Viename Lietuvos alternatyvių naujienų portale pasirodė publikacija, kurioje tvirtinama, kad EP nuolat siekia plėsti savo galias ir kištis į valstybių narių reikalus tokius būdu, kad šios jau netrukus nieko nebegalėtų spręsti savarankiškai.
„Kalba eina, žinoma, apie taip vadinamąjį Europos federalizacijos projektą. Daugybę kartų minėtą, bet verta pasikartoti – juo numatyta sukurti tokią „suvienytą“ Sąjungą, kokia „suvienyta“ nebuvo gal net Sovietų Sąjunga. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis“, – tvirtinama vienoje publikacijų (kalba netaisyta).
Tačiau tokie teiginiai yra pateikiami iškraipant kontekstą.
Reikėtų keisti sutartis
Šiuo metu galiojantys Europos Sąjungos teisės aktai nenumato tapimo viena šalimi.
ES tebėra organizacija, kurios įgaliojimai kyla tik iš steigiamųjų sutarčių, kurias savanoriškai ir demokratiškai patvirtino visos ES valstybės narės.
Pagrindines ES politikos kryptis nustato ir teisės aktus leidžia trejetas institucijų: Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba (kitaip – Ministrų taryba) ir Europos Komisija.
Norint sukurti tam tikrą unitarinę politinę valstybę, reikėtų naujų sutarčių, kurias turėtų pasirašyti kiekviena narė.
Pasiūlymas nelygu sprendimui
2023 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamentas priėmė naują pasiūlymą iš dalies pakeisti Europos Sąjungos sutartį (ESS), Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (ESS).
Siūloma nemažai pakitimų, tačiau tai ir lieka tik pasiūlymu, mat prieš priimant tokius svarbius pakitimus pirma reikėtų sušaukti Konventą, (kurį sudaro nacionalinių parlamentų, Europos Parlamento ir Europos Komisijos atstovai bei valstybių ir vyriausybių vadovai), o taip pat sulaukti vieningo visų ES narių pritarimo.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas, komentuodamas tokį sprendimą teigė, kad ši iniciatyva dar toli gražu nereiškia galutinio sprendimo.
„Tai yra tiesiog kai kurių politikų, kurie balsavo už tokį pasiūlymą Europos Parlamente, nuomonė.
Tačiau reikėtų pasakyti, kad visa tai galėtų būti įgyvendinta tik su visų 27 Europos Sąjungos valstybių narių pritarimu, o jo šiuo metu tikrai nėra ir apskritai, menka tikimybė, kad artimiausiais metais, artimiausioje ateityje būtų imtasi Europos Sąjungos sutarties keitimo“, – svarstė politikos ekspertas.
Nutylėtos detalės
Pasak politologo, asmenys, viešai kalbantys apie EP pateiktą pasiūlymą, elgiasi nesąžiningai, nutylėdami faktą, kad jo įgyvendinimas yra sunkiai politiškai įmanomas.
Išties net EP vienybės šiuo klausimu vargu, ar pavyko rasti – rezoliucijai dėl ES sutarčių keitimo pritarė 291 EP narys, 274 nepritarė, o 44 susilaikė.
R.Vilpišauskas akcentavo, kad bandantys teigti, jog ES itin svarbioms sutartims pakeisti užtektų vien Parlamento narių balsų, taip pat klaidina žmones.
„Jeigu bandoma tokį įspūdį sudaryti, tai čia tada iš tiesų yra bandymas klaidinti. Tiesiog dalimi EP narių balsų buvo priimta išties radikalių reformų pasiūlymas, tačiau, kaip ir minėjau, jo neįmanoma įgyvendinti, jei tam nėra visų 27 Europos Sąjungos šalių pritarimo. Pats procesas yra gana ilgas“, – manipuliacijoms internete ragino nepasiduoti politologas.
Susitariama iš anksto
Kaip 15min akcentavo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoja, dr. Indrė Isokaitė–Valužė, ES yra paremta demokratiniais susitarimais, o ne autoritarinėmis galiomis bendrija.
„Europos Sąjunga, kokią ją turime dabar, yra septynių dešimtmečių jos raidos rezultatas valstybėms ieškojus didesnės ar mažesnės integracijos modelio ir, panašu, dėl jo jau sutarus.
Tapimo federacija rizikos ypač dominavo prieš kelis dešimtmečius Konstitucijos Europai projekto laikotarpiu; tuomet jis, nesulaukęs valstybių pritarimo, liko nepriimtas.
