Tačiau nuo to momento nutekėjo daug vandens ir šešiasdešimtmetis Armėnijos prezidentas, buvęs Kalnų Karabacho komjaunimo veikėjas, šio rajono armėnų savigynos lyderis devintojo dešimtmečio pabaigoje ir ilgametis Armėnijos gynybos ministras bei antrą kadenciją valdantis Armėnijos prezidentas S.Sarkisianas jau atgavo ne tik veido spalvą, bet ir kalbos dovaną.
Tuo galima buvo įsitikinti, kai jis priėmė Seimo narę, Liberalų sąjūdžio atstovę Dalią Kuodytę ir aiškino, kodėl vis dėlto Armėnijai reikėjo eiti su Rusija, o ne su Europa.
„Nesitikėjau, kad Lietuvos Sąjūdžio lyderis Vytautas Landsbergis kada nors ims ir pradės palaikyti totalitarinį Azerbaidžano režimą“, – tyliai ir nelabai skubėdamas dėstė savo mintis S.Sarkisianas.
Negana to, S.Sarkisianas, ne tik teisinosi, bet ir kontratakavo. „Nesitikėjau, kad Sąjūdžio lyderis Vytautas Landsbergis kada nors ims ir pradės palaikyti totalitarinį Azerbaidžano režimą“, – tyliai ir nelabai skubėdamas dėstė savo mintis S.Sarkisianas.
Armėnijos prezidento S.Sarkisiano susitikimas su Seimo nare D.Kuodyte ir 15min.lt vyr. redaktoriumi užtruko 18 minučių ilgiau nei buvo numatyta pagal protokolą ir truko daugiau nei valandą.
Nori nenori, bet S.Sarkisianas vis grįždavo į praėjusius metus ir netiesiogiai vertino kovą dėl europinio Rytų partnerystės dalyvių pasirinkimo. „Mes savo pasirinkimą padarėme sąmoningai, – kalbėjo Armėnijos prezidentas ir pridūrė, kad tai nebuvo civilizacinis apsisprendimas. – Viską nulėmė ekonomika ir Armėnijos nacionalinio saugumo prioritetai.“
Klausantis S.Sarkisiano buvo galima justi, kad, nepaisant to, jog prieš jį sėdi tik Seimo opozicijos atstovė ir Lietuvos žurnalistas, šiam pokalbiui jis ilgai ir kruopščiai rengėsi.
„Patikėkite manimi, nesu Rusijos gynėjas, – aiškino S.Sarkisianas. – Armėnijos įstojimas į Muitų sąjungą jokiu būdu nereiškia, kad Armėnija nutraukia visus kitus ryšius, tarp jų ir su Europos Sąjunga.
„Patikėkite manimi, nesu Rusijos gynėjas, – aiškino S.Sarkisianas. – Armėnijos įstojimas į Muitų sąjungą jokiu būdu nereiškia, kad Armėnija nutraukia visus kitus ryšius, tarp jų ir su Europos Sąjunga.
Metęs šią tezę Armėnijos prezidentas pradeda dėstyti ekonominius argumentus apie tai, kad Asociacijos sutartis, kad ir kokia gera ji būtų, vis tiek neleistų į ES eksportuoti pačių geriausių pasaulyje pomidorų ir abrikosų, kurie, be abejo, auginami tik Armėnijoje, ką jau kalbėti apie tokius pat gerus ir be galo skanius armėniškus sūrius.
O štai Rusija, dėsto Armėnijos prezidentas, net trečdaliu sumažino Armėnijai dujų ir naftos kainas. „Ir kas, jūsų manymu, liktų iš Armėnijos valstiečių ūkių, jei mes būtume pasirašę ES asociacijos sutartį“, – vylingai klausia S.Sarkisianas. Kad būtų dar stipriau, prezidentas meta kitą argumentą: „O kodėl ES net nesikreipė į Turkiją, kad ši atidarytų sienas Armėnijos prekėms?“
Tie, kurie dėl to jau pasmerkė Armėniją, kaip Rusijos prielipą, turėtų suprasti, kad Armėnijos padėtis iš tiesų yra nepavydėtina.
„Iš viso mes turime tik keturis kaimynus, iš kurių su dviem nepalaikome beveik jokių santykių, o dar vienas iš keturių yra Iranas“, – po poros valandų jau kitame susitikime argumentuos Armėnijos užsienio reikalų ministras Edvardas Nalbandianas, kurį kai kurie ne taip prorusiškai nusiteikę armėnai laiko tiesiog Maskvos primestu diplomatijos vadovu.
Bet grįžkime į Armėnijos prezidento kabinetą, kuriame šis nebejaunas, nedidelio ūgio armėnas toliau grindžia savo valstybės prorusišką liniją.
„Mes turime 15 proc. Rusijos konjako ir brendžio rinkos", – sako S.Sarkisianas.
„Mes turime 15 proc. Rusijos konjako ir brendžio rinkos", – sako S.Sarkisianas.
