„Tai yra žymiai daugiau vilčių suteikiantis ir pozityvesnis periodas istorijoje nei mes iš tiesų esame matę savo gyvenimuose, – sakė ji žurnalistui rugpjūčio pradžioje. – Aš sakau savo vaikams, kad jiems nebūtų galėję labiau pasisekti nei gyventi šiame pasaulyje šiuo metu.“
Z.Beauchampas rašo, kad būtų lengva tokius žodžius nurašyti kaip gynybinę administracijos poziciją jos užsienio politikos atžvilgiu. Tačiau optimistinis požiūris yra B.Obamos administracijos požiūrio į pasaulį esmė, bet kartu – ir vienas iš centrinių B.Obamos užsienio politikos prieštaravimų.
B.Obamos komanda į save žiūri ne tik šiandieninių krizių kontekste, bet ir žymiai platesniame, pozityvesniame – žmonijos istorijos. Tai ne jie sukūrė šiuos, jų akimis, teigiamus pokyčius ir geriausią laikotarpį žmonijos istorijoje būti gyvam, bet jie į savo darbą žiūri kaip į užduotį visa tai apsaugoti.
To rezultatas – užsienio politika, kuri dėmesį telkia (ir iki tokio lygio, kad daugeliui žmonių tai nepatinka) šios sistemos apsaugojimui nuo pavojų. Toks požiūris verčia juos dėmesį koncentruoti į ilgalaikes grėsmes sistemos stabilumui, tokias kaip klimato kaita ar branduoliniai Irano ginklai. Tačiau neigiama to pusė – jie mažiau jaudinasi, kaip išspręsti dabar grasančias krizes, tokias kaip Sirijos pilietinis karas.
Šios krizės, nors ir pavojingos, bet jos negrasina sistemos pagrindams. O ambicingos schemos, kaip jas išspręsti, rizikuoja įvelti JAV į brangiai kainuojančius ir neproduktyvius konfliktus, kurie gali atitraukti dėmesį bei išteklius nuo didesnių pavojų.
„Islamo valstybė“ nekelia egzistencinio pavojaus Jungtinėms Valstijoms, – B.Obama kartą sakė „The Atlantic“. – O klimato kaita yra potenciali egzistencinė grėsme visam pasauliui, jeigu mes nieko dėl to nedarysime.“
Administracijos požiūris turėjo dalinės sėkmės, tačiau jai niekad nepavyko paaiškinti to rinkėjams nesudarant įvaizdžio, kad jie yra atitrūkę nuo realybės. Tik dvejų pastarųjų metų apklausų duomenimis publika B.Obamai skyrė neutralius ar teigiamus balus už užsienio politiką.
To rezultatas – užsienio politika, kuri dėmesį telkia (ir iki tokio lygio, kad daugeliui žmonių tai nepatinka) šios sistemos apsaugojimui nuo pavojų.
To rezultatas – aštri įtampa B.Obamos administracijos užsienio politikos šerdyje. B.Obamos komanda mėgina žvelgti tolyn, ir kartais jie sulaukia sėkmės – pavyzdžiui, kaip Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos ar branduolinio susitarimo su Iranu atvejais. Tačiau klausimai, kuriems reikia dėmesio tiek iš amerikiečių, tiek iš JAV sąjungininkų, dažnai yra labiau jautrūs laikui ir reikalauja B.Obamos administracijos nukreipti išteklius į kasdienes krizes, kurias jiems labiau patiktų ignoruoti.
Tad tuomet gimsta administracija, kuri norėtų daugiau dėmesio skirti Azijai, bet galiausiai tampa tokia, kuri veda į kovą su IS. Administracija, kuri giria smurto sumažėjimą ilguoju laikotarpiu, tačiau žiūri atmestinai į tai, kas vyksta Sirijoje. Tokia, kuri stebėtinai atvirai kalba apie ribotą terorizmo pavojų amerikiečių gyvybėms, bet galiausiai vis tiek koncentruojasi į tai.
