Liliana Segre gimė Milane 1930 m., 1938 m. Italijoje įvedus rasinius įstatymus buvo išmesta iš mokyklos, o 1944 m. deportuota iš Milano centrinės stoties, kurioje šiandien įkurtas Šoa memorialas Holokausto aukoms atminti. Ėjo Mirties Maršą, tai vienintelė iš Aušvico grįžusi italų mergaitė. 2019 m. dėl stiprėjančių antisemitinių išpuolių ir grasinimų susidoroti L.Segrei skirta valstybinė apsauga.
Dėkoju Europos Parlamentui ir bičiuliui Davidui Sassoli už kvietimą. Drauge norėčiau kreiptis į britų parlamentarus, deja, mus paliekančius – visi labai dėl to apgailestaujame. Neslėpsiu gilaus jaudulio. Jaudulio įžengti į Parlamentą, prie kurio durų plevėsuoja spalvingos skirtingų šalių vėliavos – šalių, kurias šiandien vienija Europos Parlamentas. Čia mes galime kalbėtis, diskutuoti, žvelgti vieni kitiems į akis. Taip buvo ne visada.
Sausio 27-oji kartais pernelyg dažnai vadinama išlaisvinimo diena, tačiau Aušvicas buvo išlaisvintas ne 27-ąją. Taip, Raudonoji Armija įžengė į lagerį tą dieną, ir rašytojas Primo Levi įstabiai aprašė tą akimirkos, kuomet keturi apstulbę rusų kariai žengia pro Aušvico vartus – niekieno neišlaisvindami, nes vokiečiai jau buvo pasitraukę prieš daugelį dienų. Rusai įžengia ir išvysta siaubingą reginį. Ir tas reginys tebėra siaubingas tiems, kurie nori ir geba regėti. Deja, šiandien vis dar esama atsisakančių matyti ir kartojančių, neva visa tai – melas. Primo Levi aprašo karių nuostabą regint žmogaus žmogui padarytą blogį. Tai nepaprastai svarbūs žodžiai, mat nuostabos dėl kitų padaryto blogio niekas iš mūsų, buvusių Aušvico belaisvių, daugiau niekada nepajėgė ištrinti iš atminties. Nuostabos, kad žmonės, kurie nebuvo jokie bepročiai ar atvykėliai iš tolimų kraštų, o kaimynai, mūsų broliai europiečiai, galėjo išgalvoti mums šitokį siaubą.
Nuostabos, kad žmonės, kurie nebuvo jokie bepročiai ar atvykėliai iš tolimų kraštų, o kaimynai, mūsų broliai europiečiai, galėjo išgalvoti mums šitokį siaubą.
1945-aisiais man buvo 13 metų, tapau darbininke-verge amunicijų fabrike „Union“, veikiančiame iki šiol. Gaminome tūtas kulkosvaidžiams. Vieną dieną išgirdome tolimus sprogimus Birkenau lageryje – žinojome, kas ten vyksta, pati prieš kurį laiką ten kalėjau – ir fabriko vadovybė paskelbė, kad nedelsiant pradėsime tai, kas vėliau buvo praminta Mirties Maršu. Aš nebuvau išlaisvinta sausio 27 d., patekau į virš 50 tūkst. belaisvių koloną, vis dar gyvų, bet siaubingos fizinės būklės, nekalbant apie psichiką.
Ir mes pradėjome maršą, trukusį mėnesių mėnesius, apie kurį šiandien kalbama tiek mažai – maršą į mirtį. Štai jau trisdešimt metų įvairiose mokyklose pasakoju apie šią patirtį ir kartoju, kad žygiuodami mes negalėjome atsiremti vienas į kitą, nes šalia einantis belaisvis vos vilkosi per sniegą, linkstančiais keliais, ir būdavo kaip mat sargybos pribaigiamas tik suklupęs. Nužudytas pakelėje. Niekam nebuvo leidžiama atsilikti nuo kolonos. Tačiau gyvybės jėga yra neįtikėtinai stipri, ir tą mes turėtume perduoti jaunimui, kurį šiandien slegia nerimas dėl ateities, dėl nedarbo, o drauge ir tėvų nuo mažens skiepijamas lepumas, kai viskas leidžiama ir viskas pateisinama. Bet juk gyvenimas toks nėra! Gyvenimas parengia tave maršui, ir tai privalo būti maršas į gyvenimą. Mes nenorėjome mirti! Mes laikėmės beprotiškai įsikibę į gyvenimą, nesvarbu kokį. Todėl vilkomės, žingsnis po žingsnio, klupome ir puldavome prie atliekų, mėšlynų, rijome bet kokią bjaurastį, rijome sniegą, jei tik šis nebūdavo suteptas krauju, ir nieko daugiau neprašėme – tik judėti pirmyn. Eiti į priekį…
Tai buvo kitų sukurtas blogis. Langinės likdavo užvertos. Pirma ėjome per Lenkiją, Aukštąją Sileziją, tada per Vokietiją. Ir taip begalę mėnesių, kuriuos praleidome kituose lageriuose, regėjome kitą siaubą – Ravensbruką, Jugendlagerį, vadinamamį jaunimo lagerį, ir iš tiesų mes, moterys, buvome jaunos, bet atrodėme senės: be lyties, be amžiaus, be krūtinės, be mėnesinių, be kelnaičių… Nereikia bijoti šių žodžių – būtent taip iš moters atimamas orumas.
