Karai grįžta. Šiandien konfliktų valstybių viduje dvigubai daugiau nei 2001 metais, be to, sparčiai daugėja nevalstybinių ginkluotų grupuočių, dalyvaujančių mūšiuose, skaičius.
Kaip skelbia Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, maždaug pusės šiandienos karų skirtingose stovyklose kaunasi 3–9 grupuotės.
Kiek daugiau nei 20 proc. konfliktų dalyvauja daugiau nei 10 oponuojančių blokų, o tokiuose karštuosiuose taškuose kaip Sirija ir Libija dėl teritorijų kovoja netgi šimtai ginkluotų grupuočių.
Negana to, kariaujančios pusės irgi susiskaldžiusios. Šiandienos kovotojai gali būti susiję ne tik su armijomis ar neblogai organizuotais sukilėliais, bet ir su narkotikų kontrabandos karteliais, mafijos grupuotėmis, nusikaltėlių gaujomis ar teroristinėmis organizacijomis.
Toks nusikalstamumo, ekstremizmo ir politinių sukilimų kokteilis sėja chaosą Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Užsacharėje ir Šiaurės Afrikoje, Viduriniuose Rytuose ir Vidurio Azijoje.
Nenuostabu, kad tokiems konfliktams įprasta tarptautinė reakcija – formalios derybos dėl paliaubų, taikos susitarimai ir taikdarių misijos – netinka. Diplomatai, karo strategai ir pagalbos organizacijos nežino, kaip geriausia reaguoti.
Problema, regis, tokia, kad pavojus, keliamas tokių naujųjų karų, yra labai tikras, tačiau bendros leksikos ir teisinių krizės rėmų nėra. Kyla daug teisinių, operatyvinių ir etinių klausimų, kaip geriausia įsikišti į tokius ribinius konfliktus ir kaip apsaugoti civilius.
Rekordiškai daug nužudymų
Besiplečiančių modernių karų fronto linijose – Meksika. Šios šalies pareigūnai skaičiuoja, kad apie 40 proc. gyventojų yra nuolat ir chroniškai nesaugūs – žmonės kasdien žudomi, pradanginami be žinios.
Kaip niekada daug meksikiečių taip pat yra priversti dažnai keisti gyvenamąją vietą, o tokiose valstijose kaip Mičoakanas, Verakrusas, Gereras ir Tamaulipasas šeimininkauja narkotikų prekeivių karteliai – čia reguliariai aptinkama masinių kapaviečių.
Nuo 2006-ųjų, kai buvęs Meksikos prezidentas Felipe Calderonas paskelbė apie karą su karteliais, kruvinos šalies kariuomenės, policijos, nusikalstamų grupuočių ir kartelių kovos nusinešė mažiausiai 200 tūkst. žmonių gyvybių.
Vien 2017 metais užfiksuota daugiau nei 29 tūkst. žmogžudysčių, o 2018-aisiais tokių nusikaltimų turėtų būti dar daugiau.
Vien Gerero valstijoje pernai nužudyta virš 2,5 tūkst. žmonių – daugelis jų tapo savigynos būrių (autodefensas) ir nusikaltėlių susirėmimų aukomis.
Kadangi smurto lygis nemažėja, o vyriausybės pajėgos netgi pamažu traukiasi iš kautynių laukų, dalį Meksikos miestų – narkomiestų – dabar kontroliuoja paralelinės nusikalstamos administracijos.
Peržengia valstybių sienas
Brazilijoje situacija panaši. Dalį šalies didmiesčių irgi kontroliuoja konkuruojančios kvaišalų kontrabandininkų grupuotės.
Antai Rio De Žaneire maždaug 20 proc. teritorijos užėmusios tokios grupuotės kaip „Comando Vermelh“, „Amigos dos Amigos“ ir „Terceiro Comando Puro“. Judėjimas „Primeiro Comando da Capital“ (PCC) esą apskritai valdo visą San Paulą.
Mažesniuose miestuose Brazilijos šiaurėje ir šiaurės rytuose dėl lūšnynų – favelų – kontrolės kaunasi smulkesnės gaujos ir sukarintos grupuotės, beje, iš esmės jau administruojančios atskirų valstijų kalėjimus.
Pablo Escobaro laikus Kolumbijoje menantys vaizdai dabar dažni Meksikos ir Argentinos miestuose.
