Vienas gražus paprastai audringo diplomatijos pasaulio bruožas yra tai, kaip greitai procesai pajuda į priekį, jei tik atsiranda politinės valios.
Abi Korėjas skiriančioje Demilitarizuotoje zonoje esančiame Panmundžomo paliaubų kaimelyje penktadienį įvykęs Kim Jong Uno susitikimas su Moon Jae-inu ir tie keli Šiaurės Korėjos vadovo žingsniai Pietų Korėjos teritorijoje tikriausiai yra įspūdingiausias ir greičiausiais diplomatinis situacijos apsivertimas aukštyn kojomis per daug metų.
Abiejų šalių lyderiai vėliau paskelbė bendrą deklaraciją, raginančią palikti Korėjos pusiasalį be branduolinių ginklų ir formaliai pasirašyti taikos sutartį, kuri oficialiai užbaigtų 1950-1953 metais vykusį Korėjos karą. Ar šis atšilimas tvarus?
Viskas bet kada gali sugriūti
Daugybė apžvalgininkų jau ragina atsargiai vertinti skambius pareiškimus. Pavyzdžiui, „ABC News“ skelbia, kad Pchenjanas kažin ar atsisakytų branduolinių ginklų, kurie iš esmės garantuoja režimo išlikimą.
Kim Jong Unui tereikia prisiminti Libijos atvejį – masinio naikinimų ginklų atsisakęs Muammaras Gaddafi buvo nuverstas ir nužudytas. Istorija nemeluoja – branduolinė galia išties apsaugo jos savininkus.
Be to, Šiaurės Korėja šį žaidimą jau yra žaidusi – mainais į pažadus nutraukti branduolinę programą iš tarptautinės bendruomenės išprašoma milijardų dolerių vertės humanitarinė pagalba, bet tuomet programa toliau kuo ramiausiai tęsiama.
Penktadienio susitikimas – kad ir kaip spindėjo šypsenos, kad ir koks jis istorinis – gali ir likti tik pažadu. Panašiai praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje išsikvėpė Saulės Šviesos politika – Seulo strategija, kuria siekta gerinti santykius su Šiaurės Korėja.
Vos abi pusės susės prie derybų stalo ir pradės gilintis į tokias svarbias detales kaip branduoliniai pajėgumai ir raketų tipai, viskas gali imti ir sugriūti.
Galiausiai nenuspėjamas ne tik Pchenjanas, bet ir Seulas – Pietų Korėjos politika labai jau nestabili ir pritvinkusi didelių korupcinių tyrimų.
Kim Jong Unas nusileido
Ir vis dėlto staigios permainos diplomatijoje neprivalo būti laikinos – akivaizdu, kad visos suinteresuotos pusės į jas daug investavo. Visų pirma – „raketų žmogus“ Kim Jong Unas.
Mažiau nei prieš pusmetį Šiaurės Korėjos diktatorius skelbė apie vis naujus branduolinius bandymus, gyrėsi raketomis, kurios pasiektų Ameriką, ir nuolat grasino JAV prezidentui valstybinėje žiniasklaidoje.
O dabar – bent jau kaip liudija nuotraukos ir vaizdo įrašai iš DMZ, Kim Jong Unas aprimęs, net subrendęs ir surimtėjęs.
Tad, taip, nors nustatyti pagrindines kliūtis, galinčias neleisti neutralizuoti vieną didžiausių geopolitinės įtampos šaltinių pasaulyje, nėra sunku, yra ir daug teigiamų veiksnių.
2011 metais po tėvo Kim Jong Ilo mirties Šiaurės Korėjos lyderiu tapęs Kim Jong Unas įsibėgėjo sunkiai, bet pastaruoju metu, regis, sutvirtino savo valdžią ir tikriausiai turi erdvės deryboms.
Kim Jong Unas įsibėgėjo sunkiai, bet pastaruoju metu, regis, sutvirtino savo valdžią ir tikriausiai turi erdvės deryboms.