Taip ir dabar, valstybės pagal savo konstitucines procedūras spręstų dėl Europos Sąjungos sutarčių pokyčių ir vargu, ar ženkliai kitokiam kompetencijų padalijimui ar integracijos modeliui jos pritartų dabar, vargiai jis būtų suderinamas su šalių konstitucinėmis tradicijomis.
Europos Sąjunga vadovaujasi teisės viršenybe ir ji pati viena negali pakeisti esminių jos veiklos principų nei kitų pamatinių nuostatų ar jų primesti: keisti sutartis reikia ne tik ES institucijų dalyvavimo, bet ir valstybių narių pritarimo. Tai unikali teisinė sistema“, – paaiškino teisininkė.
I.Isokaitė–Valužė pridūrė, kad ES liktų veiksminga ir galėtų siekti tikslų, jos teisinė ir institucinė sistema turi gebėti reaguoti į besikeičiantį pasaulį.
„Europos Sąjungos vertybės, tikslai, principai, institucinė struktūra ir kompetencijų padalijimas yra pagrįsti jos sutartimis, kurios, natūralu, kad reikalavo tam tikrų pataisų, būtinų reaguojant į naujas realijas ir Sąjungai kilusius iššūkius, o pačios Sąjungos kompetencijos sritys plėtėsi.
Ekonomine ir socialine integracija grįstas Europos projekto modelis ilgainiui apėmė naujų sričių, įskaitant sveikatos, žmogaus teisių, vėliau ir klimato kaitos, skaitmeninių rinkų, žaliojo kurso ir pan.
Neatmestina, kad ir dabar dinamiškai besivystantys tarptautiniai santykiai pareikalaus vienų ar kitų pokyčių – institucinių ar procedūrinių reformų.
Tik laikas parodys, ar tam bus būtini sutarčių pakeitimai ar pakaks išnaudoti esamo reguliavimo galimybes.
Pavyzdžiui, Europos Taryba 2023 m. gruodį priėmė sprendimų dėl įsipareigojimų remiant Ukrainą, dėl ES plėtros ir reformų, migracijos, kovos su antisemitizmu, rasizmu ir ksenofobija.
Svarbu užtikrinti, kad ES politikos kryptys tinkamai atsakytų į iššūkius ir ateities poreikius, įskaitant hibridines grėsmes ar saugumo klausimus. Bet keliami klausimai labiau dėl, tarkim, vienbalsiškumo ar kvalifikuotos daugumos, bet ne dėl esminių ES sąrangos dėsnių“, – kalbėjo ekspertė.
Subsidiarumo principas
Vienas iš reikšmingiausių ES veikimo elementų – subsidiarumo principas reiškia, kad ES sprendimai turi būti priimami kuo artimesniu piliečiams lygmeniu.
Kitaip tariant, Sąjunga nesiima priemonių (išskyrus tas sritis, už kurias tik ji atsakinga), jei jos nebūtų veiksmingesnės už nacionalinio, regionų arba vietos lygmens priemones.
Šis principas užtikrina laisvą individų, bendruomenių, savivaldybių ir kitų smulkių subjektų veikimą, į kurį aukštesnio lygio valdžia gali įsikišti tik tuomet, jei šie nepajėgia veikti patys.
Jis nustato, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriuo jie yra veiksmingiausi.
Pagal 1992 m. Maastrichto sutartį, Europos Sąjunga subsidiarumo principą taiko išimtinei jos kompetencijai nepriklausančiose srityse tik tada, kai siūlomo veiksmo tikslų Europos Sąjungos valstybės narės negali pasiekti, o Europos Sąjunga dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų veiksmingiau.
Europos Sąjungos valstybės narės skirtingai interpretavo subsidiarumo principą, todėl prie 1997 m. Amsterdamo sutarties buvo pridėtas protokolas dėl proporcingumo ir subsidiarumo principų.
Protokole teigiama, kad subsidiarumo principas negali būti pretekstas peržiūrėti visą Europos Sąjungos acquis communautaire, bet į jį turi būti atsižvelgiama svarstant naujus Europos Sąjungos veiksmus.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Pateikiant informaciją apie tariamą Europos „federalizaciją“ neužsimenama, kad tam būtinas visų šalių narių pritarimas – tai negali būti tik EP nuožiūra priimti sprendimai.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
