Ukrainoje perrinkimo siekiantys prezidentai prieš naujus balsavimus paprastai nelaikomi jų favoritais. XXI amžiuje dar nebuvo, kad kadenciją jau išdirbęs prezidentas ar jo palaimintas patikėtinis laimėtų rinkimus.
Eksprezidentas Viktoras Janukovyčius naujų rinkimų net nesulaukė – Maidano įvykių įkarštyje jį į Rusiją išgabeno šios šalies specialiųjų pajėgų kariai.
P.Porošenka nusiteikęs pažeisti šią tradiciją ir kovo pabaigoje nugalėti. Vos prieš septynis mėnesius jis pagal populiarumą smarkiai atsiliko ir nuo ekspremjerės Julijos Tymošenko, ir nuo dar kelių kandidatų, bet 2018-ųjų pabaigoje jis varžovams jau kvėpavo į nugaras.
Ir nors vasario pradžioje tiek P.Porošenka, tiek J.Tymošenko yra priversti bejėgiškai stebėti komiko, aktoriaus Volodymyro Zelenskio skrydį, prezidento šansai būti perrinktam išties nemaži.
Juk būtent jo veiksmai gali nulemti, kas svarbiausiu metu vyksta Ukrainos politikoje.
Platus korupcijos šešėlis
P.Porošenką progresyvūs ukrainiečiai kaltina tolerancija korupcijai ir, atvirkščiai, reikalingų reformų dusinimu. Tad jo tikrai negalima laikyti 2014-ųjų Maidano revoliucijos vertybių gynėju.
Kita vertus, panašių insinuacijų galima sviesti ir daugelio P.Porošenkos varžovų adresu. J.Tymošenko įtarimai dėl korupcijos lydi nuo pat jos karjeros politikoje pradžios – dėl abejotinų sandorių su Rusija ji anksčiau buvo vadinama „dujų princese“.
V.Zelenskį beveik neabejotinai remia milijardų dolerių vagyste iš vieno Ukrainos banko įtariamas oligarchas Ihoris Kolomoiskis.
Buvęs gynybos ministras Anatolijus Hrycenka yra karštas kiniško ir rusiško autoritarizmo šalininkas, o Jurijus Boiko formaliai atstovauja prorusiškai, antimaidaniškai opozicijai.
Kai rinkimų dalyvių sąrašas toks, kovo balsavimas ima priminti desperatiškas Boriso Jelcino pastangas 1996 metais laimėti prezidento rinkimus, kai jo reitingai dėl katastrofiško Čečėnijos karo buvo nusiritę į dugną.
B.Jelcinui galiausiai pavyko įveikti komunistą Genadijų Ziuganovą – bet tik gausiai padedant oligarchams ir Vakarams bei pažeidžiant demokratines procedūras.
„Armija, kalba, tikėjimas“
Ukrainoje, kaip ir kitose anksčiau į Sovietų Sąjungą įėjusiose šalyse (galbūt išskyrus Baltijos valstybes), antrosios kadencijos siekiantys prezidentai ar premjerai gali manipuliuoti politine darbotvarke ir taip pasikelti reitingus.
Posovietiniu laikotarpiu geriausiai šį meną įvaldė ilgametis Rusijos lyderis Vladimiras Putinas.
2014-aisiais, pamatęs, kad jo reitingai pastebimai nusmuko, V.Putinas aneksavo Krymą, sukėlė karą Rytų Ukrainoje ir visoje Rusijoje sukėlė precedento neturinčią šovinizmo bangą. Populiarumas staigiai šovė iki 89 proc.
P.Porošenkos taktika panaši – tiesa, užmojai kuklesni, be to, demokratinės procedūros nepažeidžiamos.
Jo tikslas – pažadinti patriotiškesnius rinkėjus ukrainietiškai kalbančiuose Vidurio ir Vakarų Ukrainos regionuose. Iš esmės stengiamasi kalbėti tokia dešiniųjų populizmo kalba, kuri jau įprasta Vengrijoje ir Lenkijoje.
Jau praėjusiais metais, nors oficiali rinkimų kampanija dar nevyko, daugelį Ukrainos kelių puošė dideli rinkiminiai plakatai su užrašu „Armija, kalba, tikėjimas“.
Įdomu, kad toks šūkis buvo pasirinktas ne tuščiai ir ne be reikalo – P.Porošenka pastaraisiais mėnesiais iš tikrųjų skyrė daugiausia dėmesio Bažnyčios, kariuomenės ir kalbos reikalams.
Gilyn į buferinę zoną
Pirmiausia – kalba. Milijonams ukrainiečių pirmoji yra rusų kalba, o prieš Maidano revoliuciją regionai, kur rusakalbiai sudaro daugumą, galėjo skelbti rusų kalba oficialia.
Bet per Ukrainą 2014-aisiais nuvilnijusi patriotizmo, neretai ir aršaus nacionalizmo, banga išstūmė nacionalinės kalbos klausimą į priekį. Kraštutiniai dešinieji ėmė reikalauti apriboti Ukrainos rusakalbių teises.
2017 metais P.Porošenkos iniciatyva Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą, kuris ukrainiečių kalbai naudingas, nes iš esmės uždraudė rusų kalbą mokyklose.
