„Taip, mes galime!“ – 2008-aisiais skelbė jauno senatoriaus iš Čikagos prezidento rinkimų kampanijos šūkiai, nuo George'o W.Busho administracijos pavargusiems amerikiečiams žadėję viltį ir permainas.
B.Obamos varžovas Johnas McCainas tų metų lapkričio 4 dieną neturėjo jokių šansų. Vietnamo karo veteranas užsitikrino tik 173 rinkikų balsus, o jaunasis teisininkas susirinko net 365 – dvigubai daugiau.
Mandatas naujajam prezidentui, kuris, beje, prieš tai Demokratų partijos pirminiuose rinkimuose netikėtai įveikė favoritę Hillary Clinton, buvo ypač stiprus. Tad B.Obama drąsiai ėmėsi pažadų, išsakytų per kampaniją.
Ar pavyko? Iš dalies. Faktų tikrinimo tinklalapis „PolitiFact“ suskaičiavo, kad per abi savo rinkimų kampanijas – 2008 ir 2012 metais – B.Obama buvo paskelbęs 533 pažadus. 48 proc. jų prezidentas įgyvendino, 24 proc. – ne, o dar 28 proc. atvejų pasiekė kompromisus.
Rodiklis – kaip politikui – išties neblogas. Tačiau svarbi ne vien statistika, o ir pažadas pažadui nelygu. JAV sveikatos apsaugos sistemos pertvarkymas eiliniam amerikiečiui tikrai reikšmingesnis nei, pavyzdžiui, nesugebėjimas sukurti Pasaulinio švietimo fondo.
Galiausiai darbų tokioje srityje kaip JAV užsienio politika, kuri turbūt svarbiausia likusiam pasauliui ir Lietuvai, taip paprastai neįvertinsi. O būtent čia B.Obama, Nobelio Taikos premijos laureatas, labiausiai strigo – kažin ar pasaulyje saugiau nei 2008-aisiais.
Ekonomika: augimas su išlygomis
Vis dėlto pradėkime nuo B.Obamos administracijos laimėjimų. Pirmiausia, nuo ekonomikos, kuri šiuo metu – bent iš pažiūros – klesti.
Šiandien JAV akcijų biržos – rekordinėse aukštumose, o nedarbo lygis – rekordinėse žemumose. Jis siekia vos 4,6 proc. ir yra žemiausias per pastarąjį dešimtmetį. Nekilnojamojo turto kainos per 8 metus pakilo 23 proc.
Visa tai – sveikos ekonomikos požymiai, kuriuos, regis, reikėtų švęsti. Juk B.Obama į valdžią atėjo tokiu metu, kai JAV kamavo didžiausia recesija nuo Didžiosios depresijos laikų praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais.
B.Obama gali pagrįstai rodyti į duomenis, kad valdant jo administracijai JAV buvo sukurta 11 mln. naujų darbo vietų.
Per jo inauguraciją 2009-ųjų sausį nedarbo lygis siekė 7,6 proc., o tų pačių metų spalį pakilo net iki 10 proc.
Tačiau kodėl tuomet pernai lapkritį triumfavo ne tęsti B.Obamos darbus žadėjusi Hillary Clinton, o po ekonominio populizmo dirvas braidęs D.Trumpas? Ar tai gali liudyti, kad gražūs skaičiai toli gražu neatspindi to, kaip jaučiasi rinkėjai?
Taip, B.Obama gali pagrįstai rodyti į duomenis, kad valdant jo administracijai JAV buvo sukurta 11 mln. naujų darbo vietų.
Bet priežastį, kodėl amerikiečiai, ypač provincijoje ir nusilpusiose pramoninėse valstijose, atsisuko į D.Trumpą, tikriausiai nurodo kitas iškalbingas statistinis faktas – į dugną nusiritęs dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis.
Jis parodo, kiek žmonių šalyje ir dirba, ir aktyviai ieško darbo. O dabar tokių amerikiečių – mažiausiai nuo aštuntojo dešimtmečio.
Kodėl taip yra – diskusijų klausimas. Demografija? Pokario „kūdikių bumo“ kartos žygis į pensinį amžių? O galbūt kaip niekada daug žmonių tiesiog jau prarado viltį kada nors susirasti jiems tinkantį ir patinkantį darbą.