Z.Beauchampas rašo, kad labiausiai pokalbio su S.Rice metu jis norėjo suprasti, ką B.Obamos administracija mano apie šiuos prieštaravimus; ko, jų nuomone, žmonės nesupranta jų požiūryje, kad pasaulyje reikalai gerėja; ir kaip jie suvaldo įtampą tarp to, ko amerikiečiai nori, ir to, kas, jų nuomone, yra reikalinga Amerikai?
Kaip B.Obamos administracija mato pasaulį
Anot S.Rice, pasaulyje šiuo metu yra geriau nei bet kada anksčiau, ir viskas eina tik geryn.
„Mes gyvename eroje, kur, kaip prezidentas dažnai yra sakęs, jeigu nežinotum, kas tu būtum – vyras ar moteris, juodaodis, baltaodis, azijietis, indėnas, lotynų amerikietis ar dar kas nors; jeigu nežinotum, ar būtum homoseksualus, ar heteroseksualus – jeigu nieko nežinotum, ir tau reikėtų pasirinkti laiką, kada gimti... Pasirinktum šį. Nes tikimybė, kad pasisekti gali bet kuriam asmeniui, yra didesnė nei bet kada anksčiau“, – teigia ji.
To įrodymai? „Daugiau žmonių nei bet kada gyvena virš skurdo ribos, tarpvalstybiniai konfliktai yra retesni nei kada nors anksčiau, technologijos suteikia iki šiol nematytas galimybes pažangai, sveikatai, žemės ūkiui ir gerovei, – vardina S.Rice. – Palyginkime erą, kurioje gyvename šiandien, su tomis netektimis, kurias išgyvenome per Antrąjį pasaulinį karą ar per Vietnamo karą. Arba palyginkite dabarties ekonominius iššūkius su Didžiąja Depresija.“
Administracija teigiamus pokyčius mato kaip globalių institucijų ir vyraujančių idėjų – tokių kaip pasaulinė laisva rinka, Jungtinės Tautos, JAV aljansai su Europa ir Rytų Azija – produktą.
S.Rice teisi. Nuo 1990 m. iki 2015 m. skaičius žmonių, kurie per dieną išgyvenimui turi 1,25 JAV dolerio ar mažiau, sumažėjo maždaug 1,1 milijardo. Mirčių karo metu 100 tūkstančių gyventojų skaičius per pastaruosius kelerius metus padidėjo – daugiausiai dėl karo Sirijoje, bet jis vis tiek mažesnis nei prieš 20 metų. Vidutinė gyvenimo trukmė visame pasaulyje 1950 metais buvo 48 metai, 2015-aisiais – 71,4.
B.Obamos administracija šiuos teigiamus pokyčius mato kaip globalių institucijų ir vyraujančių idėjų – tokių kaip pasaulinė laisva rinka, Jungtinės Tautos, JAV aljansai su Europa ir Rytų Azija – produktą. Jie mano, kad dabar nusistovėjusi tarptautinė tvarka veikia taip, kad pasaulis būtų geresnė vieta gyventi nei bet kada anksčiau. Kadangi taip mano, tai ir daugiausiai dėmesio skiria šių idėjų ir dabartinės sistemos apsaugojimui – kad viskas, jų nuomone, gerėtų ir toliau.
Todėl prioritetinėse srityse – santykių su Azija, klimato kaitos ir branduolinio Irano klausimais – imasi ir rizikingų bei ambicingų veiksmų, nes nieko neveikimas galėtų labai brangiai kainuoti.
Tačiau tuo pat metu administracija ne taip linkusi veikti, kai kalba pasisuka apie neatidėliotinas krizes – taip pat svarbias problemas, bet ne tokias, kurios keltų grėsmę sistemai. Pavyzdžiui, B.Obamos administracija vangiai pradėjo karinius veiksmus Sirijoje.
Taip yra ir dėl to, kad jie JAV karinę jėgą ir politinę įtaką laiko esminėmis institucijomis, kurios padeda gerinti situaciją pasaulyje. „JAV yra jėga, veikianti vardan pasaulinio gėrio. Jeigu palygintumėte mus su ankstesnėmis supergalybėmis, mes imamės veiksmų mažiau remdamiesi aklais savo interesais, ir esame labiau suinteresuoti visiems naudingų normų įtvirtinimu“, – yra sakęs B.Obama.
