Iš kur atsirado Sosnovskio barštis?
Kaip sufleruoja pavadinimas, net sovietai nemanė, kad šis augalas galėtų būti „bakteriniu ginklu“. Priešingai – kurį laiką jis buvo laikytas panacėja, padėsiančia išspręsti iškilusius ekonominius sunkumus.
Sosnovskio barštis (Heracleum Sosnowskyi Manden) pirmą kartą buvo aptiktas Kaukaze 1944 m., identifikuotas kaip nauja rūšis ir aprašytas Idos Mandenovos. Ji pavadino jį savo mokytojo Dmitrijaus Sosnovskio – garsaus Kaukazo floros tyrinėtojo, garbei.
Koks tai augalas?
Tai – vienas pavojingiausių invazinių augalų. Kiekvienais metais atsiranda naujų jo aukų, nudegintų sultimis, sukeliančiomis alerginę reakcija.
Sosnovskio barštis plinta labai sparčiai ir yra sunkiai išnaikinamas. Visos augalo dalys kaupia daug aktyvios medžiagos furokumarino, kuris, žmogui prisiartinus prie augalo, gali smarkiai apdeginti neapsaugotą žmogaus odą, sukelti itin stiprią organizmo alerginę reakciją – odos paraudimus, dideles vandeningas pūsles, kurios plyšusios virsta ilgai negyjančiomis žaizdomis.
Prisikvėpavęs žiedadulkių žmogus jaučiasi kaip apsinuodijęs. Šio augalo vengia ir naminiai gyvuliai, nes ir karvėms, ir arkliams ar kiaulėms jis padaro žalos sveikatai. Pavojus kyla ir bitėms, nes Sosnovskio barščių žiedų išskiriamas nektaras – nuodingas.
Jis gali užaugti bemaž iki 5 metrų aukščio ir subrandinti iki 100 000 sėklų.
Sosnovskio barštis 2016-aisiais paskelbtas invazine Europos Sąjungos rūšimi. Su šiuo augalu daugiausia tenka kovoti Lenkijai, Vokietijai, Latvijai, Estijai, Ukrainai. Lietuvoje aktyviau naikinti Sosnovskio barščius pradėta maždaug prieš dešimtmetį.
Paplitimo istorija
Sklando legenda, kad šį invazinį augalą įsakė po visą SSRS išplatinti Josifas Stalinas, kuris pasitaręs su savo karo sąjungininkais amerikiečiais išgirdo, neva šie masiškai augina barščius kaip neįnoringą, tačiau neįtikėtinai vertingą pašarinę kultūrą.
Nėra jokių įrodymų, kad taip buvo. Priešingai – žinomi istorijos faktai byloja, kad 1951 m. SSRS biologas Trofimas Lysenka itin aktyviai bruko idėją Sosnovskio barštį naudoti pašarams.
Daugiau skaitykite: Kodėl Rusijoje gaivinamos milijonus žmonių pražudžiusio sovietų mokslininko idėjos?
1947 metais Sosnovskio barštis pradėtas auginti eksperimentinėse žemės ūkio fermose šiaurės vakarų Rusijoje, nuo 1948 m. – Latvijoje, 1950 m. – Lietuvoje, 1957 m. jis atvežtas į Estiją.
Iš pradžių toks pašaras galvijams lyg tiko, tačiau laikui bėgant Sosnovskio barščiais šertų melžiamų karvių pienas įgavo nemalonų skonį, o naminių gyvulių palikuonims buvo nustatyta įvairių genų mutacijų.
Vis garsiau imta kalbėti apie žemės ūkio darbuotojų traumas, patirtas dėl sąlyčio su šiais augalais.
Tačiau rusai ir toliau nepasidavė. Rusijoje Sosnovskio barščio veislė „Severyanin“ buvo pripažinta „praradusi ūkinį naudingumą“ ir išbraukta iš Valstybinio selekcininkų pasiekimų registro tik 2012 m. (palyginimui, Baltijos šalyse toks pat sprendimas buvo priimtas devintojo dešimtmečio pabaigoje).
Šioje šalyje Sosnovskio barštis oficialiai pripažintas kenksminga piktžole tik 2015 m. pabaigoje.
15min verdiktas: melas. Istorinių faktų iškraipymas neatitinka tiesos – Sosnovskio barštį aktyviai platino patys sovietai, tai nebuvo „biologinė ataka“ iš JAV.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
