Susibūrę į Valstybinį ypatingosios padėties komitetą (rusiškas trumpinys – GKČP), jie taip ir padarė, ir savo nevykusiu bandymu įvykdyti perversmą nulėmė greitą SSRS griūtį. GKČP buvo sukurtas naktį prieš pučo pradžią, tačiau jo ištakos kiek senesnės. Ką daryti, kad būtų išsaugota Sovietų Sąjunga, Vladimiras Kriučkovas, Dmitrijus Jazovas ir Borisas Pugo pirmą sykį aptarė dar 1990 metų gruodį. Tuo tarpu 1991 metų rugpjūčio 17 dieną, susitikę KGB svečių namuose Maskvoje, jie nusprendė – ta diena jau išaušo.
Perversmą organizavo aštuoni pagrindiniai asmenys: KGB vadas V.Kriučkovas, SSRS gynybos ministras D.Jazovas, vidaus reikalų ministras B.Pugo, premjeras Valentinas Pavlovas, viceprezidentas Genadijus Janajevas, gynybos tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Olegas Baklanovas, Valstiečių sąjungos pirmininkas Vasilijus Starodubcevas ir Valstybinių pramonės, statybos, ryšių ir transporto įmonių asociacijos prezidentas Aleksandras Tiziakovas. Jiems taip pat padėjo ir nemažai kitų asmenų.
Iškart po nevykusio bandymo įvykdyti perversmą, komiteto nariai ir aktyviausi jų bendrininkai buvo suimti. Kalėjo jie iki 1993 metų vasario, o lygiai po metų, 1994-aisiais, visiems buvo suteikta amnestija.
Tačiau laisvės įkvėpė ne visi pučistai. Dar rugpjūčio 22 dieną B.Pugo nušovė žmoną, o vėliau nusišovė ir pats. Taip pat nusižudė M.Gorbačiovo patarėjas Sergejus Achromejevas. Neaiškiomis aplinkybėmis pro langą iššoko Komunistų partijos centrinio komiteto reikalų valdytojas Nikolajus Kručina, nors dėl jo žūties aplinkybių, būta įvairių prieštaringų nuomonių.
Tačiau kitų perversmininkų likimai susiklostė daug palankiau. D.Jazovas, supratęs, kad pučas žlugo, vienas iš pirmųjų pareiškė pasitraukiąs iš GKČP ir, atšaukęs kariuomenę, iš Maskvos išskrido į Krymą. Vėliau buvo suimtas, tačiau po amnestijos aktyviai įsiliejo į visuomeninę veiklą, buvo kelių karinių struktūrų konsultantas. 2002 metais tapo Valstybės dūmos gynybos komiteto patarėju, o pastaruoju metu eina Rusijos Gynybos ministerijos Generalinių inspektorių tarnybos vedančiojo analitiko pareigas. D.Jazovas buvo dusyk apdovanotas Kremliaus. Prieš porą metų Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas įteikė tankais sustabdyti Sovietų Sąjungos subyrėjimą bandžiusiam D.Jazovui IV laipsnio ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“. Prieš septynerius metus tuometis šalies vadovas Vladimiras Putinas įteikė D.Jazovui Garbės ordiną.
Vienas iš aktyviausių pučo iniciatorių, buvęs KGB vadovas V.Kriučkovas, po amnestijos tapo aktyviu Armijos palaikymo judėjimo veikėju. Nuo 2000-ųjų iki pat savo mirties 2007 metais, jis taip pat buvo Valstybės dūmos gynybos komiteto patarėjas. V.Kriučkovo straipsniai buvo gan dažnai publikuojami spaudoje.
V.Pavlovas, praėjus metams po amnestijos, tapo komercinio banko vadovu. Buvęs pučistas mirė 2003 metais, taigi 2000-aisiais dar spėjo aktyviai paremti Vladimirą Putiną, kandidatavusį į šalies prezidento postą.
Keli kiti buvę GKČP nariai savyje atrado verslininko gyslelę. Antai A.Tiziakovas ilgainiui tapo „Antal“ ir draudimo bendrovės „Severnaja kazna“ akcininku, taip pat valdė įmonę „Finatel“. Visiškai atsitraukęs nuo visuomeninės veiklos, į verslą nėrė ir O.Baklanovas.
Tuo tarpu A.Lukjanovas prieglobstį rado Valstybės Dūmoje: 1993–2003 metais jis buvo Valstybės dūmos narys. V.Starodubcevas 1993–1995 metais ėjo Federacijos tarybos nario pareigas, 1997–2005 buvo Tulos gubernatorius, o 2007-aisiais tapo Dūmos nariu.
Buvęs Sovietų Sąjungos viceprezidentas ir GKČP pirmininkas G.Janajevas po amnestijos dirbo Karo invalidų komitete. Prieš mirtį praėjusiais metais jis ėjo Rusijos tarptautinės turizmo akademijos Tėvynės istorijos ir tarptautinių santykių katedros vedėjo pareigas. Daugelis žlugusio pučo liudininkų G.Janajevą įsiminė dėl to, kad per GKČP dalyvių spaudos konferenciją, kuri buvo transliuojama visai šaliai, buvo akivaizdžiai matyti, kaip jam drebėjo rankos.