Dalis tokių banditų mėgina laimę ir politikoje – vieni dalyvauja rinkimuose, kiti bando paveikti rinkimus. Pranešama apie daugybę balsų pirkimo ir pardavimo atvejų.
Dar blogiau tai, kad Lotynų Amerikoje ginkluotos grupės tampa transnacionalinėmis. Antai dalis Brazilijos gaujų jau peržengė šalies sieną – vien grupuotė PCC veikia septyniose Pietų Amerikos valstybėse.
Tokios gaujos kaip „MS-13“ ir „Barrio 18“ susikūrė JAV, bet dabar žudikiškai siautėja Salvadore. Pablo Escobaro laikus Kolumbijoje menantys vaizdai dabar dažni Meksikos ir Argentinos miestuose.
Galima išeiti ir už Lotynų Amerikos ribų. Keiptaune, Lagose ar Karačyje gaujos rengia nepilnamečius karius, kuriuos negailestingai siunčia į mūšius su vyriausybių ar konkurentų pajėgomis ar per sienas gabenti kontrabandą – narkotikus, deimantus, žmones.
Reikia apibrėžti pasikeitusią situaciją
Šiandienos nusikaltėlių karai primena laikus iki 1648 metų Vestfalijos taikos sutarties, kai konfliktai Europoje lenkė vienas kitą – kariavo feodalinės karalystės, siautėjo plėšikai.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl taisyklės, kuriomis stengiamasi reguliuoti konfliktus tarp valstybių, šiuo atveju negalioja.
Klasikiniu požiūriu nusikalstamos grupės (mafijos organizacijos, gaujos ir karteliai) nėra politiniai subjektai, formaliai gebantys skelbti karą ir kariauti. Tai reiškia, kad šių grupių neįmanoma laikyti priešu – jų lyderių už karo nusikaltimus nenuteisi.
Vis dėlto tokios organizacijos vis dažniau turi aiškius politinius tikslus – išrinkti korumpuotus politikus ar sukurti autonomines religines valstybes („Islamo valstybės“ atvejis, – red.).
Negana to, tokios grupės iš pažiūros kuo normaliausiai atlieka valdžios funkciją, kontroliuoja teritoriją, padeda gyventojams maistu ar vaistais, renka mokesčius.
Kad kontrolė būtų įtikinamesnė, bendradarbiaujama su korumpuotais kariais, policininkais, kalėjimo prižiūrėtojais ir muitinės pareigūnais.
Kitaip tariant, karteliai ir gaujos nebūtinai siekia pakeisti tarptautinės bendruomenės pripažįstamas vyriausybes, bet jų veiklos rezultatas yra būtent toks.
Be to, nors tipinės gaujų ir mafiozų veiklos kainą žmonių gyvybių prasme suvaldyti įmanoma, šiandienos nusikaltėlių karai ypač pražūtingi. Pilkosios zonos konfliktų teritorijas jau turėjo palikti milijonai pabėgėlių.
Galingiausi karteliai turi subūrę gausiai ginkluotų karių pajėgas, disponuoja šarvuotąja technika, yra numezgę žvalgybinius tinklus.
Daugelis tų, kurie turėjo palikti namus, įstrigo nežinioje – jiems atsisakoma suteikti prieglobstį, nes pagal tarptautinę humanitarinę teisę jis suteikiamas žmonėms, bėgantiems nuo valstybių ar pilietinio karo.
Vyriausybės paprastai nenori pripažinti savo namus dėl smurto palikusių žmonių karo pabėgėliais, nes taip iš esmės būtų pripažįstami nusikaltėlių karai.
Bet žūsta tiek civilių, politikų ir žurnalistų, kad smurto per tokius konfliktus nebeįmanoma atskirti nuo tradicinio karo žiaurumų.
Nusikaltėlių karai niekur nedings. Todėl Jungtinės Tautos ir joms priklausančios šalys turėtų aiškiai nustatyti, ar tokie konfliktai nėra virtę kariniais, ir teigiamo atsakymo atveju tartis dėl ginkluotų intervencijų.
Dėl kovos veiksmų taisyklių kalbėtis būtina – juk galingiausi karteliai turi subūrę gausiai ginkluotų karių pajėgas, disponuoja šarvuotąja technika, yra numezgę žvalgybinius tinklus.
