Tokį klausimą savo komentare užduoda „Forbes“ apžvalgininkas Paulas Roderickas Gregory. Pasak jo, Rusijai puikiausiai tinka politikos mokslų atstovo Bruce'o Bueno de Mosquita nukaltas „selektorato“ terminas. Selektoratas – žmonių grupė, randama tiek totalitariniuose režimuose, tiek demokratijoje. Būtent nuo jos priklauso, kas turės valstybėje realią valdžią.
Tai gali būti ir milijonai JAV rinkėjų, demokratinių procesų metu sprendžiantys, kam atiteks valstybės vadovo postas. O kartu tai gali būti ir uždara partijos išrinktųjų grupė, kuri Kinijoje renka Komunistų lyderį.
Vladimiras Putinas į valdžią pateko Boriso Jelcino, jo šeimos ir jai artimo oligarchų rato malonės dėka. Kol kas jam pavyksta patenkinti to šešėlinio selektorato lūkesčius. Tame selektorate ir aukšti valdžios pareigūnai, ir oligarchai, kurių dauguma pažįstami su dabartiniu Rusijos prezidentu dar nuo jo tarnybos Sankt Peterburge laikų.
Kremliaus politiką stebintys analitikai privalo atsižvelgti į subtilias užuominas ir ženklus, kurie parodo, kokios nuotaikos vyrauja valdžios elite. Tačiau jie nežino nei kas išjudina Rusijos selektoratą, nei kaip jis veikia. Rusijoje yra rinkimai, bet rinkėjams ten leidžiama rinktis tik iš tų kandidatų, kurie jau būna kruopščiai parinkti dar prieš rinkimus.
Stebintys judėjimą Kremliuje privalo skirti įtakos sferas tarp oligarchų ir jėgos struktūroms vadovaujančių pareigūnų. Galbūt tikroji skirtis glūdi tarp buvusių KGB agentų ir nedirbusių šioje institucijoje?
Skirtingai nei sovietinis selektoratas, dabartiniai veikėjai nebeprivalo atstovauti tai pačiai partinei linijai. Rusijoje yra nemažai įvairių balsų ir jie girdimi tai garsiau, tai tyliau. Kremliaus malonę praradę liberalai gali reikštis socialiniuose tinkluose, važinėti po konferencijas, tačiau jų selektorystės dienos jau senokai baigėsi.
Buvęs V.Putino ekonomikos reikalų patarėjas Aleksejus Kudrinas gali kritikuoti prezidentą netgi Davoso forume. Neaišku, kaip tokia kritika paveikia jo vaidmenį selektorate, bet kai kurie visgi nusprendžia prabilti.
Kritikuoti V.Putiną ekonomikoje vis dar leistina, tačiau nesutikti su fundamentaliais jo politikos teiginiais – labai pavojingas reikalas. Kai tai nutinka, tam skiriamas didelis dėmesys. Sausio 13-ąją „Merkurijaus“ klubas susirinko į kasmetinę šventę Maskvoje, o kalbą jame sakė klubo vadovas 85 metų Jevgenijus Primakovas.
J.Primakovas savo kalboje išreiškė atvirą nepasitenkinimą V.Putino vykdoma politika. Ši kalba sukėlė tikrą skandalą Rusijoje, tačiau dėl nežinomų priežasčių liko nepastebėta Vakaruose.
J.Primakovas M.Gorbačiovo kabinete dirbo užsienio reikalų ministru, vėliau, B.Jelcinui tapus Rusijos federacijos prezidentu, tapo KGB pakeitusios organizacijos vadovu. Be to, 1998-1999 m. jis ėjo ministro pirmininko pareigas ir jo valdymo metu Rusijos ekonomika tik augo.
J.Primakovo kalbos netransliavo ir jam įtakos nedarė joks liberalų šaltinis. Jis – ypatingai gerbiamas konservatyviai mąstančio valdžios elito gretose. Ir savo kalboje jis išreiškė atvirą nepasitenkinimą V.Putino vykdoma politika. Ši kalba sukėlė tikrą skandalą Rusijoje, tačiau dėl nežinomų priežasčių liko nepastebėta Vakaruose.
