Dabartiniai Vokietijoje vykstantys debatai dėl burkų uždraudimo neturi nieko bendra su saugumo užtikrinimu. Ginklą ar sprogmenis galima paslėpti ir po įprastais drabužiais ar tiesiog kuprinėje. Tai, ar žmogaus veidas yra uždengtas, ar atidengtas, visiškai neturi reikšmės. Šie debatai neturi nieko bendra ir su integracija – draudimas dėvėti burką niekam nepadės geriau integruotis. Ir apskritai, šiais debatais problema anaiptol nesprendžiama: labai menka dalis Vokietijos musulmonių visiškai dengia veidus.
Iš tiesų šie debatai labiau susiję su partijų politika ir artėjančiais rinkimais. Burkos tema sudėtingose diskusijose dėl integracijos yra kaip dangiškoji mana tiems, kurie siekia šį reikalą supaprastinti. Visi turi teisę pareikšti nuomonę, o toks draudimas daugelio akyse būtų tvirtas ryžto įrodymas. Atrodytų, bent viena iš problemų, su kuriomis mėgindama integruoti musulmonus susiduria Vokietija, pagaliau išspręsta.
Jei dar tiksliau, šie debatai kyla iš baimės – iš Vokietijos konservatorių baimės, kurią jiems kelia dešinioji populistinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (vok. Alternative fuer Deutschland). Ir iš mūsų islamo baimės. Burka – visą kūną ir veidą dengiantis musulmonių drabužis – šiuo metu simbolizuoja visus neigiamus dalykus, su kuriais mums asocijuojasi islamas. Jei net išsilavinusi visuomenės dalis pasineria į diskusijas dėl simbolinės problemos, vadinasi, baimė išties ne tokia jau menka.
Apranga, ypač moterų, visada buvo audringai aptarinėjama gilinantis į tradicinių ir šiuolaikinių pažiūrų nesutapimo problemą. Ilgai nesutarta, kiek kūno odos dera apnuoginti, o dabar ginčijamasi, kiek jo dera uždengti. Europoje islamiškasis kūno dengimas tapo moterų užguities simboliu, bent taip mano kai kurios, bet ne visos, musulmonės. Tačiau mums, vakariečiams, kūno dengimas taip pat reiškia svetimumą, nepageidaujamumą. Niekas geriau nesimbolizuoja grėsmingos ir nepažįstamos islamo pusės negu aprėdas, maskuojantis žmogaus tapatybę. Ar mes toleruojame burkas, ar ne – tai klausimas, leidžiantis įvertinti mūsų tolerancijos ribas, įsitikinusi Ch. Hoffmann.
Draudimo motyvai: egoistinis ir altruistinis
Kaip pastebi žurnalistė, žmonės, reikalaujantys uždrausti burkas, paprastai remiasi dviem tarpusavyje susijusiais motyvais – vienas iš jų egoistinis, kitas – altruistinis. Draudimo tikslas – apsaugoti mūsų laisvą visuomenę nuo islamiškojo fundamentalizmo (tai egoistinis požiūris). Tačiau kita jo paskirtis – iš užguities išlaisvinti musulmones moteris (tai jau altruistinis požiūris).
Už pastarojo slypi prielaida, kad tokio apdangalo jokia moteris nedėvi savo noru, tačiau ši prielaida nėra visiškai teisinga. Pavyzdžiui, Irane milijonai moterų nepakenčia galvos apdangalų ir noriai jų atsisakytų, o štai Egipte, Turkijoje ar Šiaurės Afrikos Magribo šalyse, kuriose jokiais įstatymais nereglamentuojamas tokių apdangalų dėvėjimas, šiuo metu skaras nešioja daugiau moterų nei prieš 20 metų. Joms tai taip pat yra simbolis – tai būdas save atskirti nuo Vakarų kultūros, kuri joms atrodo dominuojanti ir arogantiška.
Daug visą kūną ir veidą dengiančius drabužius dėvinčių moterų Vokietijoje – arabų turistės, atvykusios apsipirkti. Dar daugiau jų yra atsivertėlės, prasmės, stabilumo ir supratimo paieškose atradusios radikalųjį islamą, panašiai kaip kai kurie atranda scientologiją ar tampa Jehovos liudytojais. Joms viso kūno slėpimas yra tikslinga provokacija, tam tikras protestas. Į tai turėtume reaguoti lygiai taip pat, kaip į bet kurias kitas vizualinės išraiškos formas, pavyzdžiui, skiauteres ar tatuiruotes, mano Ch. Hoffmann.
Musulmonės turi pačios laimėti savo kovą
Pasak jos, neįmanoma visuomenės pažangos paskatinti religinių simbolių ir tradicijų draudimais. Kiekvienas priverstinis išlaisvinimas sukelia priešingą reakciją. Taip nutiko, kai Mustafa Kemalis Ataturkas uždraudė moterims dėvėti tradicinius drabužius Turkijoje, o šachas Mohammadas Reza Pahlavis tą patį padarė Irane. Tai taip pat nutiko, kai Petras I įsakė dvariškiams nusikirpti barzdas. Noras išsilaisvinti turi trykšti iš vidaus – musulmonės turi pačios laimėti savo kovą, ir jau kurį laiką jos to siekia.
Dėl smulkmenų paprastai patariama nesijaudinti. Šis patarimas galioja ir tokioms galingoms, teisinės valstybės principais besivadovaujančioms valstybėms kaip Vokietija. Kelios visiškai po drabužiais pasislėpusios moterys nekelia pavojaus mūsų laisvėms ir netrukdo europietėms moterims siekti tolesnės emancipacijos. Žinoma, iš Vokietijos musulmonų tikimasi, kad jie laikysis šios šalies konstitucijos, tačiau ta pačia konstitucija įtvirtintos nemažos kliūtys, kuriomis ribojamos tiek religijos, tiek kitos piliečių laisvės. Apsirengimo reglamentavimas yra akiplėšiškas brovimasis į asmeninį žmogaus gyvenimą.
Žurnalistės įsitikinimu, burkų draudimas nepadės kovoti su islamiškuoju fundamentalizmu ir nesuteiks musulmonėms daugiau laisvės. Tiesiog mes jų daugiau nebepastebėsime. Būtų kur kas naudingiau, jei užguitosioms būtų ištiesta pagalbos ranka – pasiūlyta mokytis kalbos, dalyvauti bendruomenės veikloje ar tiesiog drauge išgerti kavos. Pasak Ch.Hoffmann, mūsų gyvenimo būdas, žiūrint iš šalies, atrodo pakankamai patrauklus – būtent juo turėtume skatinti musulmonių norą emancipuotis.
