Prieš dvejus metus, 2022 m. gegužės 20 d., Rusija paskelbė užėmusi Mariupolį. Paskutinė gynybos tvirtovė buvo gamykla „Azovstal“ – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai (įskaitant pulko „Azov“ kovotojus) ją gynė du mėnesius, bet galiausiai buvo priversti pasiduoti Rusijos armijai.
Iš viso, pasak Volodymyro Zelenskio, į nelaisvę pateko per du su puse tūkstančio kariškių. Kai kuriems iš jų po mainų pavyko grįžti namo. „Meduza“ kalbėjosi su ukrainiečių medicinos seserimi, kuri buvo tarp „Azovstal“ gynėjų ir ilgiau nei metus praleido rusų nelaisvėje. Pašnekovės prašymu, jos tapatybė neatskleidžiama.
– Papasakokite apie save.
– Pagal išsilavinimą esu medicinos sesuo – tai buvo mano vaikystės svajonė. Po devintos klasės įstojau į medicinos koledžą, o po to pradėjau dirbti ligoninėje. Gana greitai nusprendžiau eiti į frontą kaip medicinos sesuo. Tad Ukrainos ginkluotosiose pajėgose [pradėjau tarnauti] praėjus porai metų po Krymo okupacijos.
-
Rusija surengė į nelaisvę paimtų Ukrainos karių teismą
-
Specialiųjų pajėgų vadas pirmą kartą atskleidė operacijų gamykloje „Azovstal“ detales
-
„The Wall Street Journal“ atskleidžia, kaip V.Medvedčukas išmainytas į „Azovo“ vadus
-
Sostinėje keli šimtai žmonių žygiavo už Rusijoje iki šiol įkalintus Mariupolio gynėjus
– Ar į frontą ėjote savo noru?
– Taip. Iš tiesų norėjau dar 2014 m., kai visa tai prasidėjo. Tada buvo mobilizuoti mano vyresni draugai. Aš mokiausi koledže ir mama įkalbinėjo mane įgyti išsilavinimą, o tada jau eiti [tarnauti]. Tačiau po ketvirto kurso niekas nenorėjo imti manęs [į frontą] be patirties.
– Kodėl?
– Tuo metu moterys į frontą buvo nenoriai imamos. Sakė, kur tu eisi, tokia maža, liesa. Ir be jokios patirties. Daugelis merginų tai patyrė.
Tokiais atvejais paprastai arba padėdavo ryšiai, arba reikėdavo būti labai atkakliai. Galiausiai man pavyko gauti medicinos sesers darbą maždaug penktuoju bandymu, kai jau turėjau šiek tiek patirties. Kelerius metus tarnavau medicinos kuopoje Vakarų Ukrainoje, o dar po kiek laiko pasirašiau sutartį tarnauti medicinos kuopoje kituose daliniuose.
– Kur sutikote plataus masto karo pradžią?
– Prieš plataus masto invaziją mes visą laiką buvome rotuojami: atvažiavom [į frontą] – išvažiavom [iš fronto]. Tuomet rotacija trukdavo vidutiniškai aštuonis–devynis mėnesius. Tiek laiko laikydavome fronto liniją, tada porai mėnesių išvykdavome į dislokacijos vietą atostogauti ir gydytis, tada dar tris ar keturis mėnesius praleisdavome karinėse pratybose poligone – ir vėl rotacija. 2022 m. pradžioje buvome pozicijose Donecko srities pietuose. Ten sutikome plataus masto invaziją.
– Kaip patekote į nelaisvę?
– Mes pasidavėme iš „Azovstal“. Tai buvo įsakymo vykdymas – pasiduoti, kad išgelbėtume gyvybes tų, kurie tuo metu buvo likę gyvi. 2022 m. gegužės 16 d. vadovybė paskelbė tokį aukščiausios Ukrainos karinės vadovybės įsakymą. Jie liepė pasiimti su savimi būtiniausius daiktus – pavyzdžiui, miegmaišius, kas turi.
Mums buvo pasakyta, kad nelaisvėje būsime neilgai, kad mus lydės Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ir Jungtinių Tautų atstovai, kad turime atiduoti asmeninius ginklus, būsime susodinti į autobusus ir nuvežti į „pilkąją zoną“.
– Ar medicinos seserys taip pat turi ginklą?
– Žinoma – nes tarnauju koviniame dalinyje. Nesvarbu, kokiose pareigose esi, jei tarnauji, turi ginklą. Aš nesu apmokyta kovinėms užduotims. Bet jei man reikia apsiginti evakuojant karį ar teikiant jam pagalbą, galiu panaudoti ginklą gynybai.
Taigi 2022 m. gegužės 17 d. išėjau [iš „Azovstal“] tarp pirmųjų – moterų ir sužeistųjų. Mūsiškiai užsirašė mūsų duomenis, tada rusai paėmė ginklus, sudėjo juos į „KamAZ“ ir parodė kryptį, kuria reikia eiti, kur mus turėtų pasitikti. Sužeistuosius nešėme ant neštuvų.