Tuo metu Pietų Korėjos vadovas Moon Jae-inas šiaurėje turi artimųjų ir kaimyninėje valstybėje yra lankęsis kaip diplomatas praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Jis gali būti atviresnis lankstesnėms deryboms nei jo pirmtakai.
Be galo svarbu ir tai, kad Kim Jong Unas penktadienį įžengė į Pietų Korėjos teritoriją ir tapo pirmuoju taip pasielgusiu Šiaurės Korėjos lyderiu.
Jis taip sulaužė tabu, nes Pchenjane iki šiol nė nebuvo oficialiai pripažįstama, kad Korėja yra padalinta. O dabar iškart galima atviriau diskutuoti apie formalią taikos sutartį.
>>>
Galiausiai panašu, jog vos per kelis mėnesius Kim Jong Unas sutiko su visais tarptautiniais reikalavimais – jis taip pripažino susitikimo su JAV prezidentu D.Trumpu kainą.
Tad dabar kalbama apie branduolinių ginklų atsisakymą, o raketų bandymai įšaldyti. Manoma, kad Pchenjanas nebereikalaus, kad Vašingtonas išvestų karius iš Pietų Korėjos – JAV bet kokiu atveju su tokia sąlyga nesutiktų.
Kartais nuolat ieškoti piktų kėslų, kai jų galbūt nėra, pavojinga ir neprotinga – galbūt atėjo laikas suteikti šansą optimizmui?
O piktą Kim Jong Uno reakciją į D.Trumpo metų pradžioje išsakytus gąsdinimus – „mano (branduolinis, – red.) mygtukas didesnis už tavo mygtuką“ – reikia vertinti realistiškai. Tai buvo ne grėsmė pasauliui, o silpnumo įrodymas, netgi pagalbos ir pripažinimo prašymas.
Buvęs JAV prezidentas Barackas Obama tai pusiau suprato. Supratęs, kaip Pchenjaną gąsdina radarais neaptinkamų amerikiečių bombonešių skrydžiai, jis įsakė kiek pakeisti reguliarių JAV ir Pietų Korėjos karinių pratybų turinį.
B.Obama suvokė, kad Kim Jong Unas savo agresyvumu ne puola, o reaguoja. D.Trumpas žengė dar toliau – jis leidosi į pavojingą, bet galiausiai pasiteisinusį retorinį žaidimą.
O tuo pačiu Kim Jong Unui prieš nosį mojavo prizu, kurio pastarasis labiausiai ir troško: pripažinimu, pagarba, tiesioginių derybų galimybe.
D.Trumpo vaidmuo buvo be galo svarbus – jis nusprendė parodyti, kad esą supranta Kim Jong Uno veiksmų priežastis, nors ir rizikavo JAV prezidento institucijos prestižu.
Vis dėlto negalima pamiršti ir Kinijos – būtent į šią šalį, kuri tyliai, bet nuosekliai didino ekonominį spaudimą nuo Pekino priklausomai Šiaurės Korėjai, praėjusį mėnesį pusiau slapta nuvyko Kim Jong Unas. Tai buvo pirmoji jo kelionė į užsienį vadovaujant režimui Pchenjane.
Aktyviai veikė ir Japonijos premjeras Shinzo Abe, praėjusią savaitę jau eilinį kartą susitikęs su D.Trumpu Floridoje.
Akivaizdu, kad penktadienio viršūnių susitikimui regionas nesipriešino. Kartais nuolat ieškoti piktų kėslų, kai jų galbūt nėra, pavojinga ir neprotinga – galbūt atėjo laikas suteikti šansą optimizmui?
-
Šiaurės Korėjos deklaracija dėl bandymų: ką tai reiškia ir ko nereiškia?
-
Ar suvienyta Korėja įmanoma? Vizijos šiaurėje ir pietuose skiriasi iš esmės
-
Istorinis susitikimas: Šiaurės ir Pietų Korėjos lyderiai paspaudė vienas kitam ranką
-
Istorinis įvykis: Pietų ir Šiaurės Korėjos pasirašys taikos sutartį užbaigdamos 68 metus trukusį karą
