Portalo „Politico“ apžvalgininkas, britas Paulas Tayloras neseniai tiesiog konstatavo: tinkamą variantą žvelgiant į partijų programas ir pažadus prieš šiuos žiemos rinkimus rasti labai sunku.
Konservatoriai – favoritai laimėti daugumą – žada užbaigti „Brexit“ ir šviežią startą, leiboristai – atimti milijardus iš šykščiųjų kapitalistų, liberaldemokratai žada tą patį „Brexit“ nutraukti.
Taip, „Brexit“ – Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos, už kurį britai 2016-ųjų birželį nubalsavo referendumu, klausimas – visiškai sujaukė politinių pasirinkimų paletę.
Kadangi rinkimai Jungtinėje Karalystėje tradiciškai rengiami darbo dieną, laiko balsavimui buvo skiriama net 15 valandų.
Gal ir dėl to prieš rinkimus prognozuota, kad britai šiame pirmajame per 100 metų žiemos balsavime nebus tokie aktyvūs kaip 2017-aisiais, kai savo nuomonę pareiškė net 68,8 proc. rinkėjų.
Tiesa, kadangi rinkimai Jungtinėje Karalystėje tradiciškai rengiami darbo dieną, laiko balsavimui skiriama buvo net 15 valandų.
O mažyčių rinkimų apylinkių buvo pilna visame mieste – mokyklose, parduotuvėse.
Per daug nesivargindami britai prismaigstė lapelių su užrašu „Polling station“ ir, prašau, užeikite bei balsuokite. Bet tik tie, kurie turi teisę balsuoti – pašaliniai neįleidžiami.
Tiesa, bent Londone ketvirtadienį be perstojo lijo. Dėl to nei eilių, nei didelio entuziazmo matyti nebuvo, o barmenai abejojo, ar daug žmonių susirinks į tradicinius rinkimų rezultatų skelbimo stebėjimo renginius.
Kai nė vienas variantas netinka
Jums patraukli mažos vyriausybės idėja, jūs vertinate narystę NATO? Be abejo, pasirinkimas – toriai.
Bet jau ne vienas ir ne du partiečiai su trenksmu paliko konservatorius, esą tampančius ksenofobiška, ultranacionalitine, meluojančia politine jėga.
Nuopelnai už tokį aštrų ligi šiol gana nuosaikios centristinės partijos posūkį į dešinę priskirtini ne tik spaudimą toriams sukūrusiam Nigelui Farage'ui su kompanija, bet ir pačiam premjerui Borisui Johnsonui.
Susivėlęs šoumenas iš Dauningo gatvės 10-ojo namo kuo ramiausiai žada per, ekspertų teigimu, neįtikėtinai trumpą laiką – kiek mažiau nei metus – ir džiaugsmingai sumušti „Brexit“ gongu, ir susiderėti su ES dėl esą tobulo laisvosios prekybos susitarimo.
O gal išties norėtumėte, kad turtuoliai būtų apmokestinti, o šiomis papildomomis pajamomis būtų lyginamas svietas? Žinoma, svajojate ir apie „Brexit“ sustabdymą?
Kaip ir tiktų Jeremy Corbyno leiboristai – pagal apklausas jie antri ir paskutinėmis dienomis sparčiai artėjo prie konservatorių.
Tačiau Leiboristų partijai vadovaujantis J.Corbynas pats yra antivakarietiškas euroskeptikas, negana to, nepersistengiantis dėl kaltinimų antisemitizmų nubaidymo.
Siekdamas įtikti nemažai daliai britų rinkėjų, prieš rinkimus J.Corbynas pažadėjo pergalės (ar bent torių nesugebėjimo laimėti daugumą) atveju iš naujo susiderėti su ES dėl Pasitraukimo susitarimo – per tris mėnesius.
Tuomet pagal tokią viziją sektų antrasis „Brexit“ referendumas. Puiku, ar ne? Bet pats J.Corbynas tarsi slidi gyvatė atsisako aiškiai patvirtinti, kurią pusę per tokį plebiscitą palaikytų.
Aišku, dar yra škotų nacionalistai, visus tikslus jau pasiekusi „Brexit“ partija. Vis dėlto iš didesniųjų dar verta išskirti liberalus demokratus – kaip neretai juokaujama, „serijinius lūzerius“, bet vienintelę ryžtingai liberalią, proeuropietišką partiją.
P.Tayloras: kodėl pliuralistine liberalia demokratija tikintis žmogus turi rinktis tarp islamofobiškų komentarų ir nė nelabai slepiamo antisemitizmo? Tarp Donaldo Trumpo bičiulio ir Nicolaso Maduro garbintojo?