Vietoje mus pasitiko žurnalistai su fotoaparatais ir rusų kariai. Iš visų pusių plevėsavo Rusijos vėliavos. Prieš kamerą paklausė, koks mano vardas ir pavardė, koks mano dalinys, kariuomenės rūšis, ką aš veikiu. Peržiūrėjo mūsų daiktus, o moteris karė atliko kūno apžiūrą. JT atstovų nemačiau.
Paskubomis į autobusus įbėgo Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus atstovai ir davė mums anketas, kad galėtume įrašyti savo duomenis, jei norime pranešti artimiesiems, kad esame nelaisvėje. Paskui jie buvo išvaryti iš autobuso ir buvo įleisti atgal tik tam, kad pasiimtų [užpildytas] anketas. Jiems nebuvo leista su mumis kalbėtis.
– Ar buvote sužeista?
– Nuo [2022 m.] kovo buvo sužeidimas. Pasidavimo metu tai jau nebuvo labai aktualu. Turėjau skeveldrinių žaizdų, bet, ačiū Dievui, nedidelių.
– Kaip jautėtės gegužės mėnesį?
– Normaliai, bet kūne turėjau skeveldrą, kurią išėmė tik Ukrainoje, kai grįžau. Be to, jaučiau ir kelių kontūzijų pasekmes, nes vieną skeveldrą pagavau galva.
– Ar gavote kokią nors pagalbą nelaisvėje?
– Man nereikėjo jokios pagalbos. Mane vargino kasdieniai galvos skausmai, nuolatinis spengimas ir triukšmas ausyse, galvos svaigimas. Bet ten niekas to nebūtų gydęs. Tam reikia tyrimų, lašelinių... Niekas ten to nedaro. O jei kalbėtume apie tai, kaip buvo teikiama medicininė pagalba, situacija kolonijose, kuriose buvau laikoma, labai skyrėsi.
Pirmojoje kolonijoje paprasčiausiai nebuvo kam teikti medicininės priežiūros. Jie turėjo tik iš mūsų atimtas medicinines priemones – tvarsčius ir tabletes. Tačiau nebuvo jokių problemų dėl [sunkiai sužeistųjų ar sergančiųjų] išvežimo į Donecką. Kai kurie jų net buvo paguldyti į ligoninę ir ten gydomi.
Jei prireikdavo kokios nors pagalbos, pas mus periodiškai ateidavo gydytojas. Jis, pats prižiūrimas, buvo įleidžiamas apžiūrėti mūsų. Ten galėjo ateiti keli gydytojai.Kai tik atvykdavome [į koloniją], pas mus įgriuvo televizija ir daug žmonių civiliais drabužiais. Jie greitai mus nufilmavo – kolonijos darbuotojai juos vis skubino. Mano tėvai suprato, kad esu nelaisvėje, iš tuo metu padarytos nuotraukos. Kitą dieną mus iš ten iškraustė [ir patalpino] 100 žmonių į tris nedideles kameras.
Miegojome po du ant lovos, likusieji ant grindų. Nebuvo laiko keisti miegojimo vietų, nes prižiūrėtojai ir tyrėjai nuolat vykdė kažkokius perkėlimus, maišė žmones, kad niekas ilgai neužsibūtų vienoje kameroje. Kai kurie žmonės patys norėjo miegoti ant grindų, nes buvo vasara, o mažoje kameroje be ventiliacijos, kurioje buvo beveik 30 žmonių, liepos mėnesį miegoti dviese lovose nebuvo labai linksma.
– Kodėl moterys buvo laikomos kamerose?
– Mums neleido bendrauti su vyrais, todėl mus uždarė atskirai. Mums neskyrė barako – juose apgyvendino [belaisvius vyrus] po 500 žmonių.
Apskritai tai apleista sena kolonija, nėra langų, nėra vandentiekio, šildymo, sanitarinių patalpų ir elementariai nėra vandens. Vienintelis vanduo yra atvežtinis, bakeliuose – mes jį taupėme. Tualetas buvo skylė kameroje. Nebuvo vandens nuleidimo, nupildavome tuo pačiu vandeniu, kurį mums atveždavo bakeliuose. Buvo langai, bet jie buvo labai maži, t. y. patalpoje nebuvo normalios ventiliacijos. Tiesa, buvo kamerų, kuriose langų apskritai nebuvo.
Aš buvau baudos izoliatoriaus kameroje. Virš mūsų esančiame aukšte kasdien buvo kankinami mūsų vaikinai.
– Ar jūs tai girdėjote?
– Kiekvieną dieną, kiek buvau toje kolonijoje. Ten vyksta nuolatinė kaita – ką nors atveda, ką nors apklausia, ką nors verčia duoti parodymus. Todėl tai vyko kiekvieną dieną.
