2017-ųjų pradžioje gaiviųjų gėrimų kompanija pramoninėje zonoje prie sostinės Damasko, netoli tuomet sukilėlių kontroliuojamo Dumos miesto Rytų Gutoje, pradėjo statyti fabriką.
„Žemė nebuvo brangi, tačiau čia pavojinga“, – „The Financial Times“ sakė jaunas kompanijos vadovas siras, nenorėjęs atskleisti tapatybės.
Mūšis dėl Dumos buvo žiaurus. Rusų remiamos vyriausybės pajėgos sukilėlių kontroliuojamą miestą puolė oro smūgiais, Dumos, kurioje buvo tūkstančiai civilių, apgultis tęsėsi du mėnesius.
Sirijos kariuomenė kaltinama čia panaudojusi cheminį ginklą: tarptautiniai ekspertai tikina, kad vienos chloro dujų atakos metu žuvo 70 žmonių. Iš viso puolant Rytų Gutą žuvo 1600 žmonių, bombos išsprogdino ištisus rajonus ir fabrikus.
Vyriausybei ištikimas kompanijos vadovas, kurio vienas giminaitis yra įtrauktas į sankcijų sąrašą, tikino blogiausiomis apgulties dienomis „pripratęs prie šaudymo“. Vis dėlto kompanija statybas tęsė net ir neramumų metu.
„Gyvenimas Sirijoje nesustojo“, – tikino jis. Po kelių mėnesių šiame fabrike jau buvo gaminami gazuoti gėrimai.
Aštuonerių metų pilietinis karas sugriovė pramoninius Sirijos miestus ir suluošino darbo jėgą, o neišvengiamai artėjančią B.al Assado pajėgų pergalę temdo augantis skurdas bei nepriteklius.
Šalyje, kurioje retas drįsta kritikuoti autoritarinį režimą, dujų trūkumas žiemą įžiebė gyventojų nepasitenkinimą – sirai tyliai klausia, kodėl ekonominė situacija blogėja.
Aymanas: „Verslas yra silpnas. Tikėjomės, kad bus geriau, kadangi jie išsprendė krizę, tačiau viskas vyksta priešingai.“
„Verslas yra silpnas. Tikėjomės, kad bus geriau, kadangi jie išsprendė krizę, tačiau viskas vyksta priešingai“, – teigė 52 metų amžiaus Aymanas, dirbantis įrankių parduotuvėje Damaske.
„The Financial Times“ rašo, kad ekonomikos atgaivinimą tik apsunkina užsienio šalių interesai Sirijoje. B.al Assado sąjungininkės Rusija ir Iranas padėjo vyriausybėms pajėgoms išplėšti karines pergales, tačiau jos neskiria išteklių šalies atstatymui.
Nenorinčios stiprinti režimo, Vakarų šalies griežtina sankcijas ir susilaiko nuo didelių rekonstrukcijos projektų finansavimo.
Per pastaruosius dvejus metus režimo pajėgos atgavo didžiosios Sirijos dalies teritorijos kontrolę. Tačiau karo kaina – didžiulė: maždaug pusė milijono žuvusiųjų, trys milijonai sirų liko neįgalūs, daugiau nei pusė šalies populiacijos – apie 21 mln. žmonių – turėjo palikti namus.
Nors mūšių banga nuslūgo, kai kuriose provincijose, pavyzdžiui, sukilėlių kontroliuojamame Idlibe, vis dar siaučia smurtas.
Režimui artimi verslininkai kaltinami tuo, kad pelnosi iš konflikto.
Kritikai nerimauja, kad šalies atstatymui reikalingi užsienio pinigai, kurių, pasak Jungtinių Tautų, reikėtų 25 mlrd. dolerių (22,07 mlrd. eurų), juos tik dar labiau praturtintų. Tiesa, režimas šiam tikslui įvardija kur kas didesnę sumą – 400 mlrd. dolerių (353,12 mlrd. eurų).
JT skaičiavimais, itin dideliame skurde – mažiau nei už 1,9 dolerio (1,67 euro) per dieną – šiuo metu gyvena 69 proc. populiacijos: nuo 2011-ųjų šis skaičius padvigubėjo.
