„Jie mėgina mus sulaikyti įprastu šantažu – skirtumai didės, akcijų rinka trauksis, kils pavojus Europai“, – savo „Facebook“ paskyroje neseniai rašė Italijos partijos „Lyga“ lyderis Matteo Salvini. „Tačiau šįkart, – tikino jis, – laukite pokyčių.“
Kartu su „Penkių žvaigždučių judėjimo“ (M5S) lyderiu Luigi Di Maio jis suformavo naująją šalies vyriausybę. Minėtas M.Salvini pareiškimas tarytum byloja, kad M5S ir „Lygos“ koalicija gali virsti nauju euroskeptikų judėjimu, sugebėsiančiu surengti keršto akciją prieš finansų rinkas, Europos Sąjungą ir fiskalinės drausmės sergėtojus iš Vokietijos.
M.Salvini dabar paskelbė „antrąjį raundą“ mūšyje tarp itališko populizmo ir Europos politinio elito. Pirmasis raundas baigėsi 2011-ųjų lapkritį, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir tuometis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pasinaudojo finansų rinkų nuogąstavimais, kad priverstų buvusį Italijos ministrą pirmininką Silvio Berlusconi palikti postą. Nuo to momento populistinis euroskepticizmas tik auga, ypač Italijoje, nes taip jau išėjo, kad būtent jai teko atsidurti priekinėje migrantų ir pabėgėlių krizės linijoje.
Grėsmė Europos projektui?
Naujoji Italijos politikos drama vyksta visą Europą apėmusių reikšmingų politinių permainų fone. Gegužę rinkas išgąsdino paviešintas M5S ir „Lygos“ dokumento projektas. Jame rašoma, kad Europa turėtų grįžti į laikotarpį, buvusį iki 1992-aisiais pasirašant Mastrichto sutartį ir įvedant eurą. Vis dėlto į tokio pobūdžio pareiškimus derėtų žvelgti gana kritiškai, mano M.Leonardas.
Nei M5S, nei „Lyga“ neturi tvirtos pozicijos dėl to, kaip toli jos pasirengusios eiti įgyvendindamos euro atžvilgiu nepalankią darbotvarkę. Į minėto dokumento nutekinimą abi šios partijos reagavo tvirtinimais, esą euro klausimas derybose net nesvarstytas. Tačiau kiek vėliau, gegužės gale, užkirtęs kelią euroskeptiškų pažiūrų ekonomistui Paolo Savonai tapti naujuoju šalies ekonomikos ir finansų ministru, prezidentas Sergio Mattarella sukėlė tikrą nepasitenkinimo audrą. Peršasi išvada, kad ateityje bendros valiutos klausimas vis dėlto gali atsidurti dėmesio centre.
Italijos vyriausybė, kurioje dabar susipynė dvi gerokai skirtingos populizmo rūšys, bus didelė grėsmė Europos projektui, kadangi ilgainiui ji gali tapti naujo populistų ir euroskeptikų, iki šiol veikusių kas sau, junginio branduoliu. Euroskeptikai nuo šiol nebebus susiskaidę į kovotojus su imigracija dešinėje ir griežto taupymo politikos oponentus kairėje, rašo Europos užsienio santykių tarybos vadovas.
Kad ir kaip ten būtų, sunku įsivaizduoti sklandžią M5S ir „Lygos“ partnerystę. Būtent todėl šioms partijoms nesisekė suformuoti vyriausybės, kovo 4-ąją bendrai gavus daugumą balsų. Tačiau jei joms vis dėlto pavyks sėkmingai valdyti šalį, jų politinė programa gali tapti pavyzdžiu visos Europos Sąjungos populistams.
M.Leonardas siūlo pažvelgti, pavyzdžiui, į „Lygos“ darbotvarkę, skirtą tarptautiniams reikalams. Joje raginama stoti kryžiaus žygin prieš imigraciją ir grįžti prie tradicinių vertybių. Tai tos pačios idėjos, iš kurių įkvėpimo semiasi vis labiau į autoritarizmą linkstantis Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Jis jau dabar rūpinasi, kad santykiai su M. Salvini būtų kuo geresni.
