Žmonių protestai ne tik spaudžia keisti valstybių sistemą, bet apskritai ragina perkonstruoti ją taip, kad ji taptų pliuralistinė ir socialiai teisinga.
Šių neramumų laimėtojai, be abejo, yra Artimųjų Rytų žmonės, ilgus dešimtmečius kentę politinę priespaudą. Milijonai bebalsių arabų ir musulmonų galiausiai atgavo savo balsus.
Dabartinė intifada, arba revoliucija, nėra susijusi tik su duona ir sviestu ar nedarbu – jos esmė yra laisvė. Pirmą kartą per pastaruosius 40 metų Artimųjų Rytų žmonės bando patys tapti savo istorijos dalimi ir apibrėžti savo ateitį.
Šių revoliucijų pralaimėtojai – autokratiniai vadovai, nevengę kraujo ir geležinio kumščio, norėdami nuslopinti disidentus, ir nepaisę savo piliečių vilčių bei siekių. Ironiška tai, kad respublikų vadovai tapo pažeidžiamiausi. Pradedant Tuniso Ben Ali ir baigiant Egipto Hosni Mubaraku, Libijos pulkininku Muammaru Khadafiu, Jemeno Ali Abdullah Salehu ir Alžyro prezidentu Abdelazizu Bouteflika. Panašu, kad didžioji dalis iš tų, kurių audra dar neišvertė iš postų, ilgai juose vis tiek neišsilaikys.
Monarchijos, kaip antai Bahreinas, Omanas ir Saudo Arabija, Jordanija bei Marokas – taip pat buvo sukrėstos socialinių neramumų. Atrodo, kad jos ne tokios pažeidžiamos, kaip respublikos, nors galinga banga gali įveikti ir jas.
Tvirtovė Izraelis
Žvelgiant iš regioninės perspektyvos, daugiausiai pralošė Izraelis. Ši valstybė visus savo kiaušinius buvo įdėjusi į arabų diktatorių ir autokratų, kaip antai nuverstojo Egipto prezidento H.Mubarako, krepšius. Izraelis kovojo nagais ir dantimis, siekdamas išsaugoti H.Mubaraką, atlikusį pagrindinį vaidmenį stiprinant Gazos ruožo apgultį ir veržiant kilpą ant šią teritoriją valdančio „Hamas“ kaklo.
Žvelgiant iš regioninės perspektyvos, daugiausiai pralošė Izraelis. Ši valstybė visus savo kiaušinius buvo įdėjusi į arabų diktatorių ir autokratų krepšiusTačiau Izraelio politikai dar sykį įrodė esantys didžiausi savo pačių priešai. Prieš 40 metų Izraelis prarado Iraną, nes visus savo kiaušinius buvo sudėjęs į šalies šacho krepšį. Izraelis dar visai neseniai prarado ir Turkijos pasitikėjimą, kai nušovė devynis šios valstybės aktyvistus, į Gazos ruožą laivu gabenusius humanitarinę pagalbą.
Panašu, kad dabar Izraelis neteks ir Egipto – itin svarbaus, pagrindinio kaimyno, su kuriuo 1970 metais pasirašytas taikos susitarimas sutvirtino Izraelio viršenybę regione ir pamynė oficialią arabų valstybių sistemą.
Nepriklausomai nuo to, kokios valdžios iškils iš politinių autoritarų griuvėsių arabų pasaulyje, jos visos neabejotinai pasižymės kategoriškomis užsienio politikomis, tapsančiomis iššūkiu Izraelio hegemonijai ir tolimesnei palestiniečių teritorijų kolonizacijai. Tuo tarpu Palestinos Autonomijos (PA) prezidento Mahmoudo Abbaso lyderystė visiškai prarado patikimumą šios šalies gyventojų akyse. Nutekinti derybų dokumentai, kuriuos gavo „al Jazeera“ ir kuriuose užfiksuota, kaip palestiniečių atstovai siūlo dideles nuolaidas Izraeliui, buvo paskutiniai į PA karstą įkalti vinys.
Judėjimai, kaip antai „Hamas“ ar „Hezbollah“, sulaukė daugiau populiarumo M.Abbaso sąskaita. Būtent jie taps socialinių neramumų nugalėtojai, jei Izraelis nežengs konkrečių žingsnių ir nepasirašys taikos susitarimo bei neatsitrauks iš okupuotų arabų teritorijų.
Taigi Izraelis tapo karine tvirtove. Geriausias būdas Izraeliui spręsti savo saugumo dilemą – priimti dviejų valstybių sprendimą, siūlomą tarptautinės bendruomenės, tarp kurių yra ir ilgalaikė Izraelio partnerė JAV.