Be to, daugelis naujų darbo vietų buvo sukurta paslaugų ir sveikatos apsaugos rinkose – pramoniniai darbai ir toliau keliauja į užsienį arba užleidžia vietas robotams. Būtent dėl to vidutinis realus uždarbis prezidentaujant B.Obamai beveik neaugo.
Kita vertus, valdant B.Obamai Amerika išvengė pasauliui iki skausmo pažįstamo „pakilimo ir nuosmukio“ ciklo spąstų. Nors augimas buvo kuklus, iš recesijos JAV išlipo greičiau nei Europa, kuri – dabar jau gana akivaizdu – suklydo pasirinkdama griežtą taupymo politiką.
D.Trumpas dabar sieks išlaisvinti kapitalistines jėgas, o kai jis nuims reguliavimo pančius nuo JAV ir visą pasaulį į didžiulę krizę 2008 metais įstūmusio Volstrito, Amerikos ekonomika neabejotinai išaugs. Bet niekam ne paslaptis, kas laukia po pakilimo – nuosmukis.
Klimato kaita: neįtikinantis flirtas
B.Obama buvo vadinamas Amerikos „pirmuoju klimato prezidentu“, bet alkį šiai temai jis pajuto tik paskutiniaisiais antrosios savo kadencijos metais, jei ne mėnesiais.
Net keista, jei ne pikta: per abi savo kampanijas B.Obama apie pasaulinį atšilimą beveik neužsiminė, bet Baltuosius rūmus jis palieka tikindamas, kad klimato kaita yra kone didžiausia JAV nacionalinio saugumo problema.
Aišku, veikti suskubta ne be reikalo. Istorinis Paryžiaus klimato susitarimas – pirmasis teisiškai privalomas dokumentas dėl klimato – tapo įmanomas tik dėl B.Obamos nuolaidų Kinijai.
Prezidentiniais įsakais B.Obama prastūmė griežtesnius reikalavimus dėl švaresnių automobilių. O vis pigesnė saulės ir vėjo energetika paskubino anglies kelionę į paraštes.
Vis dėlto kritikai klausia, ar ne per daug prisimeilikauta Pekinui? Esą autoritarinė Kinija kažin ar laikysis reikalavimų, o Baltieji rūmai nori tiesiogiai reguliuoti anglimi varomų jėgainių darbą. Tiesa, šis planas pernai žiemą jau įstrigo Aukščiausiajame Teisme.
Čia pasistengė respublikonai – daugelis šios partijos atstovų neigia, kad klimato pokyčius skatina pramonė ir žemės ūkis, ir priešinasi atmosferos taršos reguliavimui.
Kita vertus, prezidentiniais įsakais B.Obama prastūmė griežtesnius reikalavimus dėl švaresnių automobilių. O vis pigesnė saulės ir vėjo energetika paskubino anglies kelionę į paraštes.
Galiausiai prieš pat Kalėdas prezidentas uždraudė Atlanto ir Arkties vandenynų federaliniuose vandenyse gręžti naujus naftos bei dujų gręžinius. D.Trumpo administracijai bus sunku anuliuoti šį draudimą – jei tam apskritai bus pasiryžta, laukia ilgi ginčai teismuose.
Problemų dar daug. Tai įrodė krizė Flinto mieste Mičigano valstijoje, kur buvo švinu užterštas geriamasis vanduo, vis dažnesnis JAV miestų ir miestelių plakimas potvyniais ir audromis.
Tai, ką žada D.Trumpas, turėtų kelti nerimą – vien, pavyzdžiui, tai, kad D.Trumpo Aplinkos apsaugos agentūros vadovu pasirinktas Scottas Pruittas šiuo metu yra padavęs į teismą šią agentūrą.
Žinoma, jis – ir nuožmus skeptikas klimato kaitos klausimu, tad aktyvistai S.Pruitto paskyrimą lygina su sprendimu paskirti padegėją gaisrinės direktoriumi arba lapės įleidimu į vištidę.
„Obamacare“: ambicijos susidurs su realybe
Sveikatos apsaugos sistema Amerikoje ilgai nesveikavo, todėl nenuostabu, kad B.Obama per pirmąją savo kampaniją apie būsimą reformą kalbėjo itin dažnai.
Kodėl nesveikavo? Kadangi Amerikoje nebuvo jokio vyriausybinio plano dėl sveikatos apsaugos, komercinio sveikatos draudimo neturintys amerikiečiai žinojo, kad rimtai susirgti jiems reikštų milžiniškas problemas.