Mes, moterys, buvome jaunos, bet atrodėme senės: be lyties, be amžiaus, be krūtinės, be mėnesinių, be kelnaičių…
Išsiugdėme instinktą išlikti, mumyse buvo kažkas, atkakliai kartojantis: pirmyn, pirmyn, pirmyn… Ir taip diena po dienos, lageris po lagerio, balandžio pabaigoje – tik pagalvokite, kaip toli liko ta sausio 27-oji – buvau siaubingos fizinės būklės. Daugelis mano likimo draugių žuvo maršo metu, nesulaukusios niekieno pagalbos. Niekas joms neatvėrė langinių ir neišmetė duonos kriaukšlės. Tvyrojo visuotinė baimė. Žmonės bijojo ir tik nedaugelis pasirinko padėti. Mes per mažai kalbame apie žmones, priėmusius tokį nelengvą sprendimą. Dažniau kalbame apie tautų atsakomybę, nes ne tik vokiečių tautoje, bet visoje okupuotoje Europoje mūsų kaimynai talkino naciams.
Italijoje kaimynai įskundinėjo mus norėdami pasisavinti turtą ar namus, o kartais šunį. Nes tai buvo grynaveislis šuo. Grynoji rasė. Šis žodis: rasė… Vis dar tenka jį išgirsti, bet privalome su juo kovoti. Kovoti su struktūriniu rasizmu, šiandien vis dar gyvuojančiu. Manęs neretai klausia, kokia prasmė šiandien kalbėti apie antisemitizmą. Man 91-eri, bet esu čia ne vien dėl praeities įvykių. Antisemitizmas, rasizmas – tai jokia praeitis, jie egzistavo visada, išnirdavo tam tikrais politiniais momentais, juos karts nuo kartu pakursto skurdžios sielos. Istorija kartojasi, žmonės ir toliau nugręžia žvilgsnį, nes kur kas lengviau apsimesti, jog nieko nevyksta. Kur kas paprasčiau tūnoti neišlendant iš savo kiemo. Kodėl tai turėtų mane rūpėti? Ne ne, tai manęs neliečia. Ir tada tie, kuriems mūsų abejingumas pravartus, randa palankią dirvą savo idėjoms.
Karas nesibaigė sausio 27-ąją. Buvau sąjungininkų išlaisvinta Šiaurės Vokietijoje, 1945 m. gegužės 1-ąją. Prieš karą žydai buvo ir jautėsi savo šalies piliečiais, patriotais. Tai buvo vokiečiai, italai, prancūzai, vengrai… Jie kovėsi už savo šalį ankstesniuose karuose. Mano tėtis ir dėdė buvo karininkai Pirmame pasauliniame kare. Kiek Vokietijos žydų sielojosi, kiek jų nusižudė karo pradžioje, nes jautėsi esą vokiečiai. Tai buvo nepaprastai skausmingas išstūmimas iš bendruomenės, gerokai daugiau nei įstatymai, mat visi šie žmonės iki tol sugyveno, jie buvo kaimynai.
