Lenta.ru paskelbto teksto antraštė, paantraštė ir pats straipsnis, skirtas gatvės pervadinimui P.Djačenkos garbei, sudaro gana keistą teiginių kaskadą.
Antraštė skamba taip: „Ukrainos Dniepropetrovsko srityje gatvė pervadinta nacisto garbei“.
Įvade pateikiamas patikslinimas: „Nikopolyje, Ukrainos Dniepropetrovsko srityje, gatvė pavadinta SS vado garbei“.
O jau straipsnyje, cituojant Jungtinio Ukrainos žydų komiteto vadovą Eduardą Dolinskį, rašoma: „Tai yra labai svarbus faktas. Nikopolio miesto taryba pervadino Pavlogradskaja gatvę nacių karo nusikaltėlio, Holokausto bendrininko, baudžiamųjų akcijų prieš civilius gyventojus vykdytojo, SD Schutzmannschaft 31-ojo bataliono vado, kolaborantinių dalinių vadovo garbei“.
Tačiau visi šie požymiai ir apibrėžimai anaiptol nėra tapatūs. Žodžiai „nacistas“, arba nacionalsocialistas, akivaizdžiai reiškia atitinkamos ideologijos – nacizmo – šalininką.
Tokios pažiūros gali būti smerktinos moraliniu ir politiniu požiūriu, tačiau pačios savaime jos nėra nusikaltimas.
Publikacijoje minimas „SS vadas“ greičiausiai yra A.Hitlerio „saugumo dalinių“ pareigūnas, SS karininkas, nusikalstamos organizacijos narys.
Pagal Niurnbergo tribunolo apibrėžimą tai jau yra nusikalstama veika – bet tik tuo atveju, jei asmuo į SS įstojo savo noru ir nebuvo mobilizuotas gresiant didelei bausmei.
SS buvo suskirstyta į kelias grupes:
• Waffen-SS – SS kariuomenė, suformuota kaip SS dalis ir skirta kautis fronte.
• SD (sutrumpinimas iš vok. Sicherheitsdienst – saugumo tarnyba), įkurta 1931 m.
• Einsatzgruppen – mobilūs žudymo būriai.
SD nariai buvo paskelbti nusikalstamos organizacijos nariais.
Tačiau P.Djačenkos pavadinimas kaip „Holokausto bendrininko, baudžiamųjų veiksmų prieš civilius gyventojus vykdytojas“ jau yra tiesioginis kaltinimas genocido nusikaltimu, kuris nebuvo įrodytas.
Šiek tiek konteksto
1917 m. kovo 17 d., netrukus po imperatoriaus Nikolajaus II atsisakymo nuo sosto, buvo įkurta Ukrainos Centrinė Rada, o tų pačių metų birželio 23 d. – paskelbta Ukrainos autonomija ir galiausiai 1918 m. sausio 22 d. – visiška nepriklausomybė. 1918 m. balandžio 29 d. buvo priimta Ukrainos Liaudies Respublikos konstitucija.
1918 m. balandžio 29 d. Vokietijos remiamas Centrinės rados ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis atamanas Pavlo Skoropadskis įkūrė Ukrainos valstybę, tą pačią dieną jis paskelbtas Ukrainos etmonu.
Netrukus Vokietijos kariuomenę išvedus iš Ukrainos valdžioje įsitvirtino Simono Petliūros vadovaujama Ukrainos direktorija.
Ukrainoje, kaip ir visoje SSRS, 1929–32 metais vykdytos kolektyvizacijos svarbiausias tikslas buvo gauti grūdų miestams ir eksportui, gautas lėšas panaudoti sunkiosios, daugiausia karinės, pramonės plėtotei.
Dėl prievartinės žemės ūkio produktų konfiskacijos ir 1932 m. šalį ištikusios sausros bei nederliaus prasidėjo visuotinis badas; įvairiais duomenimis, iš bado mirė 3–10 mln. žmonių.
Lenkijos valdyta Vakarų Ukraina, išvengusi bado, patyrė Jozefo Piłsudskio autoritarinio režimo vykdomą tautinių mažumų kultūros slopinimo ir asimiliavimo politiką.
Atsakydama į ukrainiečių radikaliųjų organizacijų (1920 įkurta Ukrainos karinė organizacija, 1929 – Ukrainos nacionalistų organizacija) teroristinius veiksmus Lenkijos valdžia po 1930 m. ėmė griežčiau kontroliuoti Ukrainą, įvedė policijos ir kariuomenės dalinius į 800 ukrainiečių kaimų ir miestelių (vadinamoji pacifikacija), suimta apie 2000 ukrainiečių, uždraustos jų organizacijos.
