Atakas, kaip ir buvo galima tikėtis, lydi dramatiškas žodžių karas. Ar situacija nenulems karinių veiksmų regione, dar neaišku, bet smūgiai dar sykį parodė, kokia svarbi naftos infrastruktūra pasaulinei ekonomikai.
Primename, kad Saudo Arabijos naftos milžinės „Aramco“ naftos perdirbio įmonė ir Churaiso naftos gavybos kompleksas šalies rytuose šeštadienį tapo bepiločių skraidyklių atakų taikiniais.
Dėl smūgių perpus sumažėjo Saudo Arabijos naftos gavybos pajėgumai, pasaulyje iškart pakilo naftos kainos, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas tviteryje prabilo apie „kovinę parengtį“, nes amerikiečiai esą „žino kaltininką“.
Saudo Arabija, kurios karinės aviacijos kampaniją Jemene, remia JAV ir kurios lėktuvai į misijas skrenda tik todėl, kad yra išlaikomi kontraktininkų Vakaruose, husių sukilėlius puola jau seniai.
Bet husiai atakomis, už kurias prisiėmė atsakomybę, dar sykį pademonstravo, kad ir patys gali surengti strateginius atsakomuosius smūgius.
Dabar, anot BBC, jau galima stebėti atsinaujinusius debatus apie tai, kiek husiai priklausomi nuo Irano ir Teherano sukilėliams teikiamos pagalbos bei technologijų. O tuo metu Persijos įlankoje dar labiau padidėjo įtampa.
Tačiau incidentai tuo pat metu parodė, kad D.Trumpo administracijos taikoma „maksimalaus spaudimo“ Iranui politika turi minusų.
Kas konkrečiai įvyko?
BBC pabrėžia, kad dar daug ko nežinome. Tarkime, husiai ir anksčiau naudojosi bepilotėmis skraidyklėmis, kad smogtų taikiniams Saudo Arabijoje.
Iki šiol tokios atakos būdavo tik iš dalies sėkmingos, bet šeštadienio smūgiai buvo tokie tikslūs ir ambicingi, kad reikėtų kalbėti apie kitą – gerokai aukštesnį lygį. Tik kas konkrečiai įvyko?
Ar atakų šaltinis – husių kontroliuojamos teritorijos Jemene? O gal pirštus prikišo proiranietišks grupuotės, veikiančios Irake?
Ar objektams Saudo Arabijoje smogė ginkluotos bepilotės skraidyklės, ar vis dėlto į juos buvo paleistos kokios nors raketos? Jei raketos, kodėl tuomet nesureagavo Saudo Arabijos oro gynybos sistemos?
Ar atakų šaltinis – husių kontroliuojamos teritorijos Jemene? O gal pirštus prikišo proiranietiškos grupuotės, veikiančios Irake? Galiausiai galbūt įsivėlusi paties Irano vyriausybė ar civilinės valdžios toli gražu ne visada klausantys šalies kariškiai?
JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo jau suskubo parodyti pirštu į Teheraną. Suskubo, nes taip pasielgė neturėdamas jokių aiškių Irano kaltės įrodymų ar bent apie juos neprabildamas.
Galvosopis dėl atstumo
Taip, Iranas tikrai susijęs su husių sukilėliais, besigiriančiais, kad patys sugebėjo surengti atakas Saudo Arabijoje.
Ekspertų teigimu, nėra jokių abejonių, kad Teheranas padeda husiams vystyti gebėjimą smogti ir gana toli esantiems taikiniams – ar raketomis, ar ginkluotomis skraidyklėmis.
2018 metais Jungtinių Tautų (JT) ekspertų komisija paragino atkreipti dėmesį į tai, kokia husių sukurta ginkluota bepilotė skraidyklė „Qasef-1“ panaši į iranietišką „Ababil-T“.
JT specialistai taip pat itin išsamioje studijoje pareiškė, kad Iranas pažeidė Jemenui taikomą ginklų embargą ir husiams tiekė įvairias ginklų sistemas. Panašią išvadą dar 2017-aisiais padarė ir Nepriklausoma ginklavimosi per konfliktus tyrimų organizacija.
