Anot jo, praėjusį pirmadienį visas Izraelis sužinojo, kad premjero sūnus elgiasi skandalingai ir gėdingai.
Tą dieną buvo paviešintas garso įrašas, padarytas 2015-aisiais, kai B.Netanyahu sūnus Yairas už mokesčių mokėtojų pinigus linksminosi Tel Avivo striptizo klubuose ir svaidė pagyrūniškus komentarus apie moteris bei apie savo tėvo politinius susitarimus.
Šalyje, žinoma, kilo skandalas. O premjeras, aišku, buvo priverstas į jį reaguoti. Visa tai neabejotinai atitraukė B.Netanyahu dėmesį nuo svarbesnių reikalų.
„Tą patį vakarą, kai jaunesnysis Netanyahu buvo demaskuotas kaip imbecilas, Izraelio oro pajėgos atakavo karinius objektus Sirijoje. Tokia operacija tikrai reikalauja ir premjero leidimo, ir jo dėmesio“, – pastebi Sh.Rosneris.
Vis dėlto B.Netanyahu dėmesį labiau blaško net ne su jo sūnumi siejamas skandalas, o faktas, kad jo atžvilgiu pradėtas tyrimas dėl korupcijos. „Kaip jam normaliai dirbti?“ – klausia izraeliečiai ir vis garsiau svarsto apie galimybę, kad premjeras turės trauktis iš posto.
Premjeras purtosi spaudimo
„Izraelio premjeras yra vienas užimčiausių pasaulio lyderių, – du mokslininkai neseniai rašė viename Izraelio demokratijos instituto ataskaitoje. – Bet kai jis leidžia laiką policijos apklausose ir ruošdamasis joms, jo sugebėjimas skirti visą dėmesį valstybės reikalams pažeidžiamas.“
Net paties B.Netanyahu partija „Likud“ anksčiau yra kartojusi tokį pat argumentą – kai į teisines problemas buvo įsipainiojęs dabartinio premjero pirmtakas Ehudas Olmertas.
„Nė viena darbovietė – žinoma, ir premjero biuras – negali leisti sau išlaikyti vadovą, kuris didžiąją dalį laiko konsultuojasi su savo advokatais“, – tuomet teigė Giladas Erdanas, kuris B.Netanyahu vyriausybėje eina viešojo saugumo ministro pareigas.
Tuomet, 2008–2009 metais, „Likud“ pozicija buvo viena: jei premjerui tinkamai atlikti pareigas trukdo virš jo kybantis įtarimų korupcija debesis, jis turi trauktis.
Būtent tai padaryti raginamas B.Netanyahu. Tačiau jis nė neketina atsistatydinti, o žmones, raginančius palikti vyriausybės vadovo postą, vadina nesąžiningais: esą kritikams tiesiog nepatinka jo kabineto sprendimai. Tariamas vyriausybės neveiksnumas neva niekuo dėtas.
Vis dėlto metas užduoti klausimą: kas sprendžia, kodėl ir kada premjeras turėtų pasitraukti iš pareigų?
Nekaltas, kol neįrodyta priešingai
B.Netanyahu yra įsipainiojęs į kelis tyrimus. Įtariama, kad jis nelegaliai priėmė dovanų. Taip pat – kad su žiniasklaidos leidinių magnatu susitarė dėl palankių vyriausybei rašinių. Be to, artimiausi jo patarėjai įklimpo į korupcijos skandalą dėl povandeninių laivų įsigijimo iš Vokietijos.
B.Netanyahu, kaip ir visi Izraelio piliečiai, yra nekaltas, kol teismas neįrodė priešingai. Įstatymai nereikalauja, kad jis pasitrauktų vien dėl kaltinimų – tai dar nereiškia, jog jis kaltas.
Premjero oponentų teigimu, visi šie kaltinimai ar įtarimai tiesiog diskvalifikuoja B.Netanyahu dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: asmuo, įtariamas nusikaltimais, neturėtų valdyti šalies.
Antroji: B.Netanyahu tiesiog neturėtų darbui laiko, nes būtų daug dienų, kai jo lauktų apklausos policijoje ir prokuratūroje, taip pat – konsultacijos su advokatais.
Tiesa, pirmoji priežastis silpnoka. Mat B.Netanyahu, kaip ir visi Izraelio piliečiai, yra nekaltas, kol teismas neįrodė priešingai. Įstatymai nereikalauja, kad jis pasitrauktų vien dėl kaltinimų – tai dar nereiškia, jog jis kaltas.