Sveikatos problemos versdavo žmones bankrutuoti. Vėžiu susirgę amerikiečiai netekdavo draudimo dėl finansinių limitų. Kai kurie negaudavo draudimo dėl tokių „išankstinių sąlygų“ kaip spuogų ligos. Kitaip tariant, dešimtis milijonų amerikiečių nuo finansinės griūties skyrė vienintelė diagnozė.
Pats B.Obama siekė įvesti vieną universalią valstybės kontroliuojamą sveikatos apsaugos sistemą – kaip daugelyje Europos šalių.
B.Obama siekė įvesti vieną universalią valstybės kontroliuojamą sveikatos apsaugos sistemą – kaip daugelyje Europos šalių.
Tačiau Kongresas 2010 metais pritarė kompromisui tarp vyriausybės ir sveikatos apsaugos pramonės – amerikiečiams dabar privaloma įsigyti draudimą, o įmonėms nebegalima diskriminuoti silpnesnės sveikatos žmonių ar tų, kurie anksčiau yra turėję rimtų sveikatos problemų.
Prieinamos sveikatos apsaugos įstatymas (ACA), dar žinomas kaip „Obamacare“, buvo priimtas tokiu metu, kai Kongresą kontroliavo demokratai. Šis teisės aktas išplėtė „Medicaid“ – valstybinio draudimo skurstantiesiems programą.
Patobulinta buvo ir vyriausybinė programa senoliams – „Medicare“. O federalinėmis lėšomis subsidijuojamos „draudimo biržos“ leido asmenims palyginti draudikų siūlomas sąlygas ir skaidriai pasirinkti palankiausias.
B.Obamos ir demokratų inicijuoti pokyčiai leido apdrausti sveikatą 22 milijonams amerikiečių. Sveikatos draudimo neturinčių JAV piliečių dalis sumažėjo nuo 17 proc. iki 12 proc.
Respublikonai niekada neslėpė nepasitenkinimo, net įsiūčio dėl „Obamacare“ kaip dėl brangaus centrinės valdžios savivaliavimo įrodymo.
Ir vis dėlto visa tai, kas pasiekta, jau greitai gali ištirpti. Respublikonai niekada neslėpė nepasitenkinimo, net įsiūčio dėl „Obamacare“ kaip dėl brangaus centrinės valdžios savivaliavimo įrodymo.
Dabar Respublikonų partija ir Kongresą kontroliuoja, ir turės savo prezidentą – tiesa, nelabai nuspėjamą – Baltuosiuose rūmuose, todėl galima tikėtis, kad „Obamacare“ netrukus bus anuliuota. Juolab kad sveikatos apsaugos sekretoriumi D.Trumpas pasirinko Tomą Price'ą, kuris niekada neslėpė priešiškumo ACA.
Užsienio politika: Nobelio taikos premija – avansu
Sveikatos apsauga, ekonomika – tai sritys, kurios pritraukia arba atima rinkėjų balsus. Apie užsienio politiką tai pasakyti sunkiau. Bet B.Obamos administracijos klaidos būtent šioje srityje neabejotinai prisidėjo prie nestabilumo ir nesaugumo jausmo pasaulyje.
Žinoma, B.Obamai nebuvo lengva. Baltuosiuose rūmuose jis buvo praleidęs vos devynis mėnesius, kai JAV prezidentui buvo skirta Nobelio taikos premija – anuomet jis buvo tik pasakęs kelias kalbas apie Vidurio Rytus ir pradėjęs santykių su Rusija atnaujinimo procesą.
Buvo sunkoka atsikratyti įspūdžio, jog B.Obamai premija buvo skirta vien dėl to, kad jis – ne G.W.Bushas. Iš dalies turbūt taip ir buvo – pats B.Obama jautė, kad Amerika pavargo nuo karingų nuotykių užsienyje, pavyzdžiui, invazijos į Iraką, kuri užvirė tikrą košę visame regione.
Kalbama, kad prezidentas nepailsdamas kartojo trumpą sakinį, kurį galima vadinti „Obamos doktrinos“ paantrašte: „Nedarykime kvailo šūdo“ („Don't Do Stupid Shit“).
O kartą 2014-aisiais, B.Obamai keliaujant į užsienį, jis privertė kartu vykusius reporterius tarsi mokyklinukus per ekskursiją kartoti šiuos žodžius paskui jį.