Ir vis dėlto tiek „Qasef-1“, tiek „Ababil-T“ gali pasiekti taikinius tik už 100–150 km. Tuo tarpu atstumas nuo Jemeno sienos iki arčiausio taikinio – Churaiso naftos gavybos komplekso – yra net 770 km.
Tad jei šeštadienio atakos buvo įvykdytos ginkluotomis bepilotėmis skraidyklėmis, jos turėjo būti visiškai naujo modelio – gebančios smogti toli nuo namų bazės ir, žinoma, gerokai patikimesnės.
Iranas ir – greičiausiai – husių sukilėliai, tiesą sakant, turi tolimesnio nuotolio sistemų, bet iki šiol nebuvo ženklų, kad tokie ginklai naudojami per konfliktą Jemene.
Todėl neatmetama galimybė, kad Saudo Arabijoje buvo panaudota kokia nors sparnuotoji raketa, kuri galėjo būti paleista iš Irano ar Irako. Vėlgi, kol kas trūksta aiškumo, nes patikima žvalgybinė informacija nei pateikiama, nei kažin ar gali būti pateikta.
Tiesa, konkrečios detalės kažin ar svarbios – diplomatinė žala jau padaryta. JAV ir Saudo Arabija Iraną laiko kone mirtinu priešininku, o D.Trumpo administracija, regis, jau apsisprendusi kaltinti Teheraną dėl visų negandų Persijos įlankos regione.
Iranas irgi geba taikyti spaudimą
Kol kas D.Trumpo komanda tikina, kad iraniečių pėdsakai matomi visoje husių sukilėlių kampanijoje prieš naftos infrastruktūrą Saudo Arabijoje.
Svarbiausias klausimas šiuo metu yra tai, ką JAV dėl to ruošiasi daryti. Galbūt dar svarbesnis klausimas – ką amerikiečiai gali dėl to padaryti. Atsakymas vadinamiesiems „vanagams“ gali nepatikti: padaryti įmanoma ne tiek ir daug.
Nors JAV aktyviai remia Saudo Arabiją, karas Jemene vis nepopuliaresnis Kongrese. Vis daugiau įstatymų leidėjų garsiai svarsto, kad bombardavimo kampanija Jemene yra beprasmė, ir taip karo nustekentą šalį verčianti didžiulės humanitarinės katastrofos zona.
Tiesa, savaitgalio atakos atskleidžia ir vieną įdomų situacijos aspektą – kad Vašingtonas, nors ir vis kalbantis apie „maksimalų spaudimą“ Iranui, iš tiesų Teherano link siunčia gana prieštaringus signalus.
Mat panašu, kad D.Trumpas vis dėlto nusiteikęs akis į akį susitikti su Irano atstovais artėjančios JT Generalinės Asamblėjos paraštėse. Be to, JAV prezidentas ką tik atleido savo patarėją nacionaliniam saugumui Johną Boltoną, kuris garsiai kalbėjo apie galimybę nuversti ajatolų režimą Teherane.
Vis daugiau įstatymų leidėjų garsiai svarsto, kad bombardavimo kampanija Jemene yra beprasmė, ir taip karo nustekentą šalį verčianti didžiulės humanitarinės katastrofos zona.
Analitikų teigimu, Iranas šioje situacijoje laimi, nes kariauja klasikinį karą, įprastų silpnesniųjų kovoje su galingaisiais.
Žinoma, tai vadinamasis hibridinis konfliktas, ir iraniečiai daug ką skolinasi iš rusiškų vadovėlių – kariauja svetimomis rankomis, rengia kibernetines ir informacines operacijas, sudaro sau galimybę neigti atsakomybę.
„Teheranas žino, jog Trumpas, kad ir koks nenuspėjamas, nori ištraukti JAV iš karinių operacijų ir neįvelti šalies į naujus panašius nuotykius. O tai reiškia, kad iraniečiai gali ir patys taikyti maksimalų spaudimą.
Pavojus išlieka toks, kad įmanoma apsiskaičiuoti ir atsidurti prie didelio karinio konflikto slenksčio. Karo iš tiesų niekas nenori“, – pastebi BBC.
