„Facebook“ žinutėje rašoma:
„Izraelis buvo sukurtas kaip šalis, kurioje žydai daugiau nepažintų didelio karo baisumų. Ironiška tai, kad nuo pat pirmųjų dienų Izraelis nuėjo Reicho keliu, nuolat puldinėdamas savo kaimynus ir skelbdamas, kad kaimyninės valstybės yra pavojingos, todėl turi būti sunaikintos.“
Iš tiesų, viskas buvo ne tik kitaip, bet ir priešingai: 1948 m. gegužės 15 d. buvo paskelbta Izraelio valstybės nepriklausomybė, ir tiesiog tą pačią dieną jį užpuolė iš karto penkios arabų valstybės: Egiptas, Transjordanija, Libanas, Sirija ir Irakas.
Būtent dėl šios agresijos prasidėjo pirmasis arabų ir Izraelio karas, kurį izraeliečiai vadina Nepriklausomybės karu.
Arabų koalicijos vadovybė neslėpė, kad jų tikslas – sunaikinti nepriklausomą Izraelį ir toje teritorijoje sukurti „vieningą Palestinos valstybę, grindžiamą demokratiniais principais, kuri užtikrintų visiems jos gyventojams lygybę prieš įstatymą“.
Šio karo metu, arabai užėmė Izraelio rytinę ir pietinę dalį bei Jeruzalės žydų kvartalą.
Žydai 1948 birželį pradėjo kontrpuolimą ir galiausiai praplėtė savo valstybės teritoriją – pagal 1949 m. paliaubų sutartis su Egiptu, Libanu, Transjordanija ir Sirija (kitos arabų šalys susitarimų nesudarė) Izraelis prisijungė dar 6700 km2 Palestinos teritorijos kartu su Vakarų Jeruzale. Iš Izraelio į gretimas šalis pasitraukė 726 tūkst. arabų.
Arabų siekis, kad nepriklausomo Izraelio nebeliktų, tiesiogiai prieštaravo Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos rezoliucijai, pagal kurią turėjo būti sukurtos dvi valstybės – žydų ir arabų (palestiniečių).
Plačiau skaitykite: Ar tikrai Palestina egzistavo visada, o Izraelis – tik nuo 1948 m.?
1947-aisiais Jungtinės Tautos balsavo už rezoliuciją 181, dar žinomą kaip Padalijimo planas, kuria buvo siekiama Palestiną padalyti į atskiras žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalę patikėti tarptautiniam administravimui. Žydų vadovybė šiam planui pritarė, bet arabų pusė atmetė ir jis niekada nebuvo įgyvendintas.
Taigi, nuo pat pirmos šalies egzistavimo dienos, penkios kaimyninės arabų šalys pradėjo karą prieš Izraelį, o oficiali pozicija buvo nedviprasmiška: tikslas sunaikinti Izraelio valstybingumą ir vietoj jo sukurti suvienytą Palestiną.
Egipto ir Sirijos invazija
1973 m. Izraelį užpuolė Egipto ir Sirijos kariuomenės (Izraelio istoriografijoje šis karas vadinamas Jom Kipuro karu), nes puolimas vykdytas Per svarbiausią žydų Jom Kipuro šventę.
Tą dieną Egiptas ir Sirija vienu metu užpuolė Izraelį dviem frontais. Egipto pajėgos, pasinaudojusios netikėtumo elementu, lengviau nei tikėtasi sėkmingai kirto Sueco kanalą ir patyrė tik dalį numatytų nuostolių, o Sirijos pajėgos sugebėjo pradėti puolimą prieš Izraelio pozicijas ir prasiveržti į Golano aukštumas.
Karas truko 19 dienų. Per jas buvo nužudyta 2,6 tūkst. žydų.
Skirtingai nuo 1967 m. Šešių dienų karo, Izraelio ginkluotosios pajėgos atsisakė rengti prevencinius smūgius prieš priešo pozicijas.
Todėl, nepaisant politinių įsitikinimų ir simpatijų, galima teigti, kad agresorius šiame kare gana vienareikšmiškai buvo Egiptas ir Sirija.
Apibendrinant galima teigti, kad pirmasis 1948-1949 m. arabų ir Izraelio karas kilo dėl to, kad arabai atmetė dviejų valstybių planą, kuriam pritarė žydų lyderiai. Šios agresijos tikslas oficialiai buvo Izraelio sunaikinimas. Tuomet prasidėjęs konfliktas sukėlė visą eilę karų.
15min verdiktas: manipuliacija. Akivaizdu, kad manipuliuojama istoriniais faktais, iškraipomas jų kontekstas. Teiginys, kad Izraelis „nuo pat pirmųjų dienų“ bandė įsiveržti į kaimynines arabų šalis ar net jas sunaikinti, nėra teisingas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
