Tokį sumišimą nesunku suprasti. Nuo pat „arabų pavasario“ pradžios amerikiečiai ir europiečiai stengėsi suprasti, kas vyksta, ir analizavo situaciją skirtingose valstybėse – nuo Tuniso iki Sirijos, Libijos, Jemeno ir Egipto. Jos stengėsi suprasti tai, kas vyksta, naudodamos žinomas koncepcijas (pereinamas procesas, demokratija, vertybės, žmogaus teisės ir t.t.), nors jos visiškai netiko ten vykstantiems procesams. Įvykiai Kaire tik sustiprino šį įspūdį.
Tai, kas vyko Egipte iki „arabų pavasario“, buvo sąlygiškai nesunkiai suprantama. Žmonės buvo aiškiai pasiskirstę – liberalai pasisakė prieš kariuomenę, demokratai prieš nacionalistus, pasauliečiai ir modernistai prieš islamistus, kairieji prieš dešiniuosius. Tačiau dabar Egipte, kaip ir visame arabiškame pasaulyje, ribos trinamos, sąjungos keičiasi, interesai persikerta ir prieštarauja vieni kitiems. Nors už Musulmonų broliją balsavo daugiausia į rinkimus atėjusių žmonių, jie, būdami valdžioje, pademonstravo visišką nekompetenciją, panieką mažumoms ir jokiu būdu negalėjo būti laikomi demokratais. Juos nuvertė demokratai su armijos pagalba, kuri taip pat akivaizdžiai nenori formuoti teisinės valstybės ir siekia išlaikyti ekonomines privilegijas. Toks yra egiptietiškas paradoksas.
Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje panaši situacija buvo Alžyre. Rinkimuose pirmame ture islamistinės jėgos laimėjo 47 proc. balsų, tačiau antrasis turas kariškių pastangomis buvo atšauktas – tai įvyko dideliam vietos demokratų ir Vakarų valstybių džiaugsmui. To rezultatas – šalis įklimpo į ilgą pilietinį karą, pareikalavusį 200 tūkst. žmonių gyvybių. Islamistų atėjimas į valdžią, žinoma, buvo susijęs su rimta rizika, tačiau rinkimų atšaukimas smogė demokratijos idėjai ir parodė Vakarų dviveidiškumą.
Stengėsi išvengti tų pačių klaidų
Po 2011 metų „arabų pavasario“ Vakarai stengėsi nebekartoti panašių klaidų. Jie pradėjo dialogą su nuosaikiais islamistais, kartu iškėlę reikalavimus: laisvų rinkimų surengimas, teisių moterims ir mažumoms užtikrinimas ir t.t. Tai reiškė kardinalius pasikeitimus, lyginant su prieš tai buvusių dešimtmečių praktika, kuomet Vakarų šalys ir autoritarinės Persijos įlankos šalys palaikė arabiškas diktatūras, taip siekdamos tarptautinio stabilumo išsaugojimo.
Ar tai reikškia, kad „arabų pavasaris“ liko kažkur praeityje? Džinas jau išleistas iš butelio
Istorikai tai lygina su XIX amžiaus pradžia Europoje. George'o W. Busho elgesys Artimuosiuose Rytuose kiek primena Napoleono žygius kontrrevoliucinėje Europoje. 2003 metais amerikiečiai įsiveržė į Iraką ir nuvertė Saddamą Husseiną. Tai turėjo tapti viso regiono demokratizacijos pradžia. Tačiau demokratijos importas jėga Irake nesuveikė, kur ir toliau vyksta įnirtingi šiitų ir sunitų susirėmimai (šių metų liepa sumušė žuvusiųjų skaičiaus rekordą nuo to laiko, kai iš čia pasitraukė amerikiečiai). Libijoje po Muamaro Kadhafi valdžios nuvertimo vietos klanai atsisako paklusti centralizuotai valdžiai. Sirijoje taikūs protestai peraugo į pilietinį karą. Tunise rinkimus laimėję islamistai, kaip ir Egipte, pademonstravo neišmanymą ir dabar jaučia stiprų pasaulietinių jėgų, kurias palaiko profsąjungos, spaudimą.
Neis Rytų Europos keliu
Vienas žodis, kuris visiškai netinkamas apibūdinti „arabų pavasarį“, yra „perėjimas“ arba „pereinamasis procesas“. Mat šis žodis lyg ir turėtų išreikšti optimizmą, kad šios šalys pamažu iš diktatūros pereina į demokratiją, tarsi egzistuoja kažkokie numatyti etapai, kuriuos reikia įveikti vieną po kito. Nieko panašaus neegzistuoja, ir tie, kas lygina „arabų pavasarį“ su Rytų Europos valstybių nepriklausomybės atgavimu, klysta.
Rytų Europos valstybės iš tiesų gali atrodyti pavyzdžiu, kaip iš komunizmo pereinama prie demokratijos ir įstojama į Europos Sąjungą. Tačiau šioms šalims Europos Sąjunga atrodė patraukli, o pati Europos Sąjunga sudarė visas sąlygas įstoti į jos gretas. Tačiau pažvelkite į buvusią Jugoslaviją ar Kaukazą, ir pamatysite, kad perėjimas nuo diktatūros prie demokratijos gali būti itin sudėtingas.
Ar tai reikškia, kad „arabų pavasaris“ liko kažkur praeityje? Džinas jau išleistas iš butelio. Tūkstančiai jaunuolių jau įveikė baimę ir išėjo į gatves, išreiškę savo nepasitenkinimą, siekius ir norą būti išgirstiems. Pirmoji patirtis juos nuvylė. Tačiau kitaip kažin ar galėjo būti po ištisų dešimtmečių diktatūros.
Šie procesai primena mums visiems gerai žinomą tiesą – demokratija tai ne tik laisvi rinkimai, žmogus ar balsas. Tai institucijų, valdžios aparato visuma, pagarba mažumoms iš daugumos pusės, daugumos suvokimas, kad jos padėtis nėra amžina. Tai ilgas kelias, kurį nuėjo Europa ir JAV prieš tapdamos (žinoma, netobulomis) demokratijomis.
