Ar branduoliniais ginklais pasauliui vis pagrasinanti Kim Jong Uno Šiaurės Korėja ir ryžtingai kapitalistinė, originalią popkultūrą eksportuojanti Pietų Korėja gali kada nors virsti viena valstybe?
Nors apie suvienijimą nebūtinai bus kalbama, abiejų iš esmės skirtingų šalių vadovai į susitikimą penktadienį atsiveža gana aiškiai apibrėžtas vizijas, kokia ši vieninga Korėja būtų. O šios vizijos viena į kitą visiškai nepanašios.
Šiaurė: Korio demokratinė federalinė respublika
Per Korėjos karą pietinės pusiasalio dalies jėga užimti nesugebėjęs Šiaurės Korėjos įkūrėjas ir „amžinasis prezidentas“ Kim Il Sungas paskelbė planą, kaip suvienyta Korėja turėtų atrodyti maždaug 1980-aisiais.
Jis šią šalį vadino Korio demokratine federaline respublika. Korio buvo senovinė karalystė dabartinėje Korėjos teritorijoje, iš jos kildinamas žodis „Korėja“.
Kim Il Sungo vizijoje buvo santvarka, panaši į dabartinį Kinijos santykį su Honkongu. Valstybė būtų viena, tačiau jos valdžios sistemos – skirtingos.
Pagal Kim Il Sungo sumanymą, Šiaurė ir Pietūs būtų gerbę abiejų pusių autonomiją, socialinę sistemą ir ideologiją. Be to, abi pusės būtų turėjusios po vienodą skaičių atstovų Aukščiausiojoje nacionalinėje asamblėjoje.
Grandiozinis Kimų dinastijos pradininko planas niekada taip ir nesulaukė didesnio palaikymo.
Pastarojoje taip pat būtų darbavęsi svetur gyvenančių korėjiečių atstovai. Asamblėjoje būtų veikęs komitetas, atsakingas už valstybės reikalų administravimą.
Kim Il Sungas, kalbėdamas apie savo planą, nuolat pabrėždavo, kad ši naujoji federacija turėtų būti neutrali ir nepriklausoma. Svarbiausia būtų buvę vengti dalyvavimo kariniuose aljansuose su kitomis šalimis.
Nenuostabu, kad dabartinė Šiaurės Korėja atrodo gana panašiai. Veikia Aukščiausioji Liaudies Asamblėja, o kasdieniais reikalais rūpinasi politbiuras ir Centro komitetas. Panašus net oficialus šalies pavadinimas – Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika.
Vienodas delegatų asamblėjoje skaičius būtų naudingas šiauriečiams – Šiaurės Korėjoje gyvena dvigubai mažiau žmonių nei į pietus nuo demarkacinės linijos.
Korėjiečių diasporos įtraukimas irgi būtų pliusas Šiaurės Korėjai, nes užsienio korėjiečiai dėl istorinių priežasčių bent jau nominaliai lojalūs ne Seului, o Pchenjanui.
Akivaizdu, kad velnias slypi detalėse, tad šis grandiozinis Kimų dinastijos pradininko planas niekada taip ir nesulaukė didesnio palaikymo.
Pietūs: Korėjos sandrauga?
Nieko nenustebintų ir Pietų Korėjos parengtas trijų etapų šalių suvienijimo planas – pagal jį visame pusiasalyje įsivyrautų būtent Seului priimtiniausia politinė sistema.
Kaip skelbia Pietų Korėjos suvienijimo ministerija, pirmasis prioritetas – išvystyti tvarius santykius su kaimynine valstybe ir išspręsti šiauriečių branduolinės programos klausimą.
Seulas pakeisti nestabilias paliaubas, kurios užbaigė kovas per 1950-1953 metų karą (šis oficialiai vis dar vyksta, – red.) nuolatine taikos sutartimi. To nori ir Pchenjanas, tad galima beveik neabejoti, kad penktadienį apie tai bus kalbamasi.
Tikėtina, kad taikos sutartis po 65 metų pagaliau bus pasirašyta gegužę ar birželio pradžioje, kai Kim Jong Unas turėtų susitikti su JAV prezidento Donaldu Trumpu.
Tuomet Pietų Korėja norėtų užauginti abipusį pasitikėjimą, o bendradarbiavimą sustiprinti iki tokio lygio, kad jau būtų galima pamažu kalbėti apie nacionalinį sutarimą.
Pietų Korėjos suvienijimo ministerija: „Mes sukursime naują ekonominę tvarką, kuri atneš taiką ir klestėjimą į Korėjos pusiasalį ir Šiaurės Rytų Aziją.“
Jau po pereinamojo – „sandraugos“ laikotarpio – būtų galima formuoti bendrąją rinką, kuri padėtų „kurti klestėjimą“ pusiasalyje.
„Mes sukursime naują ekonominę tvarką, kuri atneš taiką ir klestėjimą į Korėjos pusiasalį ir Šiaurės Rytų Aziją“, – skelbia Suvienijimo ministerija.
Plano pagrindai buvo paskelbti dar 1989 metų rugsėjį, kai Pietų Korėjos prezidento pareigas ėjo Roh Tae-woo.
Daugelis kitų administracijų daugiau mažiau laikėsi nuoseklaus taikos proceso principo ir savo norą bendrauti su Pchenjanu matavo vertindamos Šiaurės Korėjos režimo pažeidžiamumą ar priešiškumą.
Vis dėlto ilgalaike prasme variantas, kad valstybė būtų viena, o sistemos – dvi, Seule nenumatomas. Pietų Korėja, regis, įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau uždaroji šiaurietiška sistema turės subyrėti.