Pasaulio banko duomenimis, po 2009-ųjų 56 proc. šalies verslų arba užsidarė, arba persikėlė už Sirijos ribų. Nedarbo lygis, 2010-aisiais siekęs mažiau nei 10 proc., 2015-aisiais viršijo 50 proc.
Augančios pragyvenimo išlaidos, atlyginimų stagnacija ir silpstanti sirų perkamoji galia reiškia, kad šalies gyventojams sunku patenkinti būtiniausius poreikius.
Nelygybės kontrastai
Daugumoje Sirijos dalių dingo vidurinioji klasė. Ryškiausi kontrastai matomi sostinėje Damaske: turtingesniuose rajonuose netrūksta ryškių vitrinų ir lankytojų užpildytų kaljano barų, tačiau netoli jų – eilės prie dalijamos pigesnės duonos.
Darbo ir socialinių reikalų ministrė Rima Kadiry tikina, kad neturtinga vyriausybė remia prekybą. „Finansiniai ištekliai yra riboti, tačiau nukreipiame didžiausią įmanomą finansavimą produkcijos atkūrimui ir Sirijos ekonomikos atgaivinimui“, – sakė R.Kadiry.
Pasak ministrės, remiami žemės ūkio ir pramonės sektoriai, pirmenybė teikiama mikrofinansiniams projektams, smulkiajam verslui. Tiesa,
R.Kadiry nepateikė konkrečių skaičių.
Pasaulio bankas skaičiuoja, kad 2011–2016 metais Sirijos bendrojo vidaus produkto (BVP) nuostolis siekė 226 mlrd. dolerių (199,5 mlrd. eurų) – keturis kartus daugiau nei Sirijos BVP 2010-aisiais.
Žlungant įprastoms kompanijoms, išaugo nauja karo verslo klasė: šios įmonės pelnosi iš ginklų, žmonių ar narkotikų kontrabandos, kontroliuoja prekybą tarp režimo ir opozicijos.
Anot „The Financial Times“, per Rytų Gutą skrodžiantys sunkvežimiai su plieno gaminiais ir rūdijančiomis metalinėmis statinėmis – ryškiausias karo ekonomikos ženklas.
„Perdirbimas to, ką paliko karas, šiuo metu yra populiariausia pramonės šaka. Pavyzdžiui, perdirbamas iš sugriautų pastatų paimtas plienas“, – teigė režimą palaikantis ekonomistas Ammaras Youssefas.
Plėšikavimu užsiėmė visų pusių kovotojai. Nuo 2014-ųjų iš pastatų buvo išplėšta ir išlydyta tiek varinių kabelių, kad vario produktai, anot Pasaulio banko, tapo ketvirtu didžiausiu Sirijos eksportu.
„Kai kurie kovotojų grupių vadai užsidirbo daug pinigų, – teigė farmacijos produktų gamyklos savininkas ir parlamentaras Faresas Shehabi. – Kai žmonės jautė nepriteklių, jie iš to užsidirbo. Niekam nepatinka matyti, kaip ši mafija klesti.“
Pasak jo, politikai bando pažaboti šią problemą. Vis dėlto Marwanu prisistatęs verslininkas tikina, kad „režimas užmerkia akis“.
Marwanas: „Režimas atsilygina jam lojaliems verslininkams, vietos politikams, žvalgybai, visam režimą palaikančiam aparatui“
„Režimas atsilygina jam lojaliems verslininkams, vietos politikams, žvalgybai, visam režimą palaikančiam aparatui“, – tikino jis.
Ryšiai su Arabų pasauliu
Arabų valstybės, kurių dauguma iš pradžių rėmė B.al Assadą nuversti siekiančius sukilėlius, dabar į Damaską ima žvelgti vis palankiau.
Kaimyninės Libanas ir Jordanija, priglaudusios apie 1,6 mln. sirų pabėgėlių, tikisi, kad atgaivinta prekyba su Sirija palengvins ekonominį spaudimą namuose. Netyla spekuliacijos, kad Persijos įlankos valstybės, siekiančios pasipriešinti Iranui, prisidėdamos prie Sirijos atstatymo bandys joje nusipirkti įtaką.
