Karas be šūvių
2000-ųjų ir 2004-ųjų vasaros ir 2006-ųjų žiemos olimpinėse žaidynėse abi Korėjos žygiavo po viena vėliava. Manyta, kad po šių žingsnių įvyks ilgai lauktas istorinis persilaužimas, tačiau taip neatsitiko. Pchenjanas ir Seulas grįžo kiekvienas prie sau įprastos pozos: vėl imta demonstruoti nepasitikėjimą, kelti įtampą ir reguliariai prisiminti, kad 1950–1953 m. Korėjos karas baigėsi ne taikos sutartimi, o paliaubomis.
„Mane visuomet stebina, kai girdžiu žmones sakant, kad sportas skatina tautų geranoriškumą ir kad, jei tik pasaulio tautos galėtų susitikti futbolo ar kriketo aikštėje, joms neliktų jokio reikalo kautis mūšio lauke“, – taip George`as Orwellas rašė savo 1945 m. publikuotame straipsnyje, pavadinimu „Sportinė dvasia“ (angl. „The Sporting Spirit“), kurio labiausiai užsifiksavusi mintis, ko gero, – kad sportas – tai tas pats karas, tik be šūvių.
O kol kas dauguma šalių ir toliau pasikliauja sportu kaip diplomatine priemone, kad ir riboto poveikio.
„Tarptautiniu lygmeniu sportas tėra karo pamėgdžiojimas. Tačiau esminis dalykas – ne žaidėjų elgesys, o žiūrovų požiūris: ir ne tik žiūrovų, o ištisų tautų, kurios, stebėdamos visas tas absurdiškas rungtis, geba prarasti savitvardą ir nuoširdžiai tiki, kad bėgiojant, šokinėjant ar spardant kamuolį galima įrodyti savo tautos vertę“, – tęsė jis.
Bet kuris futbolo chuliganas jums pasakytų, kad sportas gali ne tik sušvelninti, bet ir pakurstyti įtampą. Vienos 1969 m. vykusios futbolo rungtynės, kaip teigiama, net įplieskė trumpą karą tarp Salvadoro ir Hondūro.
Taikos pasiuntiniai – žinomi sporto pasaulio veidai
O kol kas dauguma šalių ir toliau pasikliauja sportu kaip diplomatine priemone, kad ir riboto poveikio. Štai, pavyzdžiui, Indija ir Pakistanas: anksčiau šios dvi šalys minėtu tikslu mėgo žaisti kriketą. Tačiau dabar jų santykiai tokie prasti, kad Indija atsisako žaisti su Pakistanu, nuolat prisimindama pastarojo paramą kovotojų grupėms, na, nebent vyktų tarptautinės varžybos.
Dar vienas pavyzdys – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Iranas. Prezidento George`o W.Busho administracija 1998 m. į Iraną siuntė amerikiečių imtynininkų komandą, ir Iranas ją sutiko labai šiltai. Sportiniai mainai vyko ir prezidentaujant Barackui Obamai. O štai dabartinio prezidento Donaldo Trumpo administracijos santykiai su Teheranu – ganėtinai įtempti, o po to, kai iraniečiams buvo pritaikytas draudimas įvažiuoti į JAV, islamiškoji valstybė atsisako išduoti vizas amerikiečių imtynininkams.
Tačiau net ir po šio incidento JAV Valstybės departamentas dalyvavimą sporto varžybose vertina kaip „būdą įveikti kalbinius ir sociokultūrinius skirtumus ir suburti žmones draugėn“. Šio Amerikos vyriausybės padalinio pasiuntiniais teko „padirbėti“ ne vienai sporto pasaulio žvaigždei – nuo dailiojo čiuožimo atstovės Michelle Kwan iki krepšininko Shaquille`o O`Neal`o. M.Kwan Kinijoje susitikinėjo su jaunimu, Sh.O`Neal`as žaidė krepšinį su Kubos vaikais.
