Kai D.Trumpas iškėlė protekcionistinę politiką ir koncepciją „Visų pirma – Amerika“, Kinijos premjeras Xi Jinpingas Davose gynė globalizacijos procesą. Kai JAV prezidentas įnirtingai kritikavo NATO sąjungininkes, esą šios neskiria pakankamai lėšų gynybai, Kinija surengė keleto dešimčių Eurazijos valstybių aukščiausiojo lygio susitikimą, siekdama sudaryti didžiausios istorijoje tarpvalstybinės koordinuojamos infrastruktūros iniciatyvos „Viena juosta, vienas kelias“ susitarimą.
Netrukus po to, kai D.Trumpo sprendimu JAV pasitraukė iš Paryžiaus klimato susitarimo, Kinija ir ES pasirašė pluoštą partnerystės sutarčių švarios energijos srityje.
Atotrūkis tarp JAV ir kitų tarptautinių subjektų prioritetų labai akivaizdus geopolitinėje arenoje.
Net jei ir nebūtų D.Trumpo, akivaizdu, kad dalis JAV visuomenės ir elito labai skeptiškai vertina prekybos liberalizaciją, daugiašališkumą ir įpareigojančias pasaulines normas. Anksčiau JAV aktyviai rėmė šių trijų principų taikymą pasaulyje, o dabar visus juos atmeta.
Atotrūkis tarp JAV ir kitų tarptautinių subjektų prioritetų labai akivaizdus geopolitinėje arenoje.
Naujausias pavyzdys – konfrontacija su Šiaurės Korėja. Po to, kai Šiaurės Korėja pademonstravo tolimojo nuotolio balistinių raketų pajėgumus, Azijos kaimynai ėmė dar garsiau teigti, kad santykiuose su Pchenjanu būtina siekti diplomatinio sprendimo, galbūt net pripažinti režimą mainais už branduolinių bandymų moratoriumą. Tačiau JAV nacionalinio saugumo patarėjas Herbertas Raymondas McMasteris ir JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose Nikki Haley toliau tvirtina, kad neatsisakoma karinių problemos sprendimo variantų, įskaitant prevencinius smūgius.
Kitas pavyzdys – Rusija. Vokietijos liberaliosios Laisvųjų demokratų partijos lyderis Christianas Lindneris praėjusią savaitę sukėlė sąmyšį pareiškęs tai, apie ką galvoja dauguma vokiečių – priešiški santykiai su Rusija neatitinka Europos interesų, ir, norint keisti padėtį, galbūt teks susitaikyti su tuo, kad 2014 m. Rusija užėmė Krymą.
Iš tiesų, Vokietijos vyriausybė yra pasipiktinusi dėl naujųjų JAV sankcijų, kuriomis greičiausiai siekiama ne tik nubausti Rusiją, bet ir skatinti JAV suskystintųjų dujų eksportą į Europą.
Naujos sankcijos Iranui už jo balistinių raketų programą paskatino Irano ir Rusijos suartėjimą – pasinaudodama naujomis aplinkybėmis, Rusija siekia Teheranui parduoti daugiau tankų, reaktyvinių lėktuvų ir raketų „žemė-oras“.
Be to, akivaizdu, kad naujosios sankcijos tik paskatins Iraną paspartinti savo branduolinę programą, kadangi Teheranas nesulaukė jokio atlygio už tai, kad vykdo įsipareigojimus pagal bendrą veiksmų planą.
JAV sąjungininkai ir partneriai Vašingtono politikai nepritaria ne tik dėl nuomonių skirtumo, bet ir dėl to, kad JAV politika turi neigiamų pasekmių visame pasaulyje. Amerikai atsisakius patikimo pasaulio lyderio vaidmens, prasideda svarbūs pokyčiai, susiję su kitų galingų pasaulio valstybių veiksmais geopolitinėje erdvėje.
Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, Kinija dabar yra pagrindinė 124 šalių prekybos partnerė ir pagal šį rodiklį ji daugiau nei dvigubai lenkia JAV.
Pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, Kinija dabar yra pagrindinė 124 šalių prekybos partnerė ir pagal šį rodiklį ji daugiau nei dvigubai lenkia JAV.