Nuo carinės armijos iki Vermachto
P.Djačenka karinę karjerą pradėjo Rusijos imperijos kariuomenėje, 1916 m. gavęs pirmąjį karininko laipsnį (praporščiko).
1917 m. įstojo į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, kur pasirodė esantis talentingas karo vadas, o jo vadovaujamas „Juodųjų Zaporižiečių“ pulkas net buvo apibūdintas kaip „geriausias“ Ukrainos Liaudies Respublikos (ULR) karinis junginys.
Bolševikams užgrobus Ukrainą, iki 1924 m. jis buvo įvairiose internuotųjų stovyklose, o nuo 1928 m. tarnavo Lenkijos kariuomenėje.
1939 m. dalyvavo mūšiuose su vokiečiais, įskaitant Varšuvos gynybą, buvo paimtas į nelaisvę ir vėl internuotas, šį kartą Lietuvoje.
1941 m. P.Djačenka buvo paleistas į laisvę ir iš karto pradėjo aktyviai bendradarbiauti su ukrainiečių nacionalistais, tačiau netrukus jis pradėjo bendradarbiauti su vokiečių okupacine valdžia, tapdamas vienu ryškiausių ukrainiečių kolaborantų vadų.
Žinomiausias iš jų – Ukrainos savigynos legionas (ULS), kurio funkcijos apėmė tiek civilių gyventojų apsaugą, tiek kovą su lenkų partizanais.
1944 m. pavasarį ULS buvo pavaldus SD, kurio struktūroje buvo įvardytas kaip 31-asis apsaugos batalionas. Vėliau dauguma legionierių buvo įtraukti į SS diviziją „Galicija“.
Pats P. Djačenka iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos dalyvavo kuriant dar kelis Ukrainos karinius dalinius.
Dar šiek tiek konteksto
Ribbentropo–Molotovo paktu Ukrainos vakarinė dalis buvo priskirta SSRS interesų sferai.
Nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, SSRS 1939 m. prijungė Vakarų Ukrainą.
Per SSRS–Vokietijos karą 1942 m. visa Ukrainos teritorija okupuota Vokietijos kariuomenės. Apie 550 Ukrainos pramonės įmonių ir 3,5 mln. žmonių evakuota į SSRS gilumą.
Mėginimai Vokietijai padedant sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę nesulaukė okupacinės valdžios pritarimo. Stepanas Bandera, Andrijus Melnykas ir kiti nepriklausomybės šalininkai vokiečių buvo įkalinti.
Vokiečių okupacijos metais žuvo 5 mln. ukrainiečių, 2 mln. išvežta darbams į Vokietiją.
S.Banderos šalininkai 1942 m. įkūrė Ukrainos sukilėlių armiją, kuri kovojo su prosovietiniais partizanais, lenkų Armija Krajova, nuo 1943 m. ir su vokiečių okupantais.
1944 m. rudenį SSRS atkariavus visą Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos teritoriją ir prisijungus Užkarpatės Ukrainą, Ukrainos sukilėlių armija iki 1949 m. (kai kur – iki 1954 m.) priešinosi šalies resovietizacijai.
Galima įtarti, bet ne kaltinti
Hipotetiškai, negalima atmesti galimybės, kad P.Djačenka galėjo būti kaip nors susijęs su nacių okupantų nusikaltimais, nes pagalbinė policija (Schutzmannschaft) dalyvavo vokiečių valdžiai organizuojant žydų naikinimą.
Kalbant apie Ukrainos savigynos legioną, jis, remiantis dokumentais, buvo vienas iš tokių dalinių.
Kita vertus, pagrindinė Ukrainos savigynos legiono funkcija buvo kova su sovietų partizanais ir sabotažo veiksmai.
Be to, po karo P. Djačenka išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyveno iki pat mirties 1965 m.
Ir jis niekada nebuvo asmeniškai apkaltintas dalyvavimu karo nusikaltimuose.
Kalbant apie šiais laikais girdimus kaltinimus „bendrininkavimu vykdant holokaustą“, jie kol kas nepagrįsti jokiais dokumentiniais ar faktiniais įrodymais, o visi argumentai geriausiu atveju yra netiesioginiai.
15min verdiktas: trūksta konteksto. P.Djačenka iš tiesų buvo kolaborantas, savanoriškai bendradarbiavęs su hitlerinės Vokietijos valdžios institucijomis, tačiau reikia pripažinti, kad nėra pagrindo laikyti jį nacistu ar juo labiau karo nusikaltėliu.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