Proga išsiaiškinti santykius
Sporto renginius galima puikiai išnaudoti ir siekiant pademonstruoti cinišką nacionalizmą. Antai Adolfas Hitleris labai tikėjosi, kad 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse bus įrodytas neabejotinas arijų pranašumas, bet visas jo viltis sužlugdė afroamerikietis atletas Jesse`is Owensas, iškovojęs keturis aukso medalius. Palestiniečių kovotojai per 1972-ųjų Miuncheno olimpiadą nužudė 11 Izraelio sportininkų. Irano lyderiai savo atletams draudžia varžytis su Izraelio atstovais, nes, jų požiūriu, Izraelio kaip valstybės statusas nėra teisėtas.
Sporto renginiai gali būti ir puiki proga išlieti susikaupusį pyktį.
Sporto renginiai gali būti ir puiki proga išlieti susikaupusį pyktį. Antai sportinę kovinę dvasią tarp Japonijos ir Korėjos iki šiol persekioja karo Korėjos pusiasalyje laikų nuoskaudos: Japonijos himną korėjiečių sirgaliai paprastai palydi nepagarbiais šūksniais ir švilpimu. Ispanijoje Katalonijos nepriklausomybės šalininkai išdidžiai mosikuoja vėliavomis su futbolo klubo „Barcelona“ logotipu.
Amerikos verslo instituto reziduojantis mokslininkas Michaelas Rubinas 2014 m. žurnale „Foreign Policy“ rašė: „Žinoma, atletai dažnai peržengia diplomatinę skirtį, keisdamiesi gairelėmis, ženkleliais ir marškinėliais. Tačiau kai nuaidi finalinis švilpukas, pritemsta šviesos ir varžovai atsisveikindami spaudžia vieni kitiems rankas, tai – tų pačių politikų nuopelnas.“
Trapi diplomatija
K.Calamuro įsitikinimu, sportas atspindi tam tikrą tautų geranoriškumo viena kitos atžvilgiu kiekį, tačiau kažin ar yra jo priežastis. Net ir, ko gero, geriausiai žinomas sporto, kaip valstybes suartinančio elemento, pavyzdys – tarp Kinijos ir Amerikos septintojo dešimtmečio pradžioje puoselėta vadinamoji stalo teniso, arba ping-pong, diplomatija – iš tiesų buvo ilgus mėnesius trukusių tylių diplomatinių pastangų rezultatas.
Vėliau apie ano meto įvykius žinomas amerikiečių diplomatas Chasas Freemanas kalbėjo: „Daugumai žmonių [Valstybės] departamente stalo teniso diplomatija buvo ne itin reikšmingas, bet įdomus įrodymas, kad Kinija yra suinteresuota palaikyti gerus santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Tiesą sakant, tai buvo ganėtinai didelio diplomatinio darbo kulminacija – kai ką apie tai keletas žmonių Departamente žinojo, bet didžiosios dalies – ne.“
Jau minėtame 1945-ųjų rašinyje G.Orwellas rašė: „Žinoma, aš netvirtinu, kad sportas – vienas iš pagrindinių veiksnių, skatinančių valstybes varžytis; didysis sportas, mano nuomone, tėra padarinys tų pačių priežasčių, dėl kurių kyla nacionalizmas. Situacija tik dar labiau pabloginama, siunčiant vienuolikos vyrų, vadinamų nacionaliniais čempionais, komandą kovoti su varžovų komanda, visoms pusėms leidžiant suprasti, jog pralaimėjusi valstybė netenka garbės.“
Gali būti, rašo K.Calamuras, kad kada nors abi Korėjos vėl žygiuos po viena vėliava, Indija ir Pakistanas vėl susitiks kriketo aikštėje, o iraniečiai vėl su džiaugsmu sutiks „didįjį šėtoną“, tačiau pakaks vieno raketos bandymo, vieno kovotojų išpuolio ar dar vieno pagąsdinimo, nukreipto į sąjungininką, ir visas geranoriškumas tą pat akimirką virs užgauliojimais, riaušėmis ar dar nežinia kuo.