– Ką konkrečiai girdėjote?
– Viską. Mušimą, rėkimą, patyčias. Juos pakabindavo, pjaustydavo, prievartaudavo. Vaikinus sodindavo ant butelio. Iš guminių lazdų jie išpjaustydavo įvairaus dydžio lytinių organų imitacijas – mes apie tai žinojome, nes prižiūrėtojai ateidavo mums parodyti. Tikriausiai jie norėdavo pasijuokti – smegenų jie nedaug turėjo. Vaikinai buvo mušami pusiau iki mirties, o paskui išnešami be sąmonės.
Kartą girdėjau, kaip tris dienas kankino vyrą – ant jo buvo pjudomas šuo, o ketvirtos dienos rytą mačiau, kaip jį išnešė ant neštuvų, jau mirusį. Atvažiavo greitosios pagalbos automobilis ir išvežė jo kūną. Medicinos išvadoje, kaip girdėjau kalbant prižiūrėtojus, buvo parašyta, kad mirtis įvyko bandant nusižudyti. Greičiausiai jie bandė iš jo išgauti kokius nors parodymus, nes į šią patalpą žmones atvesdavo iš apklausos, o paskui vėl išvesdavo apklausai. Vėliau kitoje kolonijoje supratau, kad tai buvo įprasta praktika – su šunimi.
– Šioje kolonijoje nebuvo seksualinės prievartos prieš moteris?
– Ne, pirmojoje kolonijoje moterų iš viso niekas nelietė. Taip, ten gyvenome prastai, mums neleisdavo išeiti į gryną orą, buvome labai prastai maitinamos, bet, palyginti su antrąja kolonija, mums tai buvo sanatorija. O tarp prižiūrėtojų buvo ir tikrų žvėrių, ir normalių žmonių. Buvo vaikinų, kurie kalbėjo ukrainietiškai ir kartais net padėdavo mums, duodavo patarimų. Mes turėjome higienos priemonių! Mes ten vaikščiojome ramiai, ne nulenktomis prie grindų galvomis...
Į apklausą ėjome atviromis akimis. Taip, tyrėjas gali sėdėti su balaklava ar be jos, bet jis kalba daugmaž ramiai. Jei dėl vaikinų kildavo kokių nors klausimų, juos tiesiog išveždavo į kitą vietą. Visi tikrieji siaubai vyko ten.
– Kaip manote, kodėl jie ten prieš jus nenaudojo smurto?
– Jie mums tai aiškino kažkokiais susitarimais [su Ukraina], ir net tos merginos, kurios buvo kolonijoje prieš mus, sakė, kad buvo įsakymas mus pasitikti normaliai. Pagal tų merginų pasakojimus padariau prielaidą, kad su jomis taip nesielgė – jas mušė, tampė už plaukų. Mes pasidavėme pagal susitarimus, todėl, manau, jie ir laikėsi tam tikrų apribojimų. Vaikinų iš pradžių taip pat nelietė, bet paskui viskas baigėsi.
– Kaip jus maitino pirmojoje kolonijoje?
– Vandenyje virta košė, dažnai nepakankamai išvirta; mėsos praktiškai nebuvo, sriuboje galėjo būti pora vištienos atplaišėlių. Tad ji net nekvepėjo vištiena. Jei vienoje sriubos porcijoje būdavo trys bulvės gabaliukai, jie greičiausiai būdavo žali. Apskritai maistas ten buvo baisus – ne gyvenimas, o išgyvenimas, bet mums buvo pasakyta, kad čia nebus liukso sąlygų. Maitiname tik tam, kad nenudvėstumėte.
Be to, mums tris kartus per dieną duodavo po gabalėlį duonos. Manau, kad tik dėl tų duonos gabalėlių ir išgyvenome. Visi ten netekome daug svorio. Prieš patekdama į nelaisvę svėriau beveik 65 kilogramus, o kai grįžau, svėriau 48,8 kilogramo. Bet ne viskas dėl nelaisvės. Šiek tiek svorio numečiau per karą ir būdama „Azovstal“.
– Tada buvote perkelta į kitą koloniją?
– Taip. Beje, ten sąlygos buvo geresnės. Pavyzdžiui, kiekvienas turėjome savo lovą, periodiškai keisdavo patalynę – apie tokius dalykus anksčiau negalėjome nė svajoti. Ir maistas ten buvo geresnis. Pusryčiams – košė su pieno milteliais. Kartais saldumynų. Arbata ir gabalėlis duonos. Pietums būdavo sriuba: barščiai arba šiupinys, o ten jau būdavo išvirtų bulvių – ne visada švarių, ne visada be puvinių, bet bulvių. Antram patiekalui būdavo košė su vištiena arba mėsa. Mėsa būdavo sena, kieta, bet kartais galėjai išsirinkti valgomų gabalėlių.