Po ilgų metų su G.W.Bushu, kuris greičiausiai buvo pernelyg įsijautęs į pasaulio policininko vaidmenį, tokia vizija atrodė viltinga. O sėkmių buvo – JAV atšaukė daug dešimtmečių Kubai be jokių vaisių taikytą embargą ir atnaujino su šia šalimi diplomatinius santykius.
2011-aisiais po ilgos medžioklės Pakistane buvo nukautas pasaulinio teroristų tinklo „Al Qaeda“ vadeiva Osama bin Ladenas, įkvėpęs teroro išpuolių 2001 metų rugsėjo 11-ąją organizatorius.
Be to, kai JAV nustojo žvelgti į Iraną kaip į blogio įsikūnijimą, 2015-ųjų liepą Vienoje pagaliau buvo pasirašytas susitarimas dėl Irano branduolinės programos.
Sutartis, pagal kurią Teheranas prisiėmė griežtus apribojimus savajai programai mainais į sankcijų panaikinimą, ir dabar aršiai kritikuojama (žinoma, respublikonų), tačiau jos pasirašymas išlieka vienu ryškiausių tarptautinės diplomatijos pasiekimų pastarąjį dešimtmetį.
Užsienio politika: blogiau kažin ar įmanoma
Bet tai ir viskas. Susitarimai su Iranu ir Kuba nėra patys tvirčiausi pamatai nuoseklios užsienio politikos statybai – netrukus mantra „Nedarykime kvailo šūdo“ Vašingtonui tapo našta, net paralyžiavusia Valstybės departamentą.
Kai Basharas al Assadas 2013 metų rugpjūtį panaudojo mirtinas dujas ir akivaizdžiai peržengė „raudonąją liniją“, JAV savo grasinimo panaudoti karinę jėgą neįvykdė.
Kvailysčių pridaro visi. Kitų šalių vyriausybės mindė žmogaus teises, pažeidinėjo tarptautinę teisę, skriaudė kaimynus – įprasta, kad tokiais atvejais skriaudžiamieji suka žvilgsnį į Vašingtoną. Bet JAV sostinė tylėjo.
„Viena valstybės sekretorė (H.Clinton, – red.) paskelbė apie posūkį Azijoje, kurio Azijoje niekas nepastebėjo, sunaikino Libiją ir praleido progą išnaudoti Arabų pavasario potencialą.
O iš kito (Johno Kerry, – red.) reguliariai šaipėsi ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, ir Artimųjų Rytų šalių lyderiai“, – dar gruodžio pabaigoje rašė „The Washington Post“ apžvalgininkas Edas Rogersas.
B.Obama, aišku, stačia galva nepuolė kištis į pilietinį karą Libijoje – amerikiečiai pasistengė gauti intervencijai Jungtinių Tautų mandatą. Bet tuomet kilni misija virto Muammaro Kaddafio nuvertimu ir žūtimi, o šalyje įsiviešpatavo chaosas.
Vienas Arabų pavasario žiedų išsiskleidė ir Sirijoje, kur 2011 metais įsisiūbavo pilietinis karas. O čia B.Obama ir padarė didžiausią savo klaidą.
Jis paskelbė apie „raudonąją liniją“ – cheminio ginklo panaudojimą. Esą jei Sirijos režimas panaudos cheminį ginklą prieš civilius, JAV panaudos karinę jėgą.
Bet kai Basharas al Assadas 2013 metų rugpjūtį panaudojo mirtinas dujas ir akivaizdžiai peržengė „raudonąją liniją“, JAV savo grasinimo neįvykdė.
Nors bent jau oficialiai Sirija buvo priversta atsikratyti cheminio ginklo arsenalo, B.al Assadas pajuto esąs nebaudžiamas ir netrukus pasikvietė į pagalbą Rusiją.
Dėl Krymo aneksijos tarptautinės bendruomenės izoliuotas Vladimiras Putinas su džiaugsmu užpildė vakuumą ir ėmė varžytis su JAV dėl įtakos visame Artimųjų Rytų regione. Žuvo tūkstančiai civilių.
Užsienio politika: silpnas lyderis
„Mano vertinimu, B.Obamos užsienio politika susilpnino JAV kaip vienintelę likusią supervalstybę. Šalis dabar kur kas silpnesnė nei anksčiau, ir būtent B.Obamos politika prie to labai prisidėjo“, – 15min teigė JAV tyrimų centre – Hudsono institute – dirbantis Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius.
