Grėsmės, kurią kelia kraštutinės dešinės teroristai, neįvertina nei šalių valdžios, nei teisėsaugos organai, rašoma 98 puslapių ataskaitoje, kurioje nagrinėta 31 Europos valstybė. Beveik visas dėmesys yra sutelkiamas į islamistų keliamą pavojų, nors dešiniųjų ekstremistų (pavienių ir nedidelėmis, iki trijų asmenų, grupėmis) yra beveik tiek pat, saugumo tarnyboms juos yra sunkiau susekti, o jų išpuoliai nusineša daugiau žmonių gyvybių.
Keturių tyrimų institutų bendroje analizėje nustatyta, kad per pastaruosius 15 metų daugiausia atakų ir ketinimų jas surengti, kuriuos organizavo pavieniai asmenys ar nepriklausomai nuo teroristinių tinklų susikūrusios ir iš išorės paramos negaunančios grupuotės, buvo Didžiojoje Britanijoje – 38. Prancūzijoje – 11, Vokietijoje ir Švedijoje – po 5.
Lietuvoje, kaip ir dar 9 Europos valstybėse, tokių atvejų per 15 metų neužfiksuota.
Iš viso per 15 metų 31 Europos valstybėje 124 asmenys įvykdė ar kėsinosi įvykdyti 98 atakas. 72 iš jų pavyko. 50 asmenų buvo įkvėpti religinių paskatų, 42 buvo dešinieji ekstremistai. Tyrėjų teigimu, tokios išvados nustebino net juos pačius – turint omenyje, kiek dėmesio yra skiriama tik islamistų keliamai grėsmei.
„Kai pažvelgėme, kur skirstomi saugumo agentūrų ištekliai, pasidarė aišku, kad absoliuti dauguma jų ėjo religijos įkvėptų teroristų ieškojimui. Kas iš dalies mums buvo suprantama, nes mes irgi tikėjomės to paties. Tačiau taip iš tikrųjų nėra“, – teigė Melanie Smith, viena iš tyrimo autorių.
Analitikai taip pat įvardino skirtumus, kuriais pasižymi kraštutinės dešinės ekstremistai ir religinių priežasčių įkvėpti teroristai.
Dešinieji ekstremistai – tie, kurių motyvuose ryškiausi imigracijos klausimai, noras įkvėpti patriotizmą ir apginti savo šalį nuo, kaip jie patys įvardija, islamizacijos. Jie paprastai yra vyresni – dauguma jų buvo apie 40 metų amžiaus. Jie taip pat dažniau buvo socialiai izoliuoti.
Ekstremistai, turintys religinių priežasčių, buvo žymiai jaunesni – daugumai buvo apie 25-erius. Jie taip pat nebuvo tokie socialiai izoliuoti. Tarp jų buvo ir mažiausiai tų, kurie turėjo psichinės sveikatos problemų.
Kraštutinės dešinės atstovų išpuolių buvo surengta mažiau, tačiau per juos žuvo beveik pusė visų 72-ų atakų aukų.
Atakos, surengtos dėl religinių paskatų, nusinešė tik 8 proc. visų per 72 atakas mirusių aukų gyvybių. Tuo tarpu kraštutinės dešinės atstovų išpuolių buvo surengta mažiau, tačiau per juos žuvo beveik pusė visų 72 atakų aukų.
Dažniausiai taikiniais tapo civiliai – ypač etninės ir religinės mažumos, prieglobsčio prašytojai ir imigrantai. Didžiausia dalis religinių atakų taikinių buvo musulmonai.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad net 96 proc. visų teroristų buvo vyrai.
Mirtiniausia vieno asmens ataka buvo surengta kraštutinės dešinės fanatiko Anderso Breiviko. 2011 m. liepos 22 d. prieš islamą nusistatęs norvegas susprogdino bombą Oslo centre, tuomet nusigavo į vasaros stovyklą saloje, kurioje buvo susirinkęs jaunimas. Apsirengęs policininko uniforma jis šaudė į visus iš eilės. Per išpuolius žuvo 77 žmones, dar 242 buvo sužeisti. Dauguma – paaugliai.
Tyrėjai nustatė, kad vienišiems teroristams visgi retai pavyksta įgyvendinti savo tikslus – beveik trys ketvirtadaliai atakų nenusinešė jokių gyvybių, 58 proc. atvejų nebuvo ir sužeistųjų.
Nustatyta, kad religiniai teroristai būdavo sučiumpami, kai jie apie planus pranešdavo artimiesiems – 45 proc. pasisakydavo šeimai ar draugams. Tuo tarpu tarp kraštutinės dešinės ekstremistų šis skaičius siekia tik 18 proc. Tačiau jie labiau linkę savo planus atskleisti internete – taip apie juos sužinota 41 proc. atvejų.
„Vienišiems vilkams“ pavyksta gan lengvai apeiti pareigūnų spąstus ir nepakliūti akiratin.
Tyrėjai sukritikavo saugumo tarnybų veiklą – „vienišiems vilkams“ pavyksta gan lengvai apeiti pareigūnų spąstus ir nepakliūti akiratin. Taip nutinka todėl, kad saugumo tarnybos daugiausia dėmesio skiria teroristinių tinklų nariams. Tačiau du trečdaliai jų niekada aktyviai nedalyvavo jokiose su ekstremizmu siejamose grupėse.
Ataskaitoje pabrėžiama, kad būtina glaudžiau bendradarbiauti visoms Europos Sąjungos valstybėms, ypač, kai kalbama apie kraštutinės dešinės judėjimus, kurie peržengia vienos valstybės sienas.
Tyrėjai įspėja, kad tokios kraštutinės dešinės grupės kaip „Pegida“ teroro išpuolių planuotojams gali suteikti „moralinio deguonies“.
Išvadose taip pat pažymima, kad nė viena kraštutinės dešinės organizacija kol kas neįvardinta kaip teroristinė grupuotė.
Tyrėjai dalį išvadų pateikė kaip rekomendacijas socialinės žiniasklaidos bendrovėms, tokioms kaip „Facebook“ ir „Twitter“. Jos turėtų suteikti galimybę, kad pranešdamas apie netinkamą informaciją socialiniame tinkle vartotojas galėtų pasirinkti variantą, jog „ši informacija rodo, kad asmuo gali rengtis įvykdyti smurtinį išpuolį“.
Visą ataskaitą anglų kalba galite rasti čia.