Apskritai ten jau buvo galima pasisotinti. Tiesa, košėje dažnai būdavo kirmėlių, mažų tokių. Taip pat visą laiką pasitaikydavo plaukų. Bulvės nebūdavo lupamos. Galėdavo duoti bulvių košės, bet ji būdavo pagaminta vien iš bulvių su lupenomis, ir kai valgydavai, turėdavai arba viską perrinkinėti, arba išpjaudyti.
– Kaip su jumis elgėsi prižiūrėtojai antrojoje kolonijoje?
– Pirmiausia ten mus pasitiko linksmai. Jie mus išrengė nuogai – nesvarbu, ar buvome vyrai, ar moterys, – ir apžiūrėjo kaip nuteistuosius. Leido pasilikti tik apatinius drabužius ir aprengė mus nešvariomis uniformomis – kiteliu ir kelnėmis. Man prireikė dviejų mėnesių, kol jas išskalbiau.
Kelnes surišdavau du kartus, kad jos laikytųsi. Po kelių dienų davė kojines. Mano batai buvo 42 dydžio, nors mano dydis 37. Buvo spalis, šalta. Striukes mums davė tik žiemą. Bet jos buvo per didelės. Įsivaizduokite, didelio dydžio švarkas ir didelio dydžio striukė – ir kai tave išveda į lauką per 20 laipsnių šaltį, jie nesušildo.
– Kas buvo sunkiausia fiziškai?
– Sunku priprasti prie to, kad tave muša, ir tai daro vyrai, ir jiems nusispjauti, kad tau skauda, jiems nusispjauti, kad tu verki. Jie tai daro, ir iš jų elgesio galima suprasti, kad jiems tai patinka. Ir pati sąvoka „sunku“... Sunku kiekvieną dieną. 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę tave filmuoja vaizdo kamera, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę kažkoks neaiškus vyriškis žvilgčioja į tave pro akutę koridoriuje. Negali nusiprausti be jo leidimo, negali atsisėsti be jo leidimo. Valgyti gali tik jam leidus.
Pavyzdžiui, ryte norite mankštintis ir nežinote, ar paklausus „ar galiu mankštintis?“ viskas bus gerai, ar būsite priversta 100 kartų pritūpti. Juk užsimanei mankštos, tai daryk pritūpimus. Arba jie privers visą aukštą pritūpinėti, nes jūs paprašėte. Kiekvieną kartą nežinai, kaip jie elgsis. Neįmanoma pasakyti, kas sunku – sunku viskas.
Pirmą kartą buvo sunku nusirengti nuogai prieš vyrus. Kai tave fotografuoja visiškai nuogą ir vyrai į tave žiūri.
– Kodėl jie jus fotografavo?
– Kaip jie mums paaiškino, [asmeninei] bylai – su lentele ir numeriu. Jautiesi tarsi koncentracijos stovykloje... Pirmą kartą man tai buvo tiesiog šokas. O paskui šokiruoja tas faktas, kad pripranti.
Mums periodiškai buvo atliekama viso kūno apžiūra, mus išvesdavo į koridorių ir visiškai išrengdavo. Tikrino dantis, rankų ir kojų pirštus, nosį, ausis, plaukus. Vertė nuogai daryti pritūpimus. Stovi sargybiniai – ir viską stebi, o tu nieko negali padaryti. Esi visiškai bejėgė. Ir tave nuolat įžeidinėja. Kalė, kekšė, padugnė, ožka, buka avis, nacistė, fašistė, banderininkė, azovė, žmogėdra – ir taip toliau ir panašiai. Visa tai kasdien. Kai kartą savo adresu išgirdome „mergaite“, buvome tiesiog apstulbusios – toks kreipinys šokiravo.
Prižiūrėtojus turėjome tik vyrus. Per dieną pas mus galėjo ateiti 20 žmonių ir visi jie eidavo tiesiai į mūsų kamerą. Neva, ką ten beždžionėlės veikia? Tarsi būtume galėję rinktis, ką veikti. Ir taip kasdien. Ne tai, kad nuo to pavargsti. Tiesiog nėra tokios sąvokos, kaip laisva erdvė.
– Jums kameroje neleisdavo atsisėsti be prižiūrėtojo leidimo?
– Tai visur taip. Už kameros ribų niekur neišeidavome, tik per apklausas, į dušą ir pasivaikščioti. Kameroje tai priklausė nuo to, kokia buvo pamaina – kartais išvis neatsisėsdavome, tik valgymo metu.
Prie lovos apskritai nebuvo galima prieiti, ne tik į ją atsiremti, bet ir paliesti dienos metu, nuo šešių ryto iki dešimtos vakaro. Likusį laiką reikėjo stovėti. Kai kuriomis pamainomis leisdavo vaikščioti. O vaikinai turėjo pamainas, kai buvo priversti stovėti aukštai iškėlę galvas – tai vadinosi „komanda „kosmosas“. Ir jie [prižiūrėtojai] visada sugalvodavo įvairių bausmių – atsispaudimus, pritūpimus...