Kodėl? Analitiko nuomone, B.Obama tiesiog žvelgė pernelyg toli į priekį ir dažnai kalbėjo apie tolimas globalias problemas – pavyzdžiui, klimato kaitą – kaip apie užsienio politikos problemas. Esą taip, jos tokios, bet krizių apstu ir dabar pat.
„Jis ir Rusiją yra pavadinęs regionine galia. Ir iš tiesų, Rusijos ekonomika yra Italijos dydžio, ir nors yra branduoliniai ginklai ir pakankamai galinga kariuomenė, šalis tikrai negali būti laikoma supervalstybe.
M.Laurinavičius: „Vietoj realių dabartinių grėsmių B.Obamos administracija rinkosi teoriškai labai rimtas ir svarbias ateities grėsmes.“
Bet toks požiūris yra tikrai naivus. XXI amžiuje Rusija dar iki dabartinių istorijų apie kišimąsi į JAV prezidento rinkimus padedant laimėti D.Trumpui sėkmingai įrodinėjo, kad net nebūdama ypač galinga jėga vis tiek randa būdų vykdyti savo užsienio politiką ir jaukti pasaulio tvarką“, – svarstė M.Laurinavičius.
Pasak analitiko, vietoj realių dabartinių grėsmių B.Obamos administracija rinkosi teoriškai labai rimtas ir svarbias ateities grėsmes. Dabartyje, M.Laurinavičiaus įsitikinimu, jokių pergalių apskritai nepasiekta.
„Žinoma, pats ryškiausias pavyzdys – B.Obamos „raudonosios linijos“. Kai tu viešai ją nubrėži, o po to ta linija ne vieną ir ne du kartus yra peržengiama, o tu nieko nedarai, tiesiog visam pasauliui parodai, kad esi silpnas lyderis ir kad negali nieko padaryti. Tai jau yra Amerikos vaidmens pasaulyje reikalas“, – tvirtino ekspertas.
B.Obama, beje, neuždarė ir kalėjimo Gvantanamo įlankoje, nors įsaką padaryti tai pasirašė jau antrą dieną po inauguracijos. Šis kalėjimas iki šiol temdo JAV ir musulmoniškų šalių santykius bei įkvepia ekstremistus.
Rusija: atvėrė duris agresoriui
– O kaip vertintumėte B.Obamos ir tuometės JAV valstybės sekretorės H.Clinton pastangas atnaujinti (reset, – red.) santykius su Rusija? Vėliau buvo skausmingai sugrįžta į realybę, bet ar jums tie bandymai atrodė pagrįsti realiomis viltimis? – 15min paklausė M.Laurinavičiaus.
– Man tai iškart atrodė visiškai beviltiškas reikalas. Juk Rusija turi vienintelį priešą – Jungtines Valstijas, todėl bandymai vykdyti vadinamąją „reset“ politiką buvo priešo stiprinimas.
Ne vien dėl jo, bet ir dėl „santykių atkūrimo“ Rusija sustiprėjo ir matome, ką dabar padarė Amerikoje. Toks užsienio valstybės kišimasis į rinkimus neturi precedento, nors būta įvairių bandymų Šaltojo karo laikais.
Ir Kinija dabar panašiai elgiasi, galiausiai ir pačios Jungtinės Valstijos vis bando vienaip ar kitaip paveikti kitų šalių rinkimų rezultatus.
Jau anekdotu yra tapęs pavyzdys, kaip B.Obama bandė paveikti Izraelio rinkimų rezultatus (2015 metais Valstybės departamentas skyrė 350 tūkst. dolerių su Izraelio kairiaisiais susijusiai grupei, kuri kovojo prieš premjero Benjamino Netanyahu perrinkimą, – red.).
Bet toks agresyvumas, kaip dabar, anksčiau niekada nebuvo matytas. Ir manau, jog būtent B.Obama yra tiesiogiai atsakingas dėl to, kad Rusija dabar elgiasi taip, kaip elgiasi.
Aišku, dabar galima ploti katučių, kad B.Obama pagaliau, prieš pasitraukdamas iš posto, sureagavo. Bet jau žinoma, kad jis apie rusų veiksmus buvo informuotas gerokai anksčiau, dar prieš rinkimus.
