendrijoje nesančios šalys. Ji primena kelio duobę dailiai išasfaltuotame kelyje, kurią būtina kuo skubiau užtaisyti. Jei to nepadarys Europos Sąjunga, darbo imsis kiti: Kinija pasiūlys infrastruktūros projektų, Rusija bei Turkija pasiraitos rankoves energetikos sektoriuje, Saudo Arabija ir Kataras ims eksportuoti vahabizmą – puritonišką islamo sampratą, kuri neturi beveik nieko bendra su Balkanų musulmonų tradicijomis, rašo K.Lazarevičius.
Jo teigimu, Europos Sąjungos šalininkai Vakarų Balkanuose trokšta prisijungti prie tos Bendrijos, kurią daugelis dabartinių valstybių narių jau užmiršo. Dėl to jie net pasirengę padaryti didelių nuolaidų. Makedonija pasiryžusi persivadinti „Buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija“, užbaigti absurdišką ginčą su Graikija, kurioje yra administracinių regionų tuo pačiu pavadinimu, ir pagaliau pradėti derėtis su Briuseliu dėl įstojimo į Bendriją.
Jei derybos pasirodytų sėkmingos, Serbijos valdžia susitaikytų su Kosovo nepriklausomybe, net jei kol kas pareigūnai dar nepasirengę to pripažinti rinkėjams. Serbija jau nuveikė daugiau nei daugelis kitų Europos Sąjungos šalių: ji priėmė 8000 pabėgėlių ir dėl to nekilo masinių protesto akcijų, žiniasklaida nepuolė juodinti imigrantų. Taigi, negalime kaltinti šių šalių, kad jos nepakankamai stengiasi.
Kritikai toliau abejos, ar likusioms šešioms Bendrijai dar nepriklausančioms Vakarų Balkanų šalims – Serbijai, Juodkalnijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Kosovui, Makedonijai ir Albanijai – pavyks įgyvendinti aukštus narystės Europos Sąjungoje reikalavimus. Nuoširdus atsakymas, pasak straipsnio autoriaus, būtų „ne“. Net iki 2025 m. Serbijai ir Juodkalnijai nepavyks tinkamai įdiegti visų sąlygų. Tačiau tai nereiškia, kad Bendrija turi šias šalis atstumti.
Neįmanomi, nenuoseklūs reikalavimai
Tiesą sakant, daugelis dabartinių Europos Sąjungos valstybių narių nepatektų į Bendriją, nes neatitiktų šiuo metu keliamų reikalavimų. Nenorite korumpuotų šalių? Ciao, gražioji Italija! Nepageidaujate valstybių, kur žurnalistams grasinama vien dėl to, kad jie atlieka savo darbą? Viso gero, Malta! Netinka šalys, kurias valdo dešiniųjų pažiūrų ekstremistai? Auf Wiedersehen, Austrija!
Jei Europos Sąjungą sudarytų vien šalys, kurios laikosi Stabilumo ir augimo pakto sąlygų, kurios nebūtų itin korumpuotos ir atitiktų teisinės valstybės, žiniasklaidos laisvės ir mažumų apsaugos reikalavimus, jų būtų vos keturios: Liuksemburgas, Danija, Švedija ir Nyderlandai. Vokietija ir Suomija tikriausiai galėtų prisijungti netolimoje ateityje, jei imtų taupyti ir sumažintų valstybės skolą iki 60 proc. bendrojo vidaus produkto.
Narystę, pasak K.Lazarevičiaus, turėtų nulemti ne tai, ar Vakarų Balkanų šalims pavyks nepriekaištingai įgyvendinti visas sąlygas. Svarbiau yra tai, kad per kitus kelerius metus jos taptų demokratiškesnės ir imtų kovoti su korupcija bei protekcionizmu. Tačiau jos tai padarys tik tuo atveju, jei narystė Europos Sąjungoje išliks tikroviška artimos ateities perspektyva. Būtent dėl to Europos Komisiją reikėtų pagirti už nustatytą 2025 m. datą. Vakarų Balkanų valstybės tikrai nelauks dar 15 metų.
„Jei ES pas mus neatvažiuos, sėsime į autobusą“, – dažnai juokaujama regione. Kitaip sakant, jei Europos Sąjungai nepavyks integruoti Vakarų Balkanų ir nukreipti šio regiono ekonominės bei demokratinės plėtros tinkama kryptimi, vietos gyventojai, ypač jaunimas, išsivažinės, nes nebemato ten perspektyvų. Suteikti šiems žmonėms vilčių įstoti į Europos Sąjungą, anot straipsnio autoriaus, būtų labai vertingas artimiausios ateities projektas.