Galime jį smerkti, ypač žinodami, kad daugiau nei per valandą trukusį susitikimą jis tik kartą ištarė Rusijos užpultos Ukrainos pavadinimą, ir tai tik neutraliai, tačiau jei žinai armėnų tautos istoriją ir jaunaturkių įvykdytą armėnų tautos genocidą 1915 metais, kai žuvo daugiau nei milijonas armėnų, supranti, kodėl vos tris milijonus turinčios tautos prezidentas bijo rizikuoti rinkdamasis europinį kelią.
Armėnija tiek kartų buvo išduota ir parduota, kad tampa aišku, jog jos prezidentas tiesiog neturi įgaliojimų rizikuoti tautos likimu, nes Azerbaidžanas ir Turkija, švelniai kalbant, nejaučia meilės Armėnijai.
Šioje vietoje prieiname prie Arcacho klausimo arba, kalbant tarptautine kalba, ką daryti su Kalnų Karabachu.
„Primenu, kad prieš du dešimtmečius buvo įkurta Minsko grupė, kuri Kalnų Karabacho klausimu pasiūlė remtis trimis principais – nenaudoti jėgos, gerbti teritorinį vientisumą ir remtis tautų apsisprendimo teise“, – neskubėdamas aiškina S.Sarkisianas.
Ir be papildomos informacijos supranti, kad Azerbaidžanas remiasi teritorinio vientisumo principu, o Armėnija laikosi įsikandusi tautų apsisprendimo teisės. Todėl Kalnų Karabacho, arba Arcacho, reikalas nejuda iš vietos štai jau dvidešimt metų.
S.Sarkisianas, žinodamas, kad Kalnų Karabache dabar iš esmės gyvena tik armėnai, kurių čia yra likę apie 160 000, sutinka su referendumu dėl Arcacho ateities, – norite dabar, norite po šešerių ar dar daugiau metų: „Be to, mes sutinkame grąžinti tas žemes, kurios nėra mūsų tėvynė.“
Prezidentas kalba apie tuos kelis Azerbaidžano rajonus, kuriuos armėnams pavyko perimti iš Azerbaidžano tais laikais, kai vyko karas ir kurie užtikrina Kalnų Karabacho ryšius su Armėnija.
„Prezidente, bet ar jūs suprantate, kad jūsų šalis, kovodama dėl Kalnų Karabacho, automatiškai tampa Rusijos marionete“, – klausiu S.Sarkisiano.
„Prezidente, bet ar jūs suprantate, kad jūsų šalis, kovodama dėl Kalnų Karabacho, automatiškai tampa Rusijos marionete“, – klausiu S.Sarkisiano.
Tačiau ir šioje vietoje Armėnijos lyderis išlieka neišmušamas iš vėžių: „Rusija suinteresuota šio regiono stabilumu, bet ne todėl, kad Rusija yra tokia gerutė, o todėl, kad atsinaujinus karo veiksmams tarp Armėnijos ir Azerbaidžano Maskvai tektų pasirinkti, ar jai vykdyti savo įsipareigojimus Armėnijai, o tokiu atveju ji prarastų Azerbaidžaną, arba – jei įsipareigojimų ji mums nevykdytų – ji prarastų Amėniją.“
Tačiau kaip su tuo Azerbaidžano teritoriniu vientisumu?
„Kodėl Kosovo albanams skelbti nepriklausomybę galima, o Kalnų Karabacho armėnams ne?“ – ramiai klausimu į klausimą atsako prezidentas S.Sarkisianas.
Tačiau klausimas, kaip su Armėnijos priklausomybe nuo Rusijos, vis tiek lieka neatsakytas. Rusija valdo Armėniją ar ne?
Maždaug po poros valandų išgirstu ir atsakymą į šį klausimą, tiesa, žmogus, kuris atsakė į jį, nėra valdančiosios Armėnijos respublikonų partijos narys. Jis opozicionierius, lietuviškais terminais kalbant, sąjūdininkas, toks beveik beišnykstantis padaras iš Armėnijos politikos, bet vis tiek tai įdomu.
„Armėnijos įstojimas į Eurazijos muitų sąjungą yra priverstinis manevravimas iki tol, kol pati Rusija supras savo dabartinių veiksmų klaidingumą“, – sako Armėnijos Nacionalinio susirinkimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Aleksandras Arzumanianas. Žmogus iš tos Sąjūdžio kartos plejados, kuri Armėnijoje, kaip ir Lietuvoje, nebėra populiari, švelniai kalbant.
Bet šie A.Arzumaniano žodžiai vis tiek teikia tegu ir menką viltį, kad Europa Armėnijos dar galutinai neprarado. Tiesiog tauta, kuri prieš šimtą metų išgyveno pirmąjį žmonijos istorijoje genocidą, bijo rizikuoti.
Ar galima armėnus ir jų valdžią už tai smerkti?
