Pavojingi chemikalai, skirti trąšų gamybai, be priežiūros gulėjo sandėlyje septynerius metus – taip ilgai sandėliuojami, absorbuodami drėgmę, jie virto kieta mase, todėl tapo dar pavojingesni.
Degi medžiaga užsiplieskė, kai didžiulės kompaktiškos amonio nitrato sankaupos pašonėje darbininkai ėmė virinti duris. Iš dalies gaisrą sukėlė neatsargumas, nes, kaip pabrėžė vienas vietinis darbininkas, tame pačiame angare kartu su sprogstamąją galią turinčiais chemikalais laikytos net medžiagos, naudojamos fejerverkų gamybai.
Anksčiau valdžia nebūtų leidusi tokio netinkamo sandėliavimo, darbuotojai būtų privalėję laikytis ir vietinių reikalavimų, ir tarptautinių taisyklių. Tačiau dabar pavojingų chemikalų laikymo reglamentas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu labiau akcentuoja nelaimių vadybą negu jų prevenciją.
Kodeksas, kurio nesilaikoma
Prekybą pavojingomis medžiagomis, jų siuntimą, priežiūrą ir laikymą reguliuoja keletas tarptautinių sutarčių. Viena iš tokių yra Roterdamo konvencija,1 skatinanti atvirą keitimąsi informacija, reikalaujanti, kad chemikalų eksportuotojai adekvačiai juos apibūdintų, nurodanti, kaip saugiai tokį krovinį transportuoti, informuojanti pirkėjus, kokie apribojimai bei draudimai taikomi tokiam pirkiniui. Konvencijos signatarai gali chemikalus, įrašytus į sutartį, įsileisti arba jų nepriimti, o eksportuojančios šalys yra įpareigotos savo jurisdikcijos ribose užtikrinti, kad gamintojai laikytųsi nustatytų sąlygų.2 Remiantis vien šia sutartimi lyg ir visoms šalims turėtų būti žinoma, kaip elgtis su pavojingomis medžiagomis, kaip jas sandėliuoti.
Tarptautinis pavojingų krovinių plukdymo jūra kodeksas skirtas „sustiprinti ir suvienodinti [...] saugų gabenimą [...], užkirsti kelią aplinkos taršai.“ Deja, didžioji šio kodekso dalis yra tik patariamojo pobūdžio. Pasak ekspertų, pervežant nuodingus chemikalus šių taisyklių dažniausiai nepaisoma, kartais apgaulingai deklaruojant, neva jų pavyzdingai laikomasi...