Kas nutiktų, jei Prancūzijos kairės maištininkas Jean-Lucas Melenchonas nuspręstų paremti socialistų kandidatą Benoit Hamoną? Dabartinių apklausų duomenimis, tokia radikalių kairiųjų sąjunga galėtų tikėtis pritraukti 26 procentus rinkėjų – daugiau nei konservatyvių pažiūrų Francois Fillonas, bent jau iki artimųjų įdarbinimo skandalo. Be to, tai daugiau nei šiuo metu balsuotų už žiniasklaidos itin mėgiamą Emmanuelį Macroną (nepaisant to, kad jis įgijo labai svarbų sąjungininką – įtakingą centristą Francois Bayrou).
Tokiu atveju antrajame rinkimų ture gegužės 7 d. susirungtų dešinioji populistė Marine Le Pen ir kraštutinių kairiųjų pažiūrų socialistas Benoit Hamonas. Abiejų kandidatų ekonominei politikai būdinga tai, kad ji neturi nieko bendra nei su Prancūzijos, nei su visos Europos tikrove.
Jie nori pasiekti, kad Prancūzija dėl taptų didi? Tačiau akivaizdu, kad bet kuriam iš jų atsidūrus valdžioje, tai būtų neįmanoma. Iš esmės elektoratui tektų pasirinkti iš dviejų blogybių, todėl M. Le Pen pergalė antrajame ture taptų tikėtina. Šiam siaubingam scenarijui kelią gali užkirsti Jeanas-Lucas Melenchonas – šis senas politikos vilkas yra užsispyręs ir nepratęs bendradarbiauti.
Atsižvelgiant į visa tai, Prancūzija turi rasti kandidatą, už kurį tiek konservatoriai, tiek socialistai būtų pasirengę balsuoti pirmajame ture. Kandidatas gali nevisiškai atitikti jų pageidavimus, tačiau svarbu, kad jis jiems nebūtų atgrasus. Tokiu atveju iškristų B. Hamonas ir, greičiausiai, F. Fillonas. Respublikonų kandidatas kiek atgavo prarastas pozicijas apklausose, tačiau fiktyvaus žmonos įdarbinimo skandalas, daugelio rinkėjų manymu, yra nedovanotinas.
Tad lieka tik Emmanuelis Macronas. Viena yra tikra – šis 39-erių politikas negalės ištesėti visų pažadų, išdalintų entuziazmo kupiniems savo šalininkams. Jei jis, kaip daugelis tikisi, taptų prancūziškuoju Baracku Obama, tai jis būtų panašesnis į vėlesnio valdymo laikotarpio B. Obamą, o ne į 2008 m. rinkimų kampanijos pranašą.
Nepaisant gelbėtojiškos retorikos, E. Macronas nėra tas politikas, kuris galėtų šalį pagaliau išvaduoti iš atgyvenusios politinės sistemos gniaužtų. E. Macronas yra baigęs elitinę Nacionalinę administracijos mokyklą, buvo ypač nesėkmingos Francois Hollande`o vyriausybės ministras, taip pat investicijų bankininkas. Tai trys dalykai, kurie gali atstumti rinkėjus.
Tačiau kol kas jis atrodo rimčiausia atsvara M. Le Pen stovyklai. Kitaip, nei buvęs prezidentas Nicolas Sarkozy, jis žino, kad nėra prasmės mėginti ieškoti naujų rėmėjų drumzlinuose Nacionalinio fronto vandenyse, nes neatrodo, kad Marine Le Pen rėmėjai žinotų, kas vyksta už jų politinio kulto ribų.
Jie klausosi savo guru Marine, kuri su palaiminga šypsena jiems leidžia mirtinus propagandinius nuodus, rašo M. Hofmanas. M. Le Pen gali remtis savo ištikimais rinkėjais, nepaisant to, kad teisėsauga surengė kratą jos partijos būstinėje dėl įtariamo netinkamo 340 000 eurų panaudojimo. Atrodo, kad prie M. Le Pen „nelimpa“ jokie kaltinimai.
Grįžtant prie E. Macrono, daugeliui Prancūzijos rinkėjų patraukli jo subalansuota, proeuropietiška ir liberali politika. Jis kalba pakankamai aptakiai, be to, gali pasinaudoti savo žavesiu ir sutelkti dėmesį į savo asmenybę. Šiuo atžvilgiu jis panašus į B. Obamą. Tačiau, pastarųjų apklausų duomenimis, E. Macrono rinkimų kampanija šiek tiek prarado tempą.
Todėl patyręs Francois Bayrou žengė neeilinį žingsnį ir atsisakė kandidatuoti. Tai mėginimas stabilizuoti padėtį ir išvengti politinio siaubo scenarijaus, ypač tokio, kuriame dalyvautų Marine Le Pen. Akivaizdu, kad rinkimų kampanija Prancūzijoje vis dar yra atvira, nepaisant visų taktinių manevrų.