Liberaldemokatai tikina, kad atšauks „Brexit“ – žinoma, jei laimės absoliučią daugumą.
Tačiau tai neįmanoma, be to, partijos vadovybė neturi gražaus atsakymo į klausimą, ką tokiu atveju galvotų 17,4 mln. britų, 2016 metais demokratiškai pasirinkusių išstojimą iš Bendrijos.
Negana to, liberalai demokratai, net puikiai matydami, kad vadinamasis parlamento „pakabinimas“ (kai nė viena partija nelaimi daugumos) visiškai įmanomas, jau yra atsisakę eiti į formalią ar net neformalią koaliciją su kokia nors kita partija. Tai tiesiog kvaila.
„Kodėl pliuralistine liberalia demokratija tikintis žmogus turi rinktis tarp islamofobiškų komentarų ir nė nelabai slepiamo antisemitizmo? Tarp Donaldo Trumpo bičiulio ir Nicolaso Maduro garbintojo?“ – desperatiškai „Politico“ klausia P.Tayloras.
15min Londone kalbintas Europos reformų centro direktorius Charlesas Grantas sutiko: „Daugelis žmonių balsavo už mažiausią blogą variantą. Vienas satyrinis leidinys paskelbė karikatūrą, kurioje nupiešti nosis susiėmę ir suraukę žmonės – suprask, balsuoti jie eina šlykštėdamiesi.“
„Britų politiką seku jau seniai ir galiu pasakyti, kad lyderystės kokybė šiuo metu yra istoriškai žema.
Be to, konservatoriai – jau nacionalistai, kaip Donaldas Trumpas gaudantys nusivylusios darbininkų klasės paramą. O leiboristai – jau kraštutiniai kairieji, bent jau partijos vadovai“, – pridūrė Ch.Grantas.
Ką iš tiesų reiškia rinkiminis pažadas?
Formulės tikrai sudėtingos. Aišku, ne vien Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose demokratijose politikai prieš rinkimus mėgsta žadėti tai, ko, kaip jie puikiai žino, įgyvendinti negalės.
Bet kadangi nerealistiški visų didesniųjų britų partijų pažadai, situacija unikali ir net pavojinga demokratijai.
Mat kaip rinkėjas, aiškiai matantis, kad deklaruojamos ambicijos neturi svorio, iš esmės tegali tikėtis, kad visos tos partijos tiesiog meluoja ir iš tikrųjų pažadų įvykdyti nė neketina. O galbūt ketina, bet negalės.
Tarkime, balsas leiboristams dar nereiškia, kad jie tikrai pradės nacionalizacijos vajų, pakels mokesčius ir padidins viešąsias išlaidas. Nebūtinai, nes jie gali vadovauti mažumos vyriausybei, o ją remiančios mažesnės partijos kairuoliams labai įsijausti neleistų.
Torių dauguma naujajame parlamente beveik neabejotinai reiškia, kad kitų metų sausio 31 dieną Jungtinė Karalystė oficialiai išstos iš Bendrijos.
Balsas už Škotijos nacionalinę partiją dar nereiškia, kad tikrai įvyks antrasis referendumas dėl šios Jungtinės Karalystės dalies nepriklausomybės. Procedūra sudėtingesnė nei gali atrodyti.
Balsas už liberaldemokratus nebūtinai išvirs į Jungtinės Karalystės pasilikimą ES, nes ši partija dar gali pakeisti nuomonę ir paremti leiboristų mažumos vyriausybę, o kartu – jau minėtus kairiųjų planus dėl derybų su ES.
Tiesą sakant, balsas už konservatorius turbūt svariausias. Torių dauguma naujajame parlamente beveik neabejotinai reiškia, kad kitų metų sausio 31 dieną Jungtinė Karalystė oficialiai išstos iš Bendrijos.
O kas toliau – ar tikrai visi vargai su „Brexit“ bus baigti? Juk ne, derybos, tik jau kitokios, tęsis – dėl laisvosios prekybos. Ir turbūt nereikia baisiai daug žinoti, kad suprastum, jog pasiekti tokį susitarimą – be tarifų ir kvotų – per 11 mėnesių neįmanoma.
„Būtent tiek truktų pereinamasis laikotarpis, o gerokai mažiau ambicingas ES susitarimas su Kanada, nė neliečiantis paslaugų sektoriaus, buvo suderėtas ir ratifikuotas per septynerius metus“, – pastebėjo P.Tayloras.