Jiems nereikia kurti utopijų, nes mano, kad einama tinkamu keliu, kad utopija ir taip būtų pasiekta.
Todėl B.Obamos administracija vengia įsivelti į rizikingas schemas, kurios gali virsti ilgalaikiais liūnais, galinčiais kelti pavojų ilgalaikiams tikslams. Pavyzdys – Irakas, kuriam išleista milijardai dolerių, ten nusiųsta tūkstančiai karių, tačiau ir po dešimtmečio ten situacija tebėra bloga.
G.W.Busho administracijos požiūris buvo kardinaliai skirtingas. Po Rugsėjo 11-osios ji nusprendė, kad pasaulis nejuda gerėjimo kryptimi. Džihadizmas grasino Vakarų civilizacijai, ir todėl administracijos požiūris buvo radikalus – kaip duoti atsaką grėsmei. Todėl ji buvo linkusi išmėginti rizikingus sprendimus, tokius kaip karinė intervencija į Iraką ir mėginimas ginklu įvesti demokratiją.
Kadangi B.Obamos administracija mano, jog reikalai iš esmės eina geryn, jie gali sau leisti elgtis konservatyviau. Jiems nereikia kurti utopijų, nes mano, kad einama tinkamu keliu, kad utopija ir taip būtų pasiekta.
Kodėl žmonės nemato to paties progreso, kurį mato B.Obama
Tačiau JAV – ir pasaulio – visuomenės požiūris skiriasi nuo B.Obamos administracijos. Jie nemano, kad viskas pasaulyje gerėja, jie žiūri į teroristų atakas, pilietinius karus ir mano, kad pasaulis liepsnoja. Todėl B.Obamos administracijai sunku daug viešai kalbėti apie savo ilgalaikę viziją ir prioritetus.
„Tiesiog nebus didelio susidomėjimo istorija, kad naujagimių mirčių skaičių per pastaruosius 20 metų sumažinome labai žymiai arba kad absoliutus skurdas buvo sumažintas, arba kad vyksta didelė pažanga programoje, kurią pirmą kartą tapęs prezidentu pristačiau, ir kuri padeda neturtingiems ūkininkams padidinti produktyvumą ir derlių“, – tą praėjusiais metais interviu „Vox“ pripažino pats B.Obama.
S.Rice turi teorijų, kodėl ilgalaikis progresas visuomenei nėra įdomus. Visų pirma, amerikiečiai net nelabai nutuokia, kaip viskas yra pagerėję.
„Šioje šalyje, manau, trūksta istorinės perspektyvos, o tai yra iš dalies ir mūsų švietimo, ir visuomenės lyderių funkcija, – teigė ji. – Žmonės nesidairo atgal ir nesako: „Prisimeni Antrąjį pasaulinį karą, ir koks neįtikėtinai siaubingas buvo tas periodas? Arba Didžiąją Depresiją? Arba net 1960-uosius?“.
Tačiau taip yra ne dėl to, kad amerikiečiai yra buki – taip yra todėl, kad dėl XXI a. žiniasklaidos, saugumo situacijos ir ekonomikos labai sunku paprastiems amerikiečiams išsiugdyti perspektyvos jausmą.
Todėl administracijai labai sunku visuomenę įtikinti ilgalaikių tikslų svarba ir neatrodyti išdidžiai ar atitrūkusiai nuo realybės.
Nuolatinis karo būgnų dundenimas dėl teroro aktų pasaulyje kartu su naujomis technologijomis sudaro sąlygas žmonėms neįtikėtinai lengvai sekti naujienas bet kur, o baisioms naujienoms apie ką tik įvykusias nelaimes užgožti ne tokias „kabinančias“, bet labai reikšmingas globalias tendencijas. Dėl to žmonės lieka įbauginti, o ne patenkinti pasauliu.