Tai, kad J.Primakovo kalbos detalės neliko nutylėtos Rusijos spaudoje, rodo, kad įtakingi asmenys nori, jog ši žinutė būtų išgirsta, o pats V.Putinas nesiėmė radikalių žingsnių, kad suvaldytų jos plitimą. Atrodo, kad jis nieko prieš, jei retkarčiais jo kolegos išlies dalį tulžies ir viešai išsakys nepasitenkinimą.
Rusijos spauda ir interneto tinklapiai teisingai charakterizavo J.Primakovo kalbą, kaip Rusijos biurokratų ir oligarchų reikalavimą V.Putinui keisti politikos kursą. Pasigirdo netgi pasiūlymų, kad Rusijai puikiai tiktų Putino-Primakovo valdžios derinys.
Savo kalboje J.Primakovas neišsakė tiesioginės kritikos prezidentui, tačiau jo pateikta 12 punktų kritika leido suprasti nepasitenkinimą tiek Rusijos užsienio, tik vidaus politika. Štai šie 12 punktų:
1. Nepaisant pažadų, kad Rusijos ekonomika bus diversifikuojama, ji vis dar remiasi dujų ir naftos ištekliais. Rusija turėjo ketvirtį amžiaus, kad pakeistų šią situaciją, tačiau nieko nebuvo imtasi (15 iš šių metų „priklauso“ V.Putinui).
2. Rusijos ekonomika gali progresuoti tik decentralizavusi valdžią ir perdavusi ekonominių sprendimų galią ir laisvę vietos valdžiai. Buvęs Rusijos premjeras J.Primakovas jau seniai kritikavo V.Putino siūlytą „vertikalės“ principą, kai visi sprendimai regionams nuleidžiami iš Kremliaus.
21 oligarchas, kuriems priklauso dauguma Rusijos turtų ir gėrybių, negali pasipriešinti vienam diktatoriui, kuris gali bet kada jais nusikratyti.
3. Rusija privalo atsisakyti saviizoliacijos politikos, kuri žlugdo ir jos ekonomiką. Nepanašu, kad sankcijos bus atšauktos greitu metu, o naftos kaina puikiai reguliuojama JAV ir OPEC susitarimais. Izoliuota Rusija taps antrarūše valstybe, nepaisant to, ką apie save išlaikančią šalį kalbėtų V.Putinas.
4. Rusija (Putinas) turėtų stabdyti gręžimo Arktyje planus. Naftos ir dujų gavyba neturėtų kainuoti taip brangiai mažesnės kainos išteklių ieškančiame pasaulyje. J.Primakovas siūlo susikoncentruoti į energetinių išteklių gavybą rytų Sibire.
5. Didingi statybų planai turėtų būti atidėti arba jų turėtų būti atsisakyta. Kalbos apie tiltą tarp Rusijos ir Krymo tėra „šnekos televizijos laidoms“.
6. Rusijos „gatvės opozicija“ nėra grėsmė režimui ir neturi daugelio žmonių palaikymo. Vis dėlto, politiniai sukrėtimai gali žymiai pabloginti daugelio rusų gyvenimą ir panaikinti galimybę atlikti būtinas reformas.
7. Rusijos interesu turėtų būti, kad pietryčių Ukraina išliktų Ukrainos teritorijoje. Bet tai nereiškia, kad Rusijos vyriausybė neturėtų palaikyti separatistų pastangų turėti specialų statusą Ukrainos valstybėje (J.Primakovas nėra išsakęs tiesioginės pozicijos dėl to, ar separatistiniai regionai turėtų turėti veto teisę iš Kijevo ateinantiems reikalavimams).
8. Neturėtų būti jokių abejonių dėl Krymo priskyrimo Rusijos teritorijai. Krymas nėra diskusijų reikalas.
9. Net jei Minsko susitarimas yra sulaužytas, Rusija negali įvesti savo ginkluotųjų pajėgų į Ukrainą. Toks veiksmas suteiktų galimybę JAV diktuoti sąlygas Europai artimiausią šimtmetį (J.Primakovas net neužsimena apie tai, kad Rusijos pajėgos jau nuo rugpjūčio mėnesio atvirai kaunasi Ukrainos teritorijoje, o dabar yra naudojamos ir atviriems puolamiesiems veiksmams rytų Ukrainoje).
10. Rusija negali perorientuoti savo ekonomikos į Rytus. Toks žingsnis reikštų, kad Rusija tampa tik neapdirbtos medžiagos siuntėja Kinijai.