Kiti ekspertai visgi mano, kad susitarti iki kitų metų pabaigos įmanoma, nors susitarimas būtų minimalistinis ir, pavyzdžiui, neapimtų saugumo bendradarbiavimo.
Proceso sparta ir lankstumas, anot 15min kalbintų Instituto vyriausybei specialistų, greičiausiai priklausys nuo to, kokią – ir, žinoma, jei – daugumą užsitikrins toriai.
Jei nedidelę, B.Johnsonas bus priklausomas nuo užkietėjusių eurofobų.
Bet jei dauguma būtų gana solidi, erdvės gali atsirasti daugiau, nes, daugelio premjerą pažįstančių ekspertų teigimu, jis iš tiesų yra nuosaikus politikas ir galėtų sau leisti nebesigerinti radikalams.
Nuovargis ir taktinis balsavimas
O tokiu atveju būtų galima tikėtis minkštesnio „Brexit“ ir sklandesnio susitarimo dėl prekybos su ES. Ir panašu, kad kuo greičiau išbristi iš šios klampios pelkės nori daugelis.
„Visi tiesiog pervargę ir pasimetę – politikai, biurokratai, žurnalistai“, – 15min Londone liūdnai tarstelėjo vienos ES šalies diplomatas.
Atskira kalba – verslo klasė, kuri jau tris kartus ruošėsi „Brexit“ terminui, bet jis vis neatėjo. Stoja investicijos, svyruoja nuo žinių apie „Brexit“ priklausomas svaro kursas, mažėja užsakymų.
Tas pats diplomatas pasvarstė, kad galbūt Jungtinės Karalystės „civilizuotos skyrybos su ES“ jau būtų geriausia išeitis – esą susiskaldžiusi šalis gautų šansą susivienyti.
Verslo klasė, kuri jau tris kartus ruošėsi „Brexit“ terminui, bet jis vis neatėjo. Stoja investicijos, svyruoja nuo žinių apie „Brexit“ priklausomas svaro kursas, mažėja užsakymų.
Taip, žinoma, galvoja ne visi ir paskutinėmis dienomis prieš rinkimus karštligiškai socialiniuose tinkluose derino, prieš ką balsuoti, o ne už – prieš leiboristus, prieš liberaldemokratus, bet labiausiai prieš torius. Neabejotinai dėl to, kad partija ir taip populiariausia.
Siekiant, kad toriai bent jau nelaimėtų daugumos, pasitelkiamas ir taktinis balsavimas.
Manoma, kad balsuojant ne už savąjį favoritą, o už kandidatą, turintį daugiau šansų įveikti bendrą priešininką, įmanoma – bet labai sunku – pakeisti rezultatus apie 10 proc. rinkimų apygardų. Iš viso jų yra 650, o pačių svarbiausių skaičiuojama apie 60-70.
Pavyzdžiui, du liberalai demokratai balsavimo išvakarėse Stoktone ir Kardife paragino rinkėjus balsuoti už savo nominalius varžovus iš Leiboristų partijos – esą tik taip bus galima įveikti torių kandidatus.
„Apie taktinį balsavimą labai daug diskutuojama socialiniuose tinkluose, bet kažin ar jis daug pakeis. Savo rinkėjus mobilizuoti bando visos partijos“, – vis dėlto parašė „The Independent“.
Torių kritikai, o ir kai kurie ekspertai bei diplomatai, bene labiausiai baiminasi konservatorių ir galingų jų sąjungininkų JAV tariamų planų masiškai dereguliuoti Jungtinės Karalystės ekonomiką.
Esą kaip ir JAV, kur į valdžią atėjus Donaldui Trumpui, buvo įvykdyta mokesčių reforma, būtų pastebėtas ekonomikos augimas, nors jo kaina būtų dar didesnė socialinė nelygybė ir dar labiau išsipūtęs deficitas.
„Kita vertus, ir leiboristų ekonominė vizija yra išprotėjėliška, – vis dėlto pastebėjo Ch.Grantas. – Žinau daug žmonių, kurie nori, kad šalis liktų ES, bet balsuos už konservatorius.
Kodėl? Jie mano, kad Corbynas Britanijai padarys daugiau žalos nei „Brexit“. Jis yra marksistas, kai kurie jo patarėjai – stalinistai. Jis niekada nekritikuoja Putino Rusijos, jis nekenčia Izraelio, Amerikos, remia Maduro, Castro.
Corbynui ir jo aplinkai blogiausias dalykas pasaulyje – JAV imperializmas. Aišku, dar yra ir antisemitizmo klausimas.“