Ekonomika vaidina panašų vaidmenį. Nors gyvenimai pasaulyje pagerėjo daugeliui žmonių, ypač – besivystančiose šalyse, daug amerikiečių nejaučia teigiamų pasekmių. Dalis, ypač – dirbantys pramonės sektoriuje, yra patyrę didelių nuostolių. Jiems neatrodo svarbu, kad Kinijos ekonominis augimas (dėl kurio gamykla, kurioje jie dirba, buvo priversta užsidaryti ar buvo iškelta kitur) sumažino absoliutų skurdą pasaulyje. Jiems yra svarbesnis jų pačių gyvenimas ir skausmas.
Todėl administracijai labai sunku visuomenę įtikinti ilgalaikių tikslų svarba ir neatrodyti išdidžiai ar atitrūkusiai nuo realybės.
Kaip šis atotrūkis daro įtaką politikai
Šis konfliktas – tarp administracijos požiūrio į pasaulį ir visuomenės suvokimo – veda prie didelės įtampos B.Obamos administracijos politikoje.
Mėginimas pakreipti JAV užsienio politikos dėmesį nuo Artimųjų Rytų į Rytų Aziją yra geras pavyzdys, rašo Z.Beauchampas. Tai puikiai dera su administracijos požiūriu: Kinijos iškilimas yra žymiai svarbesnis globalių institucijų stabilumui nei tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose. Tačiau B.Obamos užsienio politika turėjo tvarkytis su krizėmis po „Arabų pavasario“.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, terorizmas nėra didelė problema. 2015 m. mažiau žmonių visame pasaulyje žuvo nuo teroristų nei buvo įvykdyta žmogžudysčių vien tik JAV.
Tai iš dalies yra ir dėl terorizmo baimės – platesnio klausimo, kuris dar labiau pabrėžia įtampą tarp B.Obamos komandos norų ir realios politikos. Administracija yra keistoje pozicijoje – turi daug dėmesio skirti kovai su grėsme, kurią jie laiko ne tokia pavojinga, bet kadangi žmonės tai laiko didžiausiu pavojumi, administracija jų negali perkalbėti ir turi paklusti.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, terorizmas nėra didelė problema. 2015 m. mažiau žmonių visame pasaulyje žuvo nuo teroristų nei buvo įvykdyta žmogžudysčių vien tik JAV. Džihadistai teroristai, dėl kurių žmonės labiausiai nerimauja, pademonstravo nesugebantys užimti ir išlaikyti teritorijos. „Islamo valstybė“ tą mėgina padaryti, bet jų teritorinė imperija nuolat traukiasi ir laukiama galutinio jos žlugimo.
Nepaisant to, administracija skiria milžiniškus pinigus – mažiausiai 100 mlrd. JAV dolerių per metus – kovai su terorizmu. Ištekliai, kurie per pastaruosius aštuonerius metus buvo skirti šiai kovai, prieštarauja B.Obamos administracijos koncentravimuisi į dalykus, kurie yra svarbesni ilguoju laikotarpiu.
S.Rice pripažįsta, kad objektyviai žvelgiant terorizmo grėsmė amerikiečių gyvybėms nėra didelė. Tačiau ji pabrėžia, kad teroristai kelia ypatingą grėsmę amerikiečių kariams ir diplomatams, kuriems administracija turi ypatingų įsipareigojimų. Taip pat – JAV piliečiams, keliaujantiems po pasaulį, ir kuriems pavojus gali kilti kitose šalyse.
S.Rice pateikia ir kitą argumentą, kodėl skiriama tiek daug lėšų kovai su terorizmu: jis kelia grėsmę ne tik dėl to, kad žūsta žmonės, bet sėkmingi išpuoliai turi platesnių socialinių pasekmių Amerikos visuomenei ir ekonomikai.
„Grėsmė turi būti matuojama ne tik tuo, kiek gyvybių nusinešta, bet ir pavojumi, kuris kyla mūsų ekonomikai, socialiniams ryšiams, mūsų vaidmeniui tarptautinėje arenoje ir lyderystei, – sako ji. – Tai yra daugiau nei klausimas, kiek gyvybių prarasta.“
Nors B.Obama, S.Rice ir kiti aukščiausi pareigūnai kalba apie platesnio masto požiūrį į užsienio politiką, tiesa ta, rašo Z.Beauchampas, kad nė viena administracija negali sau leisti veikti tik žvelgdama į ilgalaikę istorijos perspektyvą.
