Politinis cunamis
Dvi pagrindinės partijos, Austrijos socialdemokratų partija (SPÖ) ir centro dešinės Austrijos liaudies partija (ÖVP), pasikeisdamos valdė Austriją nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, bet pastaraisiais metais parama joms mažėjo.
Per praėjusius visuotinius rinkimus 2013 metais jos tik drauge sugebėjo suburti daugumą ir apklausos rodo, kad panaši situacija gai būti ir po kitų rinkimų 2018 metais.
Naujausias smūgis joms buvo prezidento rinkimų pirmasis ratas, kai nė vienos jų kandidatas nepateko į antrąjį ratą, kuris įvyks gegužės 22 dieną. Austrijos žiniasklaida pavadino tai politiniu „cunamiu“.
Šis triuškinamas pralaimėjimas reiškia, kad pirmą kartą nuo 1945 metų prezidentas bus ne iš dviejų pagrindinių partijų.
Valstybės vadovas bus arba Norbertas Hoferis iš kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijos (FPÖ), arba žaliųjų remiamas kandidatas Alexanderas van der Bellenas.
Kraštutinių dešiniųjų pergalė rinkimuose iš dalies grindžiama jų pažadu panaikinti dabar Austrijoje galiojančią proporcinę galios pasidalijimo sistemą „Proporz“, kuri leidžia valdančiosioms partijos pasiskirstyti postus proporcingai jų politinei galiai.
Vietoj „Proporz“ N.Hoferis nori modelio, panašaus į galiojantį Šveicarijoje, kad šalyje būtų sukurta „tiesioginė demokratija“ ir dėl politinių sprendimų būtų rengiamas referendumas
Daugiau jokių parijų?
Vadovaujant Heinzui-Christianui Strachei, Austrijos laisvės partija (FPÖ) visuomenės apklausų metu pastoviai surenka daugiau nei 30 proc. balsų. Būtent dėl to partija reikalauja rengti priešlaikinius rinkimus tikėdamasi, kad galės ateiti į valdžią, kaip partija 1999 metais padarė vadovaujant charizmatiškam velioniui H.K.Strachės pirmtakui Joergui Haideriui, kuris žavėjosi SS.
Valstybės vadovas bus arba Norbertas Hoferis iš kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijos (FPÖ), arba žaliųjų remiamas kandidatas Alexanderas van der Bellenas.
Tuomet partija rinkimuose užėmė antrą vietą ir sudarė koaliciją su Austrijos liaudies partija (ÖVP). Dėl to šalis susilaukė tarptautinių sankcijų ir tapo atstumtąja ES.
Tačiau ši kartą stebėtojai sako, kad Austrija gali išvengti tokio paties pasipiktinimo, nes ir kitose Europos šalyse sparčiai populiarėja populistinės partijos.
Šviežias oro gūsis euroskeptikams
Kraštutinių dešiniųjų pergalė be to dar labiau paskatintų euroskeptiškai nusiteikusias partijas, kurios tampa vis populiaresnės visame senajame žemyne. Vykstant diskusijoms dėl galimo Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES, N.Hoferis pareiškė, kad jis nepritaria pasitraukimui iš Bendrijos, nebent Turkija taptų bloko nare. Tiesa, 1994 metais jis balsavo prieš Austrijos narystę Europos Sąjungoje.
Savo ruožtu, N.Hoferis gali tapti dešiniųjų pažiūrų Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano, garsėjančio savo tiradomis prieš Briuselį, sąjungininku.
N.Hoferis neseniai interviu prancūzų savaitraščiui „Valeurs Actuelles“ pareiškė, kad Austrijos vyriausybės išsakyta Vengrijos pozicijos dėl imigrantų kritika „buvo didžiulė diplomatinė klaida, kurią noriu ištaisyti tapdamas prezidentu“.
„Teigti, kad Vengrija artėja prie fašizmo tik todėl, kad taiko Šengeno zonos taisykles, yra absurdiška“, – sakė jis.
Kraštutiniai dešinieji vienijasi
Europą nuo praėjusių metų apėmusi imigracijos krizė padidino naujų partijų, kaip Vokietijos AfD, kuri dabar yra trečia stipriausia partija šalyje, taip pat neonacių partijos „Mūsų Slovakija“, populiarumą. Ji taip pat suteikė naują postūmį tokioms jau seniai gyvuojančios partijoms, kaip FPÖ bei Prancūzijos „Nacionaliniam frontui“.
Sekmadienį vyksiančius rinkimus neabejotinai akylai stebės „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, kuri pati ketina ateinančiais metais siekti prezidento posto.
„Nuostabus rezultatas“, – pareiškė ji sveikindama N.Hofnerį, laimėjusį pirmąjį prezidento rinkimų turą.
Praėjusiais metais FPÖ ir „Nacionalinis frontas“ suformavo bloką kartu su kitomis kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ES partijomis kovai su tuo Europos „islamizacija“.
Savo ruožtu, H.K.Strachė neseniai Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Italijos ministrą pirmininką Matteo Renzį pavadino „žmonių kontrabandininkais“ dėl to, kaip jie tvarkosi su pabėgėlių krize.