Reitingams, tiesa, toks manevras nepadėjo – užtat kilo diplomatinis konfliktas su kaimynine Vengrija, nes vengrų mažumos mokyklos nukentėjo taip, kaip ir rusiškos.
Geriau P.Porošenkai sekėsi kariniame ir religiniame frontuose. Rusija, vis kūrendama žemo intensyvumo apkasų karą Donbase, verčia Ukrainą kraujuoti lašas po lašo.
Tai neišvengiamai daro įtaką Ukrainos prezidento populiarumui – jis 2014 metais žadėjo, kad karas greitai baigsis.
Todėl P.Porošenka turi būti kaip įmanoma aktyvesnis – ir nelabai svarbu, kad Ukraina karine prasme kur kas silpnesnė nei Rusijos karo mašina.
Per dvejus pastaruosius metus Ukrainos pajėgos nuosekliai judėjo gilyn į buferinę zoną, pagal Minsko susitarimus skiriančią abi konflikto puses. O praėjusių metų pabaigoje P.Porošenkos patarėjas Jurijus Biurikovas pareiškė, kad ukrainiečiai „išlaisvino beveik visą pilkąją zoną“.
Kerčės įvykiai ir karo padėtis
Dar vienas frontas buvo atidarytas jūroje, kai Ukrainos pakrantės apsaugos patruliai 2018 metų kovą perėmė rusų žvejų laivą ir pagrasino, kad toks pats likimas laukia visų laivų, atplaukiančių ar išplaukiančių iš Krymo uostų.
Rusija atsakė sustiprindama pajėgumus Juodojoje ir Azovo jūrose, o tada ukrainiečiai ir jų sąjungininkai Vakaruose ėmė kalbėti apie atsinaujinančią Kremliaus agresiją.
Kijevas ir toliau tikrino V.Putino kantrybę – per naują tiltą virš Kerčės sąsiaurio plaukė vis nauji maži laivai, o maskvietišką paranoją dar labiau sustiprino keistas rašinys leidinyje „Washington Examiner“, kuriame nuskambėjo pasiūlymas Ukrainai susprogdinti tiltą.
Galiausiai įtampa pasiekė aukščiausią tašką – lapkričio 25-ąją Rusijos karinis jūrų laivynas apšaudė tris ukrainiečių laivus, juos perėmė, o visus jūreivius sulaikė.
Galbūt paradoksalu, bet V.Putino apsisprendimas eskaluoti situaciją P.Porošenkai tik padėjo. Pareiškęs, kad gresia didelė Rusijos invazija, jis nukeliavo į Aukščiausiąją Radą ir ten prastūmė įstatymą dėl mėnesio trukmės karo padėties.
Iki šiol neaišku, ką Ukraina laimėjo iš karo padėties, teoriškai suteikusios prezidentui dideles galias – bet šalyje buvo pažadintas didelis patriotizmas. Tiesa, Kijevas patvirtino griežtus suvaržymus į šalį atvykstantiems Rusijos piliečiams.
Galiausiai į politiką šalyje pasuko ne tik kalba, bet ir religija. P.Porošenka įdėjo daug pastangų, kad suvienytų skilusią Ukrainos stačiatikių bažnyčią ir išplėštų ją iš Maskvos patriarchato kontrolės.
Triūsas vaisių davė sausio 5-ąją, kai Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I pasirašė tomosą (religinį dekretą) dėl autokefalijos suteikimo Ukrainos stačiatikių bažnyčiai.
Kone iškart po iškilmingos ceremonijos Stambule P.Porošenka išskubėjo į savotišką koncertinį turą Vidurio ir Vakarų Ukrainoje, kur gyvena pagrindiniai jo rinkėjai. Su savimi jis, žinoma, visur vežiojosi tomosą.
Ir aiškino, kad Ukraina iškovojo didelę pergalę prieš Rusiją, nors daugiausia šalies parapijų (apie 12 tūkst.) vis dar paklūsta Maskvos, o ne Kijevo patriarchato. Perbėgėlių kol kas – tik apie 300.
Kas dar laukia?
Iki rinkimų dar liko daugiau nei pusantro mėnesio, tad P.Porošenkos strategams neabejotinai reikės dar daugiau dramos – tik taip bus įmanoma pagalvoti apie pergalę ar bent apie patekimą į antrąjį balsavimo turą.
Ir atrodo, kad šia linkme aktyviai dirbama. Antai šviežutėliu įstatymu numatoma, kad visos Maskvos patriarchatui pavaldžios parapijos turi užsiregistruoti iš naujo – taip siekiama priversti bendruomenes pereiti prie suvienytosios Ukrainos stačiatikių bažnyčios.
Jei toks žingsnis pasiteisins, P.Porošenka tikrai bandys juo pasinaudoti ir įpūsti vėjo į savo populiarumo bures.
Savo ruožtu Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksandras Turčynovas dar gruodį BBC teigė, kad Kijevas planuoja pasiųsti daugiau karinio jūrų laivyno laivų į Kerčės sąsiaurį.
Jei taip atsitiks – ir jei taip atsitiks tinkamu momentu, nauja drama taip pat gali suteikti postūmio P.Porošenkos kampanijai.
Kol kas sunku pasakyti, kokią kulminaciją priešrinkiminei muilo operai yra numatę scenaristai Ukrainos prezidento administracijoje. Tačiau akivaizdu, kad P.Porošenka nenusiteikęs lengvai pasiduoti.