Daugiau nei dešimtmečio superciklą, per kurį dėl nepasotinamo Azijos vartojimo smarkiai išaugo žaliavų kainos, o Lotynų Amerikos ir Afrikos šalys sugebėjo pasiekti aukštus augimo rodiklius, greičiausiai lėmė paklausa Kinijoje ir Indijoje, o ne atviros JAV rinkos.
Tad, nusmukus žaliavų kainoms ir sulėtėjus Azijos augimui, kur investicinio kapitalo ieškos besivystančios rinkos šalys? Atsakymas yra tas, kad šiandien Japonija ir Kinija (su Honkongu) yra didžiausi investicinio kapitalo šaltiniai pasaulyje.
Azijos infrastruktūros investicijų bankas (AIIB) – viena iš svarbiausių daugiašalių platformų ir esminių naujojo Europą ir Aziją sujungsiančio Šilko kelio finansavimo šaltinių, – daugiausiai yra finansuojamas Kinijos.
AIIB yra svarbus pavyzdys, kaip Azijos šalys agresyviai žengia į daugiausiai gyventojų turinčius pasaulio regionus, kad pasiūlytų savo plėtros modelius ir užmegztų ilgalaikę partnerystę.
Atsižvelgiant į tai, lyderystė – tai toli gražu ne tik JAV karinių jūrų pajėgų patruliavimas atviruose vandenyse, JAV kariuomenės operacijos karštuosiuose taškuose ar JAV vadovų kalbos prie Brandenburgo vartų.
Šiandien lyderystė yra labiau sietina su tuo, kas teikia infrastruktūros finansavimą, techninę paramą, statybos techniką ir užtikrina kitus esminius modernizacijos, kurią daugumai pasaulio valstybių dar teks įgyvendinti, elementus.
Vakarų demokratinis liberalizmas XXI a. nesulauks daug šalininkų, jei bus remiamasi vien XX a. laimėjimais, nebent ir toliau jis bus labai naudingas tankiai apgyvendintoms besivystančios rinkos šalims.
Per pastarąjį dešimtmetį įvyko reikšmingų dalykų – nuo finansų krizės iki D.Trumpo išrinkimo, kurie privertė iš naujo pažvelgti į šį laikotarpį.
Vakarų demokratinis liberalizmas XXI a. nesulauks daug šalininkų, jei bus remiamasi vien XX a. laimėjimais, nebent ir toliau jis bus labai naudingas tankiai apgyvendintoms besivystančios rinkos šalims.
Tačiau to kaip tik ir ima stigti, nes bent jau JAV tampa šalimi, kurioje dauguma gėrybių atitenka mažumai. Be abejo, sparčiai kylančios šalys nori importuoti ar perimti Silicio slėnio technologijas ir kūrybingumą, tačiau joms šiuo metu reikia daug daugiau.
Tokių Azijos lyderių, kaip Xi Jinpingas ar Indijos vadovas Narendra Modi, privalumas yra tas, kad jų darbotvarkė yra svari, ilgalaikė ir nuosekli. Pasak ekonomisto Tylerio Coweno, Kinijos valdymo modelis yra vis plačiau pripažįstamas, o Indija bent artimiausią dešimtmetį siekia tapti sparčiausiai augančia didžiąja ekonomika.
Pažymėtina, kad net buvęs JAV prezidentas charizmatiškasis Barackas Obama nesugebėjo iš esmės pagerinti JAV pozicijų pasaulyje ar sustabdyti jų silpnėjimą. Asmenybės nėra patikimas galios rodiklis – kaip rodo D. Trumpo pavyzdys, asmenybės greičiau gali padaryti ilgalaikės žalos, nei atnešti tvarios naudos.
Nepaisant Emmanuelio Macrono pergalės Prancūzijoje ir tikėtino Angelos Merkel perrinkimo Vokietijoje, Vakarams apskritai trūksta bent vienos politinės figūros, kuria būtų žavimasi visame pasaulyje, arba šalies, kurios pavyzdžiu norėtų sekti daugelis valstybių.
Net jei toks kompetentingas ir patrauklus Vakarų politikos subjektas atsirastų, to nepakaktų, kad būtų atsvertos Rytų šalių pergalės pasaulinės lyderystės srityje.
Galingiausia jėga istorijoje yra ne Amerikos imperija, o pasiūlos ir paklausos dėsnis. Ir konkurencijoje dėl pasaulinės lyderystės šiandien Rytai labiau nei Vakarai gali pasiūlyti tai, ko pasauliui reikia labiausiai.
