Spalio 1 d., pasaulį apskriejus visuotinį gailestį sužadinusiems vaizdams, kuriuose ispanų policija negailestingai talžo katalonų močiutes, jau atrodė, kad C.Puigdemont'o atsiskyrimo idėja netruks tapti tikrove.
Tada žodį tarė karalius Felipe VI. Jis pasakė, kad nei Madrido vyriausybė, nei monarchija neketina derėtis su nepriklausomybės siekiančiais katalonų lyderiais.
Per daug vadovaujamasi norais, per mažai galvojama
Didžiausiu postūmiu šioje situacijoje vis dėlto tapo Ispanijos valdžios ir stambiausių Katalonijos korporacijų akibrokštas. Spalio 4 d. šalies vyriausybė išleido dekretą, kuriuo numatė pagalbą iš Katalonijos į Ispaniją norinčiam persikelti verslui. Po kelių dienų pagrindinių Katalonijos bankų, „Caixa“ ir „Sabadell“, taip pat svarbių vandens ir dujų bendrovių būstinės paskelbė netrukus paliksiančios regioną. Demokratija veikia ir taip: milijonai rinkėjų atiduoda po vieną balsą, o keli, pasinaudoję savo milijonais, padaro tokį poveikį, tarytum jie būtų milijonai, padėtį apibendrina M.Caparrosas.
Jo teigimu, bankų atsisveikinimas su regionu nepriklausomybės siekiantiems katalonams, kurie dėl savo krašto pasiruošę atsisakyti visko, tik ne taupomųjų sąskaitų ir europietiško gyvenimo būdo, buvo tarsi šaltas dušas. O štai C.Puidgemont'ui ir jo partijai, istoriškai susijusiems su tais pačiais bankais, tai buvo ne šaltas dušas, o daugiau nei ledo šaltumo cunamis.
Matant, kaip, plevėsuojant vėliavoms ir aidint patriotiškiems šūkiams, regiono ekonomika grimzta į nežinią, pasidarė beveik aišku, kad nepriklausomybė – labiau noras negu projektas. Daugelį metų kalbėta apie naujos šalies sukūrimą, tačiau mažai diskutuota apie jos ekonominę ir socialinę struktūrą. Būtent todėl, įsitikinęs M.Caparrosas, niekada nebuvo aišku, kiek iš tikrųjų prireiks socialinės energijos, t.y. kiek reikės atiduoti jėgų ir kiek paaukoti, kad šią idėją būtų įmanoma įgyvendinti.
Iš letargo miego bunda ir kita pusė
Sukurti šalį – sudėtinga ir brangu. Žengiant tokį žingsnį, reikia turėti didžiulę paramą. Paprastai nepriklausomybės pasiekiama po ilgo karo arba subyrėjus kolonijinei valdžiai, o svarbiausia – kad idėją palaikytų didžioji dalis. Panašu, kad pirmieji du elementai Katalonijoje negresia, rašo straipsnio autorius, o trečiojo, deja, nėra. Pasak jo, imtis kurti naują, tačiau susiskaidžiusią šalį – tiesus kelias į pražūtį.
Padėtis toliau blogėja, nes nepriklausomybės judėjimo lyderiai nebepajėgia sukontroliuoti žodžių, versijų ir visko, kas vyksta gatvėse. Staiga prabilo tie, kurie visąlaik tylėjo – daugiau negu pusė katalonų referendume apskritai nedalyvavo. Aplinkoje, kurioje bet koks pasisakymas prieš katalonų patriotizmą nebūtų sutiktas su džiaugsmu, šie žmonės savo nuomonę buvo linkę pasilaikyti sau, tačiau, įsismarkavus kalboms apie nepriklausomybę, jie – o jų galbūt net dauguma! – ima busti iš letargo miego ir daugiau tylėti nebenori.
Kalbų girdėti skirtingų. Milijonams žmonių susidaręs įspūdis, kad nesutaikomi priešai, Ispanijos premjeras Marianas Rajoy ir Katalonijos vadovas C.Puigdemont'as, stumia juos į labai pavojingą padėtį: net jei bus išvengta kraujo praliejimo, tai prakaito ir ašarų upės – tikrai tekės.
Spalio 1 d., pasaulį apskriejus visuotinį gailestį sužadinusiems vaizdams, kuriuose ispanų policija negailestingai talžo katalonų močiutes, jau atrodė, kad C.Puigdemont'o atsiskyrimo idėja netruks tapti tikrove.
Milijonai žmonių staiga suprato, kad Katalonijos nepriklausomybė – ar atkaklus jos siekimas – gali sugriauti jų gyvenimą daugeliui metų į priekį. Tie patys žmonės nenori pasiduoti minčiai, kad neįmanoma vienu metu būti ir katalonais, ir ispanais. Jie norėtų, kad viskas nurimtų ir kad jų lyderiai ieškotų ne problemų, o sprendimų, ir siektų ne pergalės, o susikalbėjimo, rašo M.Caparrosas.
Reikia ne skaidytis, o vienytis
Šiomis dienomis tylieji ieško būdų būti išgirsti. Jie neleis, kad jų tyloje legitimizuotųsi tie, kurie šaukia. Protestai prieš katalonų šovinizmą neretai virsta ispaniškuoju šovinizmu: seniai gatvėse nebuvo tiek Franco Ispanijos simbolių, kiek jų yra dabar; seniai nebuvo tokios fašizmo prabudimo grėsmės, kokia yra dabar.
Kur kas paprasčiau garbinti vėliavą, negu prieštarauti vėliavomis mojuojantiems nacionalistams. Daug lengviau sekti lyderiu, o ne idėja. Tačiau tų, kurie stengiasi irtis prieš patriotines bangas Ispanijoje ir neremia šovinizmo nei vienoje, nei kitoje pusėje, pastebimai daugėja. Jei jiems pavyktų pasisakyti garsiai ir aiškiai, įvykiai Katalonijoje – taip pat ir likusioje Ispanijoje – galėtų pakrypti kita linkme.
M.Caparroso nuomone, abi pusės turėtų pačios save ir viena kitą įtikinti, kad geriausias sprendimas – ne žengti skirtingais keliais ir taip pamažu sudraskyti šalį į gabalus, o siekti bendromis jėgomis tą šalį – ir visuomenę – atkurti taip, kad joks regionas ir joks pilietis nenorėtų iš jos pabėgti.
C.Puigdemont'as paskelbė atidedąs nepriklausomybę ir, laukdamas atsako iš Madrido, kvietė kalbėtis. Gautas atsakas, deja, yra blogiausias iš visų, kokių tik buvo galima tikėtis. Praėjusią savaitę Ispanijos valdančiosios partijos atstovas Pablas Casadas pareiškė, kad tam, kuris paskelbs nepriklausomybę dabar, „baigsis taip pat, kaip baigėsi tam, kuris ją paskelbė prieš 83 metus“. Prieš 83 metus tai padarė katalonų prezidentas ir didvyris Lluisas Companysas. 1940 m. spalio 15 d. diktatoriaus Francisco Franco įsakymu jis sušaudytas.
