Atverti „žmonių skerdykla“ praminto Sirijos kalėjimo vartai: negali surasti įėjimo į slaptas mirties kameras

Sednajos kalėjimas – labiausiai pagarsėjęs kankinimų kompleksas iš didžiulio Sirijos vyriausybės sulaikymo centrų tinklo. Kartu su sukilėliais ir kitais sirais iš šventės įkarščio pajudėjęs žurnalistas teigė, kad dar nepasiekęs kalėjimo jau girdėjo apie ten esančius 1500 kalinių, kuriuos reikia gelbėti.

Remiantis Didžiojoje Britanijoje įsikūrusio Sirijos žmogaus teisių stebėsenos centro (SOHR) 2021 metų sausį pateiktais skaičiavimais, nuo Sirijos pilietinio karo pradžios tame kalėjime mirė apie 30 tūkst. žmonių. Režimo įkalintų piliečių mirties priežastys – kankinimai, žiaurus elgesys ir masinės egzekucijos.

Sekmadienį ryte Damaską išlaisvinę Sirijos sukilėliai perėmė šios įstaigos kontrolę ir paleido būrį kalinių, tuo tarpu artimųjų netekusios šeimos būriavosi prie ugnies kalėjimo teritorijoje, kad sušiltų, ir žvalgėsi į jo duris, ar neatpažins išeinančiųjų veidų.

„AFP“/„Scanpix“/Sednajos kalėjimas netoli Damasko

Po kiek laiko situacija įkaito: sukilėlių kovotojai bandė neleisti žmonėms patekti į patį kalėjimą, šaudydami į orą, tačiau minia nesulaikomai veržėsi į priekį.

Pasak straipsnio, į vidų patekę žmonės vaikščiojo po labirintus, ėjo iš kameros į kamerą, ieškodami bet kokios užuominos, kuri galėtų jiems atskleisti, kur gali būti jų giminaičiai ir draugai. Baiminantis, kad kaliniai badauja ir dūsta dėl oro trūkumo, jie greitai stengėsi surasti paslėptą požeminį sparną, kuris vadinamas „raudonuoju sparnu“ arba mirties kameromis.

„Trys mano šeimos nariai dingo. Mums sakė, kad po žeme yra keturi aukštai ir kad žmonės viduje dūsta, bet mes nežinome, kur tai yra“, – „The Guardian“ sakė Ahmadas al Shneinas.

„Tie, kurie išėjo iš čia, atrodė kaip skeletai. Tad įsivaizduokite, kaip atrodys tie, kurie yra po žeme“, – pridūrė vyras.

Žurnalistas Williamas Christou atkreipė dėmesį, kad kalėjimas greičiausiai buvo pastatytas taip, kad sukeltų beviltiškumo jausmą.

Jo centre yra spiraliniai laiptai, kurie iš pirmojo aukšto atrodo begaliniai. Laiptus juosia metalinės grotos, o už jų – didelės vienodos skliauto durys, pro kurias atsiveria trys kalėjimo sparnai. Pasak sukilėlių kovotojų, kiekvienas sparnas specializavosi skirtingose kankinimo formose.

Šiame pastate langų į išorinį pasaulį nėra.

„Sekmadienį žmonės sukinėjosi aplink metalinius laiptus, įeidami ir išeidami pro skirtingas duris, bet visada grįždami į centrą. Sukilėlių kovotojai atrodė ne ką geriau informuoti. Vienas iš jų pagaliau rado žemėlapį, ir minios žmonių susibūrė aplink jį, kai jis vartydavo pusės metro pločio popierinį dokumentą, kurio kilpinis raštas buvo beveik neįskaitomas“, – rašoma straipsnyje.

Ankštose kamerose mėtėsi antklodės ir drabužiai, išmesti, kai sukilėliai anksčiau tą dieną netikėtai išlaisvino kalinius. Kai kurių sienose žiojėjo skylės. Vaizdo įrašuose buvo matyti, kaip kovotojai sekmadienį išlaisvina kalines moteris, kurias reikėjo raginti išeiti, negalinčias patikėti, kad jos tikrai išleidžiamos.