Jei jie norėdavo, kad dainuotume, mes dainuodavome. „Liube“, Gazmanovą... Jei jie norėdavo Rusijos Federacijos himno, mes giedodavome himną. Liepė išmokti eilėraštį – vaikščios, kamantinės mus per kiekvieną rikiuotę, kartais tiesiog prieis prie kameros ir sakys „o padeklamuok eilėraštį“. Mus privertė išmokti „Atleiskit mums, brangieji rusai“, „Mama, aš nelaisvėje, bet tu neverk“, dainas „Katiuša“ ir „Pergalės diena“.
– O jeigu jūs jiems nepaklusdavote?
– Ten nėra pasirinkimo paklusti ar nepaklusti. Žingsnis į dešinę, ir būsi išvestas į koridorių ir taip stipriai sumuštas, kad nieko gyvenime nebenorėsi. Pirmąjį pusmetį jie mušė kasdien. Paskutinį kartą buvau taip žiauriai sumušta, kai susipykau su budinčiuoju.
– Kas būtent nutiko?
– Dėl ukrainiečių kalbos. Dėl jos mane nuolat mušė. Man buvo sunku kalbėti rusiškai. Prieš patekdama į nelaisvę visai nemokėjau rusų kalbos. Ir tada kilo problemų, tardymai tik rusų kalba. Ir pirmieji tardymai man buvo košmaras. Bandau jiems ką nors paaiškinti, bet jie manęs nesupranta arba nenori suprasti. Kameroje bendravau ukrainietiškai, o jiems tai buvo kaip raudonas skuduras.
Už tai statydavo į tempimo pozą. Tai yra, kai atsistoji prie sienos, rankos sunertos virš galvos, ir jie verčia tave beveik daryti špagatą. Jei nesugebi to padaryti, jie trenkia tau per kojas ir jos išsiskečia. Krenti, jie pakelia už sprando ir vėl stato, tada vėl muša. Jie gali mušti į kojas, į pečius, į galvą. Labiausiai jie mėgsta smūgiuoti į galvą. Kaktą, pakaušį – nežinau, kodėl jie taip mėgsta mušti per galvą. Rankomis, gumine lazda, medine lazda, kojomis...
Arba už plaukų tąso, arba jie tiesiog priverčia tave visą laiką kristi. Jie turi daugybę būdų jus mušti. Jei nieko blogo nepadarėte ir nieko nepažeidėte, jie ras, už ką jus sumušti. Mane, pavyzdžiui, sumušė, nes jiems nepatiko, kaip dainavau.
Priežastis galėjo būti visiškai absurdiška. Kartais mus apkaltindavo tuo, ko nepadarėme, versdavo prisipažinti – o kadangi nenorėdavome prisipažinti to, ko nepadarėme, mus mušdavo.
Jie taip pat liepdavo klausytis propagandinių programų ir užduodavo mums šimtą klausimų apie jas. Arba istorinių programų. Istorinės temos – jų mėgstamiausios. Apie Kyjivo Rusią ir taip toliau. Tiesą sakant, tai vienintelis dalykas, kurį mums įjungdavo. Prieigos prie kitokios informacijos mes neturėjome.
Apskritai vaikinus mušdavo labai smarkiai – palyginti su jais, mes nebuvome mušamos visai. Tačiau visada turėdavome mėlynių nuo sumušimų. Ant kojų visą laiką buvo mėlynių ir hematomų. Vaikinų kojos būdavo sumuštos taip, kad jos būdavo juodos. Kartą gumine lazda man taip stipriai trenkė į inkstą, kad inkstas dabar yra nusileidęs. Paprastai gavęs smūgį į inkstą tris dienas negali normaliai vaikščioti. Negali normaliai atsigulti. Jums naktis yra kančia, sunku miegoti.
Morališkai ir psichologiškai vaikinus veikdavo mažiau nei mus, nes mes buvome merginos ir mus ne visada buvo įmanoma mušti. Pavyzdžiui, kuomet kai kurioms merginoms prasidėjo specifinės sveikatos problemos, mus ėmė mušti šiek tiek mažiau.
– Kokios problemos?
– Kai kurioms iš jų prasidėjo moteriškos problemos dėl nuolatinio šalčio. Mes su merginomis kelis kartus kreipėmės į kolonijos vadovybę, kad ši nusiųstų mus į ligoninę. Mums buvo atsakyta. Kai kreipėmės į tardymo izoliatoriaus vadovybę, kad norime susitikti su Raudonojo Kryžiaus atstovais, jie iš mūsų pasijuokė. O tada, kai mane mušė, jie man pasakė, kad rusams nėra nei Raudonojo Kryžiaus, nei Jungtinių Tautų, nei Ženevos konvencijos. Jiems nusišvilpti į tokius niuansus, jie turi savo gyvenimą, savo įstatymus ir panašiai.
