Praėjusią savaitę interviu Rusijos ultranacionalistams iš „Zavtra“ jis gyrėsi, kad tai jis „atlenkė šautuvo gaiduką“ Rytų Ukrainoje, kai kartu su Rusijos kariais įžengė į Donbasą. Jei ne jis, neramumai Donecke ir Luhanske būtų nurimę, kaip tai nutiko Odesoje ar Charkove.
Jis didžiuojasi savo fantazijomis, kad kaunasi dėl „gėrio“, o užkietėję Rusijos nacionalistai jau laiko jį visai nebloga Vladimiro Putino alternatyva.
I.Girkinas – visiškai neprognozuojamas, todėl pavojingas. Jis save laiko milžiniško karo su bedieviais Vakarais kariu. Vakarais, kurie atitrūko nuo savo krikščioniškų šaknų ir dabar gviešiasi Rusijos turtų, kad galėtų finansuoti savo nedorus darbus.
Jis didžiuojasi savo fantazijomis, kad kaunasi dėl „gėrio“, o užkietėję Rusijos nacionalistai jau laiko jį visai nebloga Vladimiro Putino alternatyva.
Tai, ką Kremlius mėgina slėpti melais ir manipuliacijomis, I.Girkinas išsako tiesiai šviesiai. Ūsuotas žylantis 43-ejų metų vyras karinę uniformą pastaruoju metu yra iškeitęs į kostiumą.
Jis visiems jo besiklausantiems aiškina, kad nejaučia jokios gėdos dėl to, ką yra padaręs. Jis taip pat prisiima atsakomybę už visa tai, kas vyko Donbase. Ultranacionalistus jis žavi, kad nenaudoja V.Putino propagandinių terminų, kalbėdamas apie ukrainiečius („fašistai“, „baudėjai“), o kalba tvirta karininko kalba.
Interviu jis sakė norėjęs kiek galima ilgiau išlikti šešėlyje, tačiau čia pat ir atskleidė, kad Ukraina buvo jo penktasis ginkluotas konfliktas – po dviejų Čečėnijoje, Padniestrėje ir Bosnijoje.
Interviu „Zavtra“ vargiai turi ką nors bendro su žurnalistika – leidinio redaktorius net nemėgino slėpti susižavėjimo I.Girkinu, jo darbus vadinamas teisingais Mesijo žygiais. Nieko nuostabaus – „Zavtra“ yra ultranacionalistų leidinys, kurį dievina didžiosios Rusijos galybės besiilgintys rusai.
Atviraudamas I.Girkinas visiškai sutrypė du Kremliaus mitus: kad protestuotojai Donecke siekė federalizacijos gegužės 11 dienos pseudoreferendume, ir kad Kijevas į Donbasą nusiuntė kariuomenę, kuri turėjo susidoroti su vietos rusais.
„Niekas nenorėjo pasisakyti už Luhansko ar Donecko respublikas. Visi nuo pat pradžių buvo už Rusiją. Referendumas buvo rengiamas dėl Rusijos, ir visi atvyko kautis už Rusiją. Vėliau, kai supratau, kad Rusija mūsų nepriims, tai buvo šokas“, – kalbėjo I.Girkinas.
Jo teigimu, Ukrainos kariuomenė, artėdama prie jo vyrų kontroliuojamų teritorijų, elgėsi labai atsargiai – nežinojo, kaip į jos veiksmus sureaguos Rusija. Susirėmimai prasidėjo tik tada, kai į teroristų gretas bandė infiltruotis „Pravyj Sektor“ vyrai, o Kijevas patikėjo, kad Rusija tiesiogiai nesikiš į karinį konfliktą.
Atviraudamas I.Girkinas visiškai sutrypė du Kremliaus mitus.
I.Girkino pokalbis su „Zavtra“ redaktoriumi iškelia keletą klausimų. Visiškai neaišku, kas duodavo įsakymus I.Girkinui – nors akivaizdu, kad tai nebuvo kas nors iš separatistų.
„Man buvo duotas aiškus įsakymas – neatiduoti Slovjansko“, – pasakojo jis tvirtindamas, kad už šį miestą turėjo kautis iki pabaigos. Tačiau nusivylęs sakė, kad kai klausė, kokios pagalbos sulauks, išgirdo tik tylą.
I.Girkinas taip pat tvirtino, kad Mariupolio uostas buvo tuščias, kai jį pasiekė Rusijos pajėgos, todėl jį buvo galima užimti be kovos.
„Buvo duotas įsakymas jo neužimti – ne tik paprastas įsakymas sustoti, bet jokiais būdais jo neužiminėti“, – tikino jis. Vėlgi, jis neaiškina, kas jam davė šiuos nurodymus. Be to, jeigu tai, ką jis sako, yra tiesa, tuomet kyla klausimas – kodėl nuspręsta neužiminėti vieno iš strategiškai svarbiausių miestų Donecko srityje?
Tuomet I.Girkinas buvo atšauktas iš savo pareigų teroristinėje „respublikoje“ ir grįžo į Rusiją rugpjūčio 14 dieną. Kodėl? Kieno nurodymu? Remiantis I.Girkino kalbomis, atrodo, kad Kremlius ne tik nenorėjo aneksuoti Donecko ir Luhansko sričių, bet ir nenorėjo, kad jos taptų pernelyg stiprios. Maskvai žymiai naudingesni nesugebantys normaliai egzistuoti banditų dariniai Ukrainos viduje.
I.Girkinas elgėsi labai atsargiai ir stengėsi nekritikuoti V.Putino, nors ankstesniuose savo interviu jis kaltino valdžioje esančius išdavikus dėl Novorusijos projekto nesėkmės.
I.Girkinas atstovauja ultranacionalistams, kurie ypatingai nusiteikę prieš Vakarus, yra ištikimi rusų stačiatikiai.
Jo įvaizdis stiprėja kasdien. V.Putinas rusų nacionalizme rado progą patenkinti savo interesus – galutinis jo tikslas yra ne Sovietų Sąjungos prikėlimas, o tiesiog išlikimas valdžioje. Kai prieš trejus metus dešimtys tūkstančių maskviečių išėjo į gatves protestuodami prieš V.Putiną, ultranacionalistai žygiavo kartu su jais. Karas Ukrainoje juos tik dar labiau sustiprino.
Nors visaip raginamas, I.Girkinas nenoriai leidosi į kalbas apie ėjimą į politiką, tačiau griežtai tokio varianto neatmetė.
„Politikoje nėra ką veikti doram žmogui. Tikiuosi, tai pasikeis. Galų gale, karas pakeičia daugelį dalykų“, – aptakiai kalbėjo jis. „Politika šiuo metu yra manipuliacijos rinkimams, melavimas per televiziją, melavimas visur“, – aiškino I.Girkinas, tyčia ar netyčia pamiršdamas, kad tuo ir kaltinamas V.Putinas.
Į jo pastabą, kad jis yra visų pirma slaptųjų tarnybų žmogus, žurnalistas mestelėjo: „Kaip slaptųjų tarnybų žmogus, turite šansą tapti didžiu politiku“. Juk ir V.Putinas karjerą pradėjo slaptosiose tarnybose.