Pasak žmonių teisių grupių, siaurose, ne didesnėse kaip kelių metrų skersmens kamerose vienu metu būdavo prigrūsta daugiau nei tuzinas žmonių, todėl nelikdavo net vietos atsigulti.

Žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ nurodė, kad Sednajoje buvo laikoma iki 20 tūkst. kalinių, dauguma jų buvo įkalinti po slaptų fiktyvių teismo procesų, kurie trukdavo ne ilgiau kaip kelias minutes.

Išgyvenusieji šią tragišką patirtį kalėjime pasakojo, kad prižiūrėtojai kasdien žiauriai mušdavo ir kankindavo, prievartaudavo, kratydavo elektrošoku. Teigiama, kad daugelis kalinių buvo kankinami iki mirties.

Straipsnyje teigiama, kad, anot tų, kuriems pavyko išeiti iš Sednajos, prižiūrėtojai buvo įvedę absoliučios tylos taisyklę: nors ir negalėjo kalbėti, jie galėjo rašyti. Tai išduoda žinutėmis išmargintos kamerų sienos.

„Užteks, tiesiog pasiimkite mane“, – rašoma vienoje žinutėje.

Anot žurnalisto, viename ant žemės rastame sutryptame popieriaus lape buvo aprašyta vieno kalinio mirtis. Panašu, kad tai parašė kitas kalinys, norėjęs užfiksuoti savo draugo mirtį.

„AP“/„Scanpix“/Sednajos kalėjimas netoli Damasko

Raštelyje, kurį parašė 63 metų kalinys, pasirašęs kaip Mohammedas Abdulfatah al Jassemas, sakoma, kad jis matė, kaip kitas kalinys, kurio vardo nepavyko įskaityti, krito ir susitrenkė galvą priepuolio metu. Raštelyje jis paliko telefono numerį, kuriuo jį radęs asmuo galėtų paskambinti. Kai „The Guardian“ žurnalistas paskambino, niekas neatsiliepė.

Teisių gynimo grupės įspėjo, kad įrašai turi būti tvarkingai saugomi, jog būtų galima dokumentuoti apie 136 tūkst. B.al Assado režimo suimtų žmonių likimą.

Sirijos civilinė gynyba, geriau žinoma kaip „Baltieji šalmai“, pirmadienį paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad, nepaisant intensyvios objekto paieškos, po žeme įkalintų kalinių nerasta. Jie įspėjo žmones nedėti vilčių, nes sklando gandai ir dezinformacija.

Sirijos civilinė gynyba dabar tiria pranešimus. Į kalėjimą buvo išsiųstos penkios komandos, kurioms padėjo su kalėjimo planavimu susipažinęs asmuo.

„Komandas sudaro paieškos ir gelbėjimo padaliniai, sienų griovimo specialistai, metalinių durų atidarymo komandos, šunys ir medikai. Šios komandos yra gerai apmokytos ir aprūpintos įranga tokioms sudėtingoms operacijoms vykdyti“, – sakoma „Baltųjų šalmų" pareiškime.

Damasko savivaldybė socialiniuose tinkluose kreipėsi į buvusius nuverstojo režimo karius ir kalėjimų pareigūnus, prašydama suteikti sukilėliams prieigos kodus prie elektroninių kalėjimo kamerų spynų, pranešė BBC.

Daugeliui Sednaja yra paskutinė viltis rasti dingusius artimuosius. Iš Sednajos išvykstantis 18-metis Yamenas al Alaay iš Damasko priemiesčio pasakojo, kad keliavo iš kalėjimo į kalėjimą ieškodamas 2017 m. dingusio dėdės.

„Šiandien atvykome ir ieškojome, ieškojome, ieškojome, bet nieko neradome. „Raudonojo sparno“ kaliniai vis dar nesurasti“, – sakė jis.