Beje, higienos priemonių ten nedavė. Jų ten buvo neilgai – o paskui jų nebeliko. Vietoj įklotų naudojome paklodę. Sugalvojau, kaip ją susiūti, kad į jos vidų galėtume įkišti skudurėlius, kad galėtume juos išimti, išskalbti ir kaip nors palaikyti higieną.
Mums davė tą paklodę, ir keturis mėnesius ją naudojome, naujos mums nedavė. Vanduo iš čiaupo buvo šaltas, mes prisipildavome jo į aliumininius puodelius, kurį laiką palaukdavome, kol jis tapdavo bent jau kambario temperatūros, ir prausdavomės virš unitazo. Viena kitą uždengdavome, bet vis tiek negalėjome visiškai pasislėpti. O kai prausiesi, supranti, kad į tave žiūri.
„Čiupinėjo visi, kas netingėjo“
– Seksualinio smurto prieš moteris atvejų nebuvo?
– Periodiškai buvome verčiamos rodyti tatuiruotes. Sakydavo: „Nusirenk, apžiūrėsime tavo tatuiruotes.“ Tatuiruotės yra atskiras klausimas. Jiems nerūpi, ką esi išsitatuiravusi, tai 100 procentų bus nacistinė tatuiruotė, nėra jokių variantų. Jei rožė ištatuiruota, vadinasi, ji nacistinė.
Per tardymus mums liepdavo nusirengti, bet mes nesirengdavome. Aš nė karto nenusirengiau [per tardymus]. Buvo atvejų, kai tardytojas tardydavo, o į tardymo kambarį įvirsdavo čečėnas ir pradėdavo šaukti: nusirenk, tuoj tave prievartaus. Bet jie nenurenginėdavo. Čiupinėdavo apsirengusią – visi, kas tik nori, – įvairiai čiupinėdavo, bet neišrenginėdavo.
Jie mane liesdavo ir per tardymus, ir per apžiūras. Koridoriuje, per rytinį ar vakarinį patikrinimą arba kai eini iš pasivaikščiojimo. Krūtis, užpakalį, lytinius organus. Buvo visokių situacijų. Ne tiek daug kaip mušimų, bet buvo. Arba kai prausiesi duše, o pro akutę žiūri už durų stovintis vyrukas.
– Išprievartavimo atvejų nebuvo?
– Merginoms ne.
– O vyrams?
– Girdėjau tik apie vyrus. Bet negaliu pateikti konkrečių faktų, todėl neišgalvosiu.
– Kokie buvo jūsų santykiai su kitomis karo belaisvėmis moterimis?
– Kai anksčiau [iš nelaisvės] grįžusios merginos davė kažkokius interviu, mes visos ten apie tai žinojome – gaudavome už kiekvieną jų pasakytą žodį. Todėl nenoriu nieko atvirai pasakoti. Nenoriu, kad ką nors muštų. Todėl nekalbėsiu apie konkrečius žmones.
– Ar kaip nors viena kitą palaikėte?
– Žinoma. Buvo įvairių situacijų, paeiliui tai viena, tai kita puldavo į depresiją. Kai penkias dienas iš eilės eini į tardymus ir penkias dienas iš eilės esi mušama, kaltinama nežinia kuo, sunku neprarasti tvirtybės. Tik viena kitos dėka visa tai ištvėrėme. Taip mes ir išgyvenome.
– O su belaisviais vyrais jūsų keliai susikirsdavo, ar išvis jų nematėte?
– Ne, nė viena kamera su kitomis nesusidurdavo. Tik girdėdavome, kaip vaikinai kasdien būdavo mušami. Mums buvo sunku tai girdėti.
– Kiek iš viso laiko praleidote nelaisvėje?
– Daugiau nei metus.
– Kaip jūs pati ištvėrėte?
– Manau, kad charakteris čia suvaidino svarbų vaidmenį. Be to, padėjo tai, kad esu šiek tiek istorijos mėgėja, žinau 2014 m. įvykius Ukrainoje. Sekiau Maidaną ir viską, kas vyko šalyje. Savo istorijos išmanymas labai padeda. Merginos, kurios sėdėjo kartu su manimi, apie 2014 ir 2015 m. daug ko nežinojo – ir joms buvo sunku analizuoti propagandą, kurią mums bandė įbrukti.
Taip pat man energijos suteikė žinojimas, kad mano šeima yra namuose. Ir buvau tikra, kad būsiu išmainyta. Neturėjome jokių naujienų ir mums nuolat buvo sakoma, kad Ukraina atsisako mus priimti atgal. Aš tuo netikėjau ir buvau 100 proc. įsitikinusi, kad mus nori susigrąžinti, tiesiog kažkas vyksta ne taip.