Tvyrant nežiniai JAV prezidento Donaldo Trumpo Vidurio Rytų politikoje – neaišku, kada amerikiečių pajėgos bus išvestos iš Sirijos – tai atrodo tarsi pragmatiška išeitis.
Sudano prezidentas Omaras al Bashiras, prieš kurį namuose vyksta didelio masto protestai, tapo pirmuoju Arabų Lygos lyderiu, apsilankiusiu Damaske po 2011-ųjų.
Jungtiniai Arabų Emyratai Damaske vėl atidarė savo ambasadą, kurioje lankėsi Sirijos prekybos atstovų delegacija, vadovaujama į sankcijų sąrašą įtraukto plieno magnato Mohammado Hamsho. Savo ambasadą iš naujo atidaryti planuoja ir Bahreinas. Pernai Jordanija atblokavo pagrindinį prekybos su Sirija koridorių.
Tarptautinio strateginių studijų instituto analitikas Vidurio Rytų saugumo klausimais Emile Hokayemas įspėja, kad tokia strategija gali „suteikti ekonominės naudos režimui, kuris vykdys grobuonišką ekonomiką“, tačiau nesuteiks jokios politinės grąžos.
Nuo 2011-ųjų JAV, Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos taiko sankcijas tam tikram importui iš Sirijos, į sankcijų sąrašus įtraukti asmenys, kaltinami finansine parama režimui.
Šį sausį Briuselis į sankcijų sąrašą įtraukė dar 11 su B.al Assado režimu kolaboruojančių verslininkų, JAV Kongresas išplėtė sankcijas.
Su režimu nesusiję verslininkai sako besibaiminantys, kad išplėstos sankcijos gali paveikti visus, susijusius su šalies atstatymu. Pasak jų, bankai blokuoja pavedimus, todėl jie negali pirkti iš Europos – turi pervedinėti pinigus naudodamiesi brangiais neoficialiais finansiniais tinklais.
Persijos įlankos šalyse įsikūrusios statybų kompanijos greičiausiai nerizikuos užsitraukti JAV nemalonę. Kol Rusija ir Iranas nerodo didelio entuziazmo investuoti, o Kinija į investicijas taip pat žvelgia įtariai, neaišku, kas, be pačių sirų, sumokės už Sirijos atstatymą.
Nepalanki ekonominė aplinka
Vystyti verslą Sirijoje nelengva ir be sankcijų. Kompanijų savininkai iš Beiruto, Londono ar Paryžiaus kalba apie nešvarią komercinę aplinką ir daugybę iššūkių: nuo kvalifikuotų darbuotojų trūkumo iki įsišaknijusios korupcijos, sugriautos infrastruktūros, smurto ir grobuoniškų valstybinių institucijų.
Verslininkas Hassanas „The Financial Times“ tikino, kad net teismuose „negali apginti savo teisių be korupcijos“.
Kompanijos skundžiasi dėl didelių mokesčių nepaisant prastų jų rezultatų, taip pat dėl privalomų „aukų“ nevyriausybinėms organizacijoms, kurios veikia kaip neoficialios valstybinės institucijos.
Be to, kompanijos skundžiasi dėl didelių mokesčių nepaisant prastų jų rezultatų, taip pat dėl privalomų „aukų“ nevyriausybinėms organizacijoms, kurios veikia kaip neoficialios valstybinės institucijos.
Tuo pat metu Irano ir Rusijos kompanijos, įskaitant „Stroytransgaz“, taikosi į gamtinius Sirijos išteklius užsitikrindamos pelningas sutartis dėl fosfato, naftos, dujų ir elektros.
Paklaustas apie šiuo metu egzistuojančias galimybes verslui Sirijoje, vienas verslininkas atsakė: „Pyragas buvo padalytas.“
Vietiniai karčiai juokauja, kad net jei įmonių vadovai sugrįš, darbuotojų nebėra – „pabėgę arba negyvi“. Privalomoji karinė tarnyba 18 metų amžiaus ir vyresniems vyrams dar labiau sumažino darbo jėgą.
Prieš karą tankiausiai apgyvendintame Alepo mieste, garsėjusiame tekstilės pramone, buvo sugriauta šimtai gamyklų. Pasaulio banko skaičiavimais, 14,9 mln. tonų nuolaužų išvalymas čia galėtų užtrukti šešerius metus.