M5S savo ruožtu neatsisako palaikyti „Lygos“ suformuluotos antiimigracinės darbotvarkės; ji prie jos dar ir prisideda, kviesdama Viduržemio jūros regiono šalis prisijungti prie griežtos fiskalinės drausmės ir Šiaurės Europos šalių vykdomos politikos kritikų būrio. Prancūzija ir Ispanija prie šio projekto veikiausiai nesijungtų, Graikija ir kitos šalys – galbūt. Tačiau bendrai tai sukeltų didelę sumaištį ES politikoje, įsitikinęs tarptautinių santykių ekspertas.
Taikosi į Europos Parlamentą
Pažymėtina, rašo M. Leonardas, kad visa tai vyksta artėjant kitąmet įvyksiantiems Europos Parlamento rinkimams, kurie, tikėtina, išsiskirs dar neregėtu visos Europos populistinių partijų aktyvumu. Europos populistai nieko taip netrokšta, kaip suformuoti neapykanta sau pačiam trykštantį parlamentą – tokį, kuriame dauguma narių būtų priešiškai nusiteikę institucijos, į kurią patys yra išrinkti, egzistavimo atžvilgiu. Jei taip atsitiktų, didelių permainų reikėtų laukti ne tik Europos Komisijoje, bet ir kitose ES valdančiosiose institucijose, kurių nacionalinio lygmens politiniai neramumai paprastai nepaveikdavo.
Šiaip ar taip, mobilizuojasi ne tik populistinės jėgos, bet ir tradicinės politikos šalininkai – ypač po įspūdingos Emmanuelio Macrono pergalės praėjusių metų Prancūzijos prezidento rinkimuose. Jis įžiebė naują požiūrį į Europos projektą ir, visai kaip populistai, yra labiau siejamas su pokyčiais negu su status quo. E.Macrono genialumas slypi tame, kad jam nepriimtinas tradicinis pasidalijimas į kairiuosius ir dešiniuosius, kaip ir priešprieša tarp ES integracijos ir nacionalinio suvereniteto. M.Leonardo nuomone, jis savo pusėn gali patraukti tuos europiečius, kurie jaučiasi palikti nuošaly.
E.Macronas ir A.Merkel žada per ateinantį mėnesį pateikti ES lygmens reformų planą. Viena įdomesnių siūlomų idėjų – lanksti Europa. Jos esmė – valstybės narės galės savanoriškai jungtis į koaliciją ir judėti glaudesnės integracijos keliu. Kitoms šalims durys būtų paliktos atviros prisijungti vėliau. Jei Italija ir toliau eis populizmo keliu, iš priekin žengiančių šalių grupės ji save paprasčiausiai išbrauks, įsitikinęs rašinio autorius.
Nusimato ilgas žaidimas – lieka laukti atomazgos
Taigi pagrindinis šiame Europos istorijos tarpsnyje kylantis klausimas – kas vis dėlto ims viršų: tradiciniai reformatoriai ar populistai? Kartu ir senas, ir naujas frankogermaniškasis tandemas norėtų iš naujo formuoti Europos branduolį, taip euroskeptikus nustumdamas į pakraštį. Tačiau M. Salvini ir L. Di Maio tikslas – šiame pakraštyje suformuoti naują branduolį, taip izoliuojant ES tradicines valdančiąsias jėgas.
Akivaizdu – žaidimas truks ilgai. Pirmąjį raundą laimėjo Europos centras, S.Berlusconį faktiškai pakeisdamas Europos sostinėse itin populiariu politiku Mario Monti. Deja, Italijoje kilusi populizmo banga verčia manyti, kad ši pergalė – Pyro pergalė.
Remiantis neseniai atlikto Europos užsienio santykių tarybos tyrimo duomenimis, 2007–2017 m. laikotarpiu visuomenės parama Europos Sąjungai Italijoje sumažėjo labiau nei bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje. Todėl nereikėtų stebėtis, kad iš šalies, turėjusios vieną proeuropietiškiausių vyriausybių Europos Sąjungoje, Italija taip sparčiai virto naujuoju Europos populizmo centru.
Vis dėlto tebetikintieji Europos projektu neturėtų prarasti vilties, mano M.Leonardas. Visa ši tamsi euroskeptikų sėkmės istorija turi ir šviesiąją pusę: proeuropiečius šis smūgis tarytum pabudino iš sapno. Belieka pažiūrėti, rašo jis, kuris iš šiųdviejų judėjimų pasirodys esąs gyvybingesnis. Išbandymas prasideda Italijoje.