S.Rice ir B.Obamą varžo visuomenės prioritetai. Jeigu žmonėms rūpi terorizmas labiau nei Kinija ar klimato kaita, tuomet negalima prioriteto skirti Kinijai ar klimato kaitai. Kova su džihadistais bent jau trumpuoju laikotarpiu taps tuo elementu, pagal kurį bus vertinama šios administracijos užsienio politika.
Nepaisant to, administracija skiria milžiniškus pinigus – mažiausiai 100 mlrd. JAV dolerių per metus – kovai su terorizmu.
Kartais įtampa tarp administracijos požiūrio ir iš praktinės politikos kylančių reikalavimų priverčia administraciją atrodyti šiek tiek kvailokai. Pavyzdžiui, Sirijoje.
Kai Sirijoje 2011 m. prasidėjo pilietinis karas, B.Obamos administracija vengė painiotis, kad neištiktų Irako ar Vietnamo likimas. Tačiau jie kartu ir žinojo, kad negali nieko nedaryti ir žiūrėti, kaip žlunga šalis.
To rezultatas – politika, kuria mėginta padaryti įtaką konfliktui pernelyg į jį neįsiveliant. Žymiausias to pavyzdys yra B.Obamos „raudona linija“ – cheminių ginklų panaudojimas, po kurių amerikiečiai pradėtų intervenciją. B.Obama mėgino pagrasinti amerikiečių galybe, kad jam iš tikrųjų jos nereikėtų naudoti.
Kai Basharas al Assadas peržengė tą ribą 2013 m., B.Obamos administracija iš pradžių paskelbė planą atsakyti į tai jėga. Tačiau prezidentas galiausiai nusprendė nepasinaudoti paties paskelbta „raudona linija“.
Jo politikos pakeitimo argumentas yra bene geriausias pavyzdys, kaip ilgalaikė perspektyva šioje administracijoje triumfuoja prieš trumpalaikių krizių sutramdymą. B.Obama tiki, kad tam, jog Amerika galėtų užtikrinti savo galimybę ir toliau pasaulį daryti geresniu, ji turi laikytis atokiau nuo nebūtinų konfliktų.
Jo sprendimas nežengti į Siriją, jo nuomone, nebuvo tik apie vieną šalį – jis prioritetą skyrė globalių institucijų išlaikymui, nors tai ir privertė jį atrodyti blogai.
„Aš labai didžiuojuosi šia akimirka, – sakė B.Obama. – Tai, kad sugebėjau atsispirti spaudimui ir galvoti savo galva, kas būtų naudingiausia Amerikai, taip pat atsižvelgiant ne tik į Siriją, bet ir į pagarbą demokratijai, buvo sunkiausias sprendimas, kokį esu priėmęs. Ir tikiu, kad jis buvo teisingas.“
Kartais įtampa tarp administracijos požiūrio ir iš praktinės politikos kylančių reikalavimų priverčia administraciją atrodyti šiek tiek kvailokai. Pavyzdžiui, Sirijoje.
Z.Beauchampas rašo, kad pasaulio akyse toks sprendimas buvo nenuoseklus – kodėl B.Obama pats atsitraukė nuo jo paskelbtos „raudonos linijos“? Tačiau B.Obamos akimis, tai padėjo įtvirtinti vieną iš svarbiausių jo ilgalaikių tikslų – apsaugoti amerikiečių įtaką ir galią nuo pasidavimo impulsui įsivelti į trumpalaikes krizes.
Tai daugeliu atžvilgių apibūdins B.Obamos administracijos palikimą. Jeigu ji teisi, ir jeigu pasaulio institucijos ir toliau progresuos, gyvenimas pasaulyje gerės nepaisant dabartinių nesklandumų, administracija bus vertinama kaip puikiai ir išmaniai žvelgusi į ateitį. Bet jeigu trumpalaikės krizės turės tokių pasekmių, kad pradės byrėti ilgalaikės institucijos, B.Obamos administracijos palikimas bus piešiamas neigiamomis spalvomis.
Štai kokia bėda su ilgalaikėmis strategijomis – trumpuoju laikotarpiu negali žinoti, ar jos pavyksta.
