Vandenilio bombų našumas yra kur kas didesnis nei tradicinių ginklų. Tai reiškia, kad mažesnis ginklas gali padaryti daugiau žalos.

Padaryti jas pakankamai mažas, kad jos tilptų ant raketos, yra didelis iššūkis, kurį Šiaurės Korėjai, kaip ji tikina, pavyko įveikti. Ekspertai nėra tikri, bet, Pchenjanui tikinant, kad turi technologiją, jie daro prielaidą, kad tai yra tiesa.

Vandenilio bomboje sunkieji vandenilio izotopopai yra spaudžiami kartu, kad išleistų didesnį energijos kiekį – šimtus ar net tūkstančius kartų didesnį nei karuose naudoti branduoliniai ginklai.

Atominėse bombose vyksta procesai, vadinami skilimu. Plutonis ir/arba uranas yra skeliamas į mažesnius atomus, vyksta grandininė reakcija, kurios metu išsiskiria milžiniški energijos kiekiai.

Plutonio bomboms buvo naudojami gerokai didesni prietaisai. Ankstyvi branduoliniai ginklai, kaip kad 1945 metais Nagasakyje numestas „Fat Man“, kuris svėrė apie 4,7 tūkst. kilogramų ir buvo pusantro metro skersmens, buvo per dideli, kad juos galėtų nešti balistinės raketos, aiškina ginklų ekspertas Jeffrey Lewis.

Siekis sumažinti branduolinę bombą taip, kad ją galėtų nešti ICBM (tarpžemyninė balistinė raketa), reikalauja subtilaus balanso tarp ginklo dydžio ir jo galios. Reikia atlikti daug bandymų, siekiant įsitikinti, kad mažesnė branduolinė galvutė gali sukelti pakankamai didelių pasekmių.

„Scanpix“/AP nuotr./Paleista nauja „žemė-žemė“ tipo vidutinio nuotolio strateginė balistinė raketa „Hwasong 12“

Nors Šiaurės Korėja turi ICBM, tai dar nereiškia, kad ji gali numatyti kokią tik nori naudingąją apkrovą. ICBM, kuri skristų ne tik reikiamą atstumą, bet ir galėtų nusitaikyti ten, kur reikia, yra neįtikėtinai sunki užduotis.

Šiaurės Korėja raketas išbandė šaudama jas aukštyn. Kai kurie ekspertai mano, kad, jeigu raketa gali kilti į tam tikrą aukštį, pakeitus paleidimo kampą, ji galėtų pasiekti ir kitus žemynus.

Tačiau viskas yra šiek tiek sudėtingiau.

ICBM yra pagrįsta raketų sėkme, kurios paleidžiamos tūkstančius kilometrų į atmosferą, tuomet aplink Žemę, o vėliau yra grąžinamos, nukreipiant karinę galvutę į taikinį. Tačiau kai kurių raketų bandymų metu sugrįžimo procesas nebuvo sėkmingas, ir jos buvo sunaikintos grįžimo į Žemės atmosferą metu.

„Kosmoso transporto priemonė, grįžtanti į Žemės atmosferą, turi saugiklius nuo karščio, kurie užtikrina, kad prietaisas nesudegtų iš vidaus. Greitis, kuriuo raketa keliauja per atmosferą, sukuria didžiulius oro spaudimo ir karščio kiekius“, – aiškino gynybos specialistas Londone Martinas Navias.

Tam, kad viskas įvyktų sėkmingai, reikia intensyvių bandymų. Net ir labai aktyviai Šiaurės Korėjos programai prireikė beveik dviejų dešimtmečio nuo pirmųjų ilgojo nuotolio raketų bandymų, kad galėtų pasigirti turinti veikiančią ICBM.

Šiaurės Korėja paskelbė atlikusi šeštąjį branduolinį bandymą

Šiaurės Korėja atliko šeštąjį branduolinį bandymą

Kai branduolinė galvutė yra pakankamai maža, kad nepaveiktų ICBM skridimo diapazono, kyla kitas svarbus klausimas: ar branduolinis ginklas gali atlaikyti šoką, vibraciją, temperatūros pokyčius, kurie yra neišvengiami balistinės raketos skrydžio metu?

Vienintelis būdas atsakyti į šiuos klausimus yra tolesni bandymai.

VIDEO: Šiaurės Korėja: kaip susiformavo ši absurdiška diktatūra?