Iš pradžių man buvo labai sunku sutikti su visomis nesąmonėmis, kurias man pasakojo apie Ukrainą, net įsiveldavau į ginčus ir būdavau už tai baudžiama. Bet laikui bėgant išmokau tylėti ir visai nereaguoti [į tokias provokacijas]. Vaikinai dažnai [į tai] atsakydavo išmoktomis frazėmis, kad nebūtų sumušti.
– Kaip nelaisvėje pasikeitė jūsų požiūris į rusus?
– Tiesą sakant, labai stipriai. Apskritai iki plataus masto invazijos nejaučiau neapykantos rusams. Nepaisant to, kad vyko karas ir savo akimis mačiau kovas, neapykantos nejaučiau. Neapykantą jaučiau Rusijos valdžiai, bet ne žmonėms. Tačiau po to, kai pabuvojau nelaisvėje ir pabendravau su žmonėmis, tai pasikeitė.
Įsitikinau, kad žmonės tiki šia propaganda, jie ja gyvena. Jie tiki, kad mes esame nacistai, kad jie kažką „išlaisvina“. Jie (kolonijos prižiūrėtojai, – red.) aptarinėjo, kad Putinas yra sportiškas sveikas žmogus ir kaip ilgai jis gyvens. Į tai aš atsakiau, kad jis mirs ir viskas pagerės.
– Taigi jums pasirodė, kad kolonijos darbuotojai tiki propaganda?
– Taip, jie ja tiki. Jie aklai tiki, kad mes tyčia suvarėme žmones į dramos teatrą Mariupolyje ir susprogdinome pastatą. Jie tuo tiki. Hostomelis, Buča, Irpinė, Kyjivo sritis – jie sakė, kad visa tai Zelenskio inscenizacija, kad visa tai netiesa. Jie nepripažįsta fakto, kad iš tikrųjų, tiesą sakant, fašistai yra jie. Jie atėjo, naikino paprastus žmones, jie kariauja ne tik su kariuomene, bet ir su paprastais žmonėmis. Negaliu paneigti, kad mus [su Rusija] sieja kažkokia bendra istorija, bet nelaisvėje galutinai įsitikinau, kad esame radikaliai skirtingos tautos.
Jei mūsų 1990-ųjų karta dar susidūrė su televizija rusų kalba ir rusų kalba mokyklose, naujoji karta užaugs nekenčianti Rusijos. Tai vaikai, kurių tėvų nėra namuose, nes jie kariauja arba yra nelaisvėje. Ši karta užaugs su kitokiomis vertybėmis. Su pasiutusia meile savo šaliai, ukrainiečių kalbai, kas yra labai šaunu, ir savo istorijai. Ir man patinka, kad mes, matyt, turime daugiau laisvės. Taip, [visuomenėje] yra daug klausimų [Ukrainos] valdžiai, deputatams, turime daug savų problemų, įskaitant korupciją, bet kalbant apie vidinę laisvę, mūsų žmonės labai skiriasi nuo rusų. Čia gali kalbėti tai, ką galvoji.
Jei 2014 m. mus nuo Rusijos skyrė 10 metų, na, tai grynai mano nuomonė, tai dabar, pradedant 2022 m., manau, kad mus nuo Rusijos skiria 50 metų. Pagrindinis dalykas, nuo kurio Rusija mus išlaisvino, yra ji pati ir jos propaganda, tas Rusijos kultas.
Man iš dalies gaila paprastų Rusijos žmonių. Jaučiu didelę neapykantą, bet ši neapykanta sumišusi su tam tikru gailesčio jausmu, nes šie žmonės paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo.
„Mane gelbsti tai, kad mažai susiduriu su civiliais“
– Iš nelaisvės grįžę ukrainiečiai dažnai pasakoja apie sunkumus prisitaikant prie taikaus gyvenimo. Jūsų nuomone, kas šiame procese yra sunkiausia?
– Yra daugybė problemų. Negali kontroliuoti savo emocijų. Dirbau su psichologais, bet ne tiek, kiek norėčiau, nes turiu grįžti į tarnybą... Dėl fizinės sveikatos – geri kažkokias tabletes, tave apžiūri ir žinai, kad gali daryti tą ir tą. Bet čia nežinai, ką daryti.
Yra daug problemų su miegu. Aš vis dar vartoju tabletes, anksčiau gėriau stipresnes ir geriau miegojau. Dabar perėjau prie silpnesnių tablečių, ir kiekvieną naktį sapnuoju įvairius dalykus, daug kliedesių. Sunku, kai po viso to atsibundi ryte, bet reikia kažkaip gyventi toliau. O kada tie sapnai baigsis, neturiu supratimo.