Aišku, izraeliečiai tokias dilemas turi spręsti ne pirmą kartą. Daugelis naujausiųjų laikų šalies premjerų buvo atsidūrę baudžiamųjų tyrimų paraštėse – ir B.Netanyahu praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, ir Ehudas Barakas, ir Arielis Sharonas, ir E.Olmertas.
Šių ministrų pirmininkų likimai buvo skirtingi. E.Barakas valdė per trumpai, kad kaip nors nukentėtų, A.Sharonas patyrė insulto priepuolį, o E.Olmertas turėjo atsistatydinti. Vėliau jis buvo nuteistas ir įkalintas.
Kas nutiks B.Netanyahu? Ar jis turės palikti postą dėl jį supančių bylų?
Neįtikinantys argumentai
Vėlgi būtina pažvelgti į praeitį – į jo pirmtakų istorijas. O jos paprastai rutuliojosi taip: pirmiausia pradedamas policijos tyrimas. Tuomet policija perduoda tai, ką ištyrė, prokurorams – su rekomendacijomis, ar skelbti kaltinimus, ar ne. Jei prokurorai nusprendžia skelbti kaltinimus, byla keliauja į teismą.
Tiesa, iš patirties žinome, kad policijos rekomendacija skelbti kaltinimus dar nereiškia, jog jie bus skelbiami.
1997 metais policija rekomendavo pareikšti kaltinimus B.Netanyahu už balsų mainymą į pareigūnų skyrimus. Bet kaltinimų jis taip ir nesulaukė.
Pavyzdžiui, 1997 metais policija rekomendavo pareikšti kaltinimus B.Netanyahu už balsų mainymą į pareigūnų skyrimus. Bet kaltinimų jis taip ir nesulaukė.
2004-aisiais Izraelio valstybės prokuroras irgi rekomendavo skelbti kaltinimus A.Sharonui kyšininkavimu. Jokių veiksmų nesiimta ir tąsyk.
Bet jei kaltinimai premjerui vis dėlto paskelbiami, teisiniai vandenys pradeda banguoti. 1993 metais Izraelio Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad vyriausybės vadovas privalo suspenduoti ministrą, kuriam pareiškiami kaltinimai.
Kai kurie teisės specialistai teigia, kad toks įsakas reiškia, jog tokiais atvejais būtinas ir paties premjero suspendavimas. Bet antai Haifos universiteto teisės profesorius Emanuelis Grossas teigia, kad toks argumentas nėra įtikinantis.
„Premjero ir ministro pareigos nėra analogiškos. Kai išstumiamas premjeras, griūva visa vyriausybė. Įstatymai neleidžia pažeisti rinkėjų valios tik todėl, kad buvo nuspręsta pareikšti kaltinimus premjerui“, – tvirtino E.Grossas.
Sprendimas – tik politikų rankose
Problematiška vien tai, kad policija ar generalinis prokuroras turi galią nuspręsti, kada paleisti vyriausybę. Tai net pavojinga.
Lygiai taip pat problematiškas būtų Aukščiausiojo Teismo reikalavimas, kad Izraelio premjeras trauktųsi iš posto dėl įtarimų, kurie net nėra įrodyti teisme.
Vis dėlto praeities pamoka nebūtinai tokia, kad premjeras turi išlikti pareigose iki pat paskutinio teisinio proceso etapo. Pamoka tokia, kad teisės ekspertai turėtų atsitraukti ir sprendimą palikti politikams.
Mat įtarimai ar kaltinimai, susiję su premjeru, visų pirma yra visuomenės reikalas. Visuomenė išrinko premjerą, tad visuomenė – ar jos atstovai – turėtų nuspręsti, kada premjerui trauktis.
„Rinkėjai ir jų išrinkti politikai turi teisę nuspręsti, ar leisti vykti teisiniam procesui. Jie taip pat turi teisę nuspręsti, ar Netanyahu turi atsistatydinti ne dėl teisinių priežasčių, o dėl, pavyzdžiui, blogo darbo ar žalos partijai“, – rašo Sh.Rosneris.
Tokiu atveju politikai turi ir prisiimti atsakomybę už tokį sprendimą. Jei B.Netanyahu būtų išstumtas, tai nereikštų, kad jis nevertas pareigų (jis nekaltas, kol neįrodyta priešingai), kad jis korumpuotas (korumpuotumas įrodomas tik teisme), kad jis teisiškai verčiamas trauktis.
„Tai reikštų tik faktą, kad politikai nebetiki, jog Netanyahu yra geriausias įmanomas Izraelio premjeras“, – tvirtina Sh.Rosneris.