Jis galėjo imtis ne tik sankcijų, bet ir kokių nors priemonių JAV viduje – juk žvalgybos tarnybos tą informaciją apie grėsmes Amerikos demokratijai turėjo.
M.Laurinavičius: „JAV tikrai turi ar bent turėjo pakankamai priemonių ir galios stabdyti Rusijos agresyvumą, griebtis atgrasymo.“
Kalbu ne tik apie rinkimus – B.Obama kaltas ir dėl to, ką Rusija padarė Sirijoje, įskaitant masines žudynes. JAV tikrai turi ar bent turėjo pakankamai priemonių ir galios stabdyti Rusijos agresyvumą, griebtis atgrasymo.
Deja, tai nebuvo padaryta. Taip pat ir Ukrainoje – B.Obamos administracija irgi tiesiogiai atsakinga.
Net nežinau, ar čia diskutuotina. Jei palieki atviras duris agresoriui, o B.Obamos politika būtent tokia ir buvo (kalbant ne vien apie Rusiją), tai tas agresorius pasidaro dar įžūlesnis. Net nereikia didelių politologinių išvedžiojimų.
Ateitis: Maskva ruošis naujai agresijai
– Vis dėlto B.Obama bent jau pirmosios savo kadencijos metu puikiai matė, kad amerikiečiai jau pavargę nuo nuotykių Irake, nuo G.W.Busho eros JAV užsienio politikos ir bandė ją pakeisti. Ar nebuvo logiška manyti, kad naujoji administracija pasuks izoliacionizmo link?
– Šiuo atveju vis tik įžvelgčiau skirtumą. Šiam laikotarpiui izoliacionistinė JAV užsienio politika yra natūrali. Nesvarbu, kas būtų JAV lyderis, – slinktis būtų į tą pusę.
Bet B.Obama tiesiog nedarė nieko. Net tais atvejais, kai jis ėmėsi kažkokių veiksmų, jis tai darė taip neryžtingai, kad tik paskatindavo agresorius. Taip, po G.W.Busho procesas ėmė panašėti į izoliacionizmą – juk buvo perlenkta lazda su pasaulio policininko vaidmeniu.
Todėl didesnio ar mažesnio atsitraukimo buvo galima tikėtis. Tačiau B.Obamos veiksmai tik pridarydavo daugiau bėdų. Man net sunku prisiminti nors vieną atvejį, kai jis išsprendė kokią nors problemą.
Galiausiai valdant B.Obamai labai susilpnėjo Amerikos kariuomenė. Tie, kurie tikisi kažko gero iš D.Trumpo, viliasi, kad jis sustiprins ginkluotąsias pajėgas, kuo aš tikrai tikiu.
Šiuos aštuonerius metus pasaulyje tikrai nebuvo tiek daug gerovės ir stabilumo, kad būtų galima silpninti savo armiją.
– Paminėjote D.Trumpą. Nors tai jau kita tema, galbūt įmanoma nupaišyti būsimosios jo administracijos užsienio politikos paveikslą?
– Ji tikrai skirsis nuo obamiškosios. Užsienio politika bus pakankamai aktyvi ir kartais net agresyvi. Tikrai tikiu, kad D.Trumpas bent iš dalies atkurs kariuomenės galybę.
Bet yra viena problema – paviešintame D.Trumpo gynybos prioritetų sąraše nėra Rusijos. Rusija visiškai neminima.
Tai reiškia, kad jis pasiryžęs mesti iššūkį Kinijai, o tai jau ir daro, nors Pentagono generolai per pastaruosius metus būtent Rusiją aiškiai įvardijo kaip vienintelę valstybę, keliančią egzistencinę grėsmę JAV. O dabar ši grėsmė kažkodėl išbraukta iš darbotvarkės.
O tai iš esmės suponuoja tą pačią mintį: jeigu atidarai agresoriui duris, jis anksčiau ar vėliau parodys dar daugiau agresijos.
Aš prognozuoju, kad dabar turėsime trejų ketverių metų ramybės laikotarpį. Rusija nebebus tokia agresyvi, bus naujų bendradarbiavimo formų, iniciatyvų, atrodys, kad pasaulyje ramu. O tuo metu Maskva ruošis naujai agresijai, kurios sulauksime, kai pasiruoš. Duok Dieve, ne Lietuvoje.