Mano galvoje daugybė prisiminimų, daugybė nuotrupų. Pavyzdžiui, kai valai dantis, prisimeni, kaip ten valei dantis. Taigi bet kuri akimirka, bet kuris žodis gali sukelti prisiminimus. [Todėl] dabar stengiuosi visiškai atsisakyti rusakalbio turinio. Filmai, muzika, visas bendravimas – stengiuosi, kad rusų kalbos apskritai nebūtų. Aš apskritai nenoriu jos girdėti.
Daug prisiminimų apie garsus – nes mes gyvenome vien garso pojūčiais. Ten lyginome save su aklais kačiukais, orientavomės tik pagal klausą, kad suprastume, kas vyksta už kameros ribų. Sunku ir su prisilietimais, ypač kai tave liečia nepažįstamas žmogus. Bandžiau keliauti viešuoju transportu – daugiau nebevažiuoju. Nežinau, ar dar kada nors taip važiuosiu. Bet į parduotuvę jau galiu nueiti ramiai.
– Kas sunku bendraujant su žmonėmis?
– Jei nepažįstamas žmogus parodo kažkokį pyktį, agresiją, negatyvumą, negaliu savęs suvaldyti. Dabar daugiau ar mažiau stengiuosi susitvarkyti, bet iš pradžių buvo labai sunku. Iškart pradedu gintis. Tai stiprus diskomfortas, nes tokių dalykų pasaulyje yra daug. Paimkime bet kokį nemandagumą gatvėje – mane tai jau skaudina. Anksčiau tai priimdavau normaliai, nes žmonės elgiasi skirtingai, žmonės skirtingai išauklėti. Bet dabar su tuo sunku susidoroti. Protu supranti, bet negali to kontroliuoti. Užsidegi kaip degtukas.
– Apskritai, koks jausmas grįžti į ramų gyvenimą po nelaisvės?
– Man pasisekė, kad turiu šeimą, nes mano šeima, mama, visus tuos metus mane palaikė, pritarė mano sprendimui tarnauti. Jie neužduoda kvailų klausimų, o kai pati noriu ką nors papasakoti, papasakoju.
Sunkiau su menkai pažįstamais žmonėmis. Diskomfortas atsiranda, kai su tavimi elgiamasi taip, tarsi būtum ligonis ar kažkoks ne toks. Bet kai žmogus viso to nežino ir elgiasi su tavimi kaip su normaliu žmogumi, neužduoda kvailų klausimų, viskas yra normalu.
– Susidaro įspūdis, kad visuomenė Ukrainoje iš esmės yra pasidalijusi į dvi dalis: tuos, kurie kovoja, ir civilius. Ir kad civiliai ne visada supranta kariškius. Ar tai tiesa?
– To yra labai daug. Dabar žmonės man dažnai pasakoja, kokia buvo karo pradžia [Ukrainos pilietinei visuomenei], 2022 m. ir iš dalies 2023 m. Kad žmonės tada buvo labai vieningi. Dabar girdžiu daug žmonių sakant, neva aš pavargau ir panašiai – nors daugelis ir toliau padeda kariuomenei. Bet yra ir tokių, kurie sako „mano troba kraštinė“ ir kaltina visus pasaulyje. Jiems valdžia bloga, deputatai blogi, visi blogi, ir atseit turėtume apskritai baigti šį karą. Mane labai stebina toks požiūris.
Gaila, kad nemačiau 2022 ir 2023 metų – mes tada prie Donecko ir po to nelaisvėje buvome visiškai be informacijos. Būčiau labai norėjusi visa tai pamatyti asmeniškai, bet laiko, deja, negalima atsukti atgal. O dabar, taip, yra daug skirtingų nuomonių.
Kartu [apie nuovargį nuo karo] dažnai kalba tie, kurie nieko nedaro dėl savo šalies, kurie sėdi namie ir laukia, kol jiems kas nors nukris ant galvos. Bet taip nebūna. O jei žmogus pakelia užpakalį ir eina kažką daryti, tai jau visai kitas pokalbis.
Karas atskleidė žmonių charakterius. Taip, 2022 m. daug kas rodė patriotizmą, bet, grubiai tariant, dabar viskas atsistojo į savo vietas: tie, kurie tiki ir nori, kad Ukraina laimėtų, kad visa tai baigtųsi, ir toliau deda kažkokias pastangas tam tikslui pasiekti. O tie, kurie kažką darė dėl šou ir dėl varnelės, dabar jau pavargo.
– Tikriausiai jus labai erzina, kai civiliai kalba apie karo nuovargį.
– Taip. Bet mane gelbsti tai, kad 90 proc. mano aplinkos yra kariškiai, tai yra, su civiliais nedaug nesusiduriu. Nežinau kaip toms merginoms ar vaikinams, kurie grįžta į aplinką, kuri nekariavo. Taip, dabar daug to. Ir tai turbūt natūralu, nuo to niekur nepabėgsi.