Paskelbus rasinius įstatymus tapau nematoma mergaite. Kuomet po karo išgyvenusi aš sugrįžau į gimtąjį Milaną, su tebesmilkstančiais griuvėsiais, gatvėje sutikau buvusias klasės drauges, kurios nuo 1938 m. nebuvo manęs regėjusios. Tada turėjau pradėti trečią klasę, bet, matyt, žydų vaikai fašistams kėlė didžiulę grėsmę. Fašistus gąsdino ši mažytė bendruomenė – vos 40 tūkst. Italijos žydų. Trečdalis mūsų tapo Šoa aukomis. Italijos žydai buvo absoliučiai integruoti, niekuo neišsiskirianti visuomenės dalis. Pokario Milane sutiktos klasės draugės klausinėjo: „kurgi tu, Liliana, buvai dingusi?“ Buvau giliai sužeista mergaitė, sulaukėjusi mergaitė, pamiršusi, kaip reikia valgyti su šakute ir peiliu, mat vis dar buvau ta, kuri Fressen nicht Essen, ėda kaip gyvuliai, ne kaip žmonės. Buvau virtusi bulimike, atstumiančia ir kaip tokia sulaukdavau kritikos net ir iš linkinčių man gera. Jie norėjo, kad vėlei kuo greičiau tapčiau išauklėta, gerų manierų mergaite.
Man sunku tai prisiminti. Jau tris dešimtmečius lankausi mokyklose, pasakoju, bet mane nepaprastai slegia atmintis, nors ir laikau ją savo pareiga ir tai bus manoji pareiga iki mirties. Pareiga atminti. Todėl, kad aš regėjau savo akimis visas tas vėliavas, simbolius ir spalvas, girdėjau tuos riksmus ir sutikau žmones, kalintus aname kalbų Babelio bokšte, apie kurį šiandien negaliu negalvoti čia, Europos Parlamente, kur tiek daug kalbų susitinka taikoje. Atmenu, kad su likimo draugėmis, į lagerį atgabentomis iš skirtingų nacių okupuotos Europos vietų, mes gebėjome bendrauti ir rasti bendrų žodžių.
Absoliuti vienatvė ir tyla negalint persimesti žodžiu prilygsta pirmykščių bendruomenių atskirčiai. Nepamirškime, kad Europoje amžiais buvo kariauta, būta didelio tautų susipriešinimo, kurio akivaizdoje šis 75-erių metų taikos laikotarpis rodosi kažkas unikalaus. Prie Europos Parlamento plevėsuojančios vėliavos man priminė begalinį troškimą bendrauti su kalinėmis olandėmis, prancūzėmis, lenkėmis, vokietėmis, vengrėmis… Iš vengrų kalbos pamenu vieną mus visas vienijusį žodį: duona, kenyér. Tada tai buvo pats svarbiausias žodis, įkūnijęs alkį, bet drauge ir sakralumą. Šiandien duona švaistoma. Net nežiūrime, ką išmetame nuo savo stalo.
Jau kurį laiką jaučiu, kad tos mergaitės, kuria kadaise buvau, prisiminimai neduoda man ramybės. Tapusi senele, prieš kiek daugiau nei trisdešimt metų – man teko didžiulė laimė susilaukti trijų nuostabių vaikų ir trijų anūkų – ėmiau mąstyti, kad mano neišnykimas yra stebuklas. Kokiu man šiandien rodosi ir Europos Parlamentas. Toji Mirties Maršą nuėjusi mergaitė, toji po atliekas naršiusi mergaitė, nebemokėjusi verkti ir iš naujo turėjusi mokytis žodžių, šiandien yra kažkas atsieto nuo manęs. Esu tiek savo anūkų, tiek savo pačios, anos mergaitės, senelė.
Esu dėkinga galėdama būti senele – tai tikrų tikriausias stebuklas vaikui, kuriam buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Mokyklose kalbėdama apie šią mergaitę, sulysusią, išsekusią, ir jos likimo drauges, jaučiu, kad man vis sunkiau tą daryti, nes laiko mano pačios prisiminimams ir šeimos akimirkoms lieka vis mažiau.
Šiandien man be galo sunku prisiminti, bet laikiau savo pareiga priimti kvietimą ir drauge pasinaudoti proga priminti apie aną blogį, kurį nušviečia vienos mergaitės iš Terezin lagerio nupiešta geltona peteliškė. Prahos vaikų muziejuje saugomi Terezin lageryje kalintų vaikų piešiniai. Vieną dieną šie vaikai buvo išvežti ir nužudyti Aušvice, vien už tai, kad buvo gimę. Viena šių mergaičių, nepamenu vardo, nupiešė geltoną peteliškę, plazdenančią virš spygliuotos vielos.
Lai geltona peteliškė niekada nenustoja plazdenusi virš spygliuotų vielų. Toks būtų mano kaip senelės palinkėjimas visiems būsimiems šios žemės anūkams.
Ši kalba sakyta 2020 m. sausio 29 d.