11. Rusija turėtų palikti atviras duris galimam bendradarbiavimui su NATO ir JAV pajėgomis pasaulinio terorizmo, narkotikų prekybos ir besivystančių konfliktų grėsmių fone. Be šio bendradarbiavimo, mes prarasime savo šalies, kaip didingo režimo statusą, bylojo J.Primakovas (J.Primakovas įspėja Rusiją ir Putiną, kad ji gali tapti neįtakinga valstybe).
12. Jei Rusija tęs saviizoliacijos procesą, ji atstums ir tas valstybes, kurios yra pasiruošę palaikyti santykius ir bendradarbiauti įvairiais klausimais.
Josifas Stalinas didžiavosi savimi dėl to, kad gali taip pat lengvai atsikratyti draugais, kaip ir priešais. Neįsiklausydamas į J.Primakovo žodžius, V.Putinas, rodos, suka didžiojo diktatoriaus keliu. V.Putinas pasiruošęs paaukoti ekonominius interesus tų žmonių, kurių dėka jis susikrovė milžiniškus turtus.
Šiuo metu Vakarų sankcijos, krintantis rublio kursas ir naftos kainos 21 turtingiausiam Rusijos žmogui kainavo 61 milijardą dolerių arba ketvirtį jų turimo turto. V.Putinas pasiruošęs ignoruoti šiuos savo draugų interesus. Vietoj to, jis įsiklauso į mažos grupės griežtai nusiteikusių savo rėmėjų skatinimą tęsti agresyvią politiką.
J.Primakovo komentarai, pasak vieno įtakingo analitiko Maskvoje, rodo „didelį plataus žmonių rato susirūpinimą. Aukščiausiuose sluoksniuose nerimaujama ir bandoma vengti nuostolių.
Juos sieja ta pati idėja, jog Naujosios Rusijos kūrimas yra dalis šventojo karo, kuriuo baudžiamas senas mirtinas priešas – Vakarai. J.Primakovo komentarai, pasak vieno įtakingo analitiko Maskvoje, rodo „didelį plataus žmonių rato susirūpinimą. Aukščiausiuose sluoksniuose nerimaujama ir bandoma vengti nuostolių. Jie kritiškai vertina V.Putiną, bet negali jam prieštarauti, nes bijo būsią sutraiškyti“.
J.Primakovas gali sau leisti tai daryti, nes jam jau 85 metai ir V.Putinas jo nevertina kaip įtakingo konkurento. Tiesa, jis turėtų neužmiršti, kad likę 21 vis dar valdo įspūdingas sumas pinigų. Kodėl V.Putinas reaguoja taip ramiai? Ar jie neturi pakankamai galios, kad galėtų sukelti realų pavojų jo valdžiai?
Atsakymas greičiausiai yra „ne“. Per savo 15 metų valdžioje V.Putinas pasirūpino, kad jo artimiausi žmonės taptų jėgos struktūrų vadovais – gynybos, žvalgybos, teismų, tardymo įstaigų atsakingais asmenimis. Kremliaus elitas puikiai supranta, kad V.Putinas gali duoti įsaką areštuoti juos bet kada, o pasprukti iš kalėjimo bus neįmanoma.
Jei norės vėl išeiti į laisvę, privalės atiduoti visą savo turtą. Kremliaus oligarchai jau matė tokį pavyzdį Vladimiro Jevtušenkovo asmenyje. Savo naftos kompanijos akcijas perduoti turėjęs V.Jevtušenkovas bet kada tokią pačią istoriją gali perduoti ir kitiems kolegoms.
Štai tokią situaciją Rusijoje turime: 21 oligarchas, kuriems priklauso dauguma Rusijos turtų ir gėrybių, negali pasipriešinti vienam diktatoriui, kuris gali bet kada jais nusikratyti. Tokią pačią situaciją Stalino valdymo metu patyrė ir Komunistų partijos lyderiai, baiminęsi ne dėl savo turto, o dėl gyvybių.
Stalinas žaidė taip meistriškai, kad partijos elitas nesugebėjo susivienyti prieš jį, net kai grėsmė kabojo virš visų jų galvų. V.Putinas žaidžia tokį patį žaidimą su oligarchais, laikydamas jų turtus kaip įkaitą. Ar Rusijai pagaliau pabos ir ji nusikratys visiems grasinančio diktatoriaus? Aišku tik viena: Rusija atrado 85-metį, kuris pagaliau išdrįso prabilti.
