Nors Vovčanskas neturi didingos istorijos, tačiau jis tapo gerai žinomas po to, kai, vos už 5 km nuo Rusijos sienos, esantis miestas tapo Rusijos pajėgų taikiniu per atnaujintą Charkivo puolimą šių metų gegužę.

Šią vasarą Ukrainos kariškių dronu nufilmuotuose vaizduose matyti kilometrus besitęsiantis mėnulį primenantis kraštovaizdis su griuvėsiais.

Nuo to laiko padėtis tik blogėja.

VIDEO: Po trijų savaičių Vovčanske rusai baigia miestą sulyginti su žeme

Po trijų savaičių Vovčanske rusai baigia miestą sulyginti su žeme

„Devyniasdešimt procentų centro sulyginti su žeme“, – konstatavo meras Tamazas Gambarašvilis, kuris vadovauja tam, kas liko iš Vovčansko, iš regiono sostinės Charkivo, esančio už pusantros valandos kelio automobiliu.

„Priešas tęsia masinį apšaudymą“, – pridūrė jis.

Šeši iš dešimties Vovčansko pastatų sugriauti, o 18 proc. pastatų iš dalies sugriauti, rodo nepriklausomos atviros žvalgybos organizacijos „Bellingcat“ atlikta palydovinių nuotraukų analizė. Tačiau miesto centre, kuris buvo sulygintas su žeme į šiaurę nuo Vovčos upės, griuvėsiai daug didesni.

Agentūra „Agence France-Presse“ ir „Bellingcat“ suvienijo jėgas, kad papasakotų, kaip vos per kelias savaites pastatas po pastato iš žemėlapio buvo nušluotas ištisas miestas, ir parodytų, kiek žmonių nusinešė liguistos Rusijos karinės vadovybės ambicijos.

Socialinių tinklų nuotrauka/Vovčanskas

„Naikinimo tempai prilygo net „mėsmale“ pramintame Donbaso regiono miestui Bachmutui, kuriame buvo įvykdytos vienos žiauriausių žudynių per visą karą“, – žurnalistams sakė abiejuose miestuose kovojęs ukrainiečių karininkas.

„Buvau Bachmute, todėl žinau, kaip ten vyko mūšiai, – patvirtino ir leitenantas Denysas Jaroslavskis. – Tai, kas Bachmute užtruko du ar tris mėnesius, Vovčanske įvyko vos per dvi ar tris savaites“.

Prieš karą Vovčanske gyveno apie 20 tūkst. gyventojų. Dabar jis egzistuoja tik išlikusių gyvųjų, kuriems pavyko pabėgti, prisiminimuose.

2022 m. vasarį į Ukrainą įsiveržus Rusijos kariuomenei, Vovčanskas buvo greitai užimtas, tačiau tą patį rudenį Kyjivas žaibiškai kontratakavo. Nuo to laiko, nepaisant nuolatinio Rusijos bombardavimo, jame buvo palyginti ramu.

Tuomet atėjo gegužės 10-oji, kai Rusijos pajėgos atnaujino savo puolimą Charkivo srityje.

Ukrainos kariai pasakojo, kad, vienam iš žvalgybos dalinių pastebėjus kažką keisto, išvargusi po savaites trukusių sunkių kovų už 100 km į pietus Ukrainos 57-oji brigada persigrupavo netoli Vovčansko.

Google Maps/Vovčanskas

„Pastebėjome du rusų šarvuočius, kurie ką tik kirto sieną“, – prisiminė būriui vadovavęs leitenantas D.Jaroslavskis.

Rusai puolė nuožmiai ir atkakliai, o vietovės ginti atskubėję ukrainiečiai susidūrė su skaudžia tikrove: jie tapo vienintele priešakine apsauga.

„Nebuvo jokių įtvirtinimų, jokių minų“, kurios galėtų sulėtinti jų judėjimą, kalbėjo leitenantas, vis dar įsiutęs dėl „aplaidumo ar korupcijos“ Ukrainos gynybos pajėgose, dėl ko taip įvyko.

Apie „17 000 žmonių neteko savo namų. Kodėl? Todėl, kad kažkas nepastatė įtvirtinimų“, – piktinosi 42 metų karininkas.

„Šiandien mes kontroliuojame miestą, bet tai, ką kontroliuojame, yra griuvėsių krūva“, – su širdgėla pridūrė jis.

Nors tomis dienomis prezidentas Volodymyras Zelenskis atšaukė savo vizitą užsienyje ir atskubėjo į Charkivą, pripažindamas, kad Rusijos kariuomenė į Ukrainą įsiskverbė nuo penkių iki dešimties kilometrų į gilumą, Vovčansko gyventojai kasdien pabusdavo tikrame košmare.

„Rusai pradėjo bombarduoti“, – sakė Galyna Žarova, gyvenanusi Stepovos gatvėje 16A – daugiabutyje, kuris, kaip patvirtino „Bellingcat" ir AFP tyrėjai išanalizavę vaizdus, virto griuvėsiais.

„Mes buvome prie pat fronto linijos. Niekas negalėjo ateiti ir mūsų ištraukti“, – pridūrė 50-metė, kuri dabar su šeima gyvena Charkivo universiteto bendrabutyje.

„Nusileidome į rūsį. Visi pastatai degė. Iki birželio 3 d. (beveik keturias savaites) buvome sugrūsti į rūsius“, – pridūrė jos 65 metų vyras Viktoras.

Galiausiai pora nusprendė bėgti pėsčiomis.

Kadras iš vaizdo įrašo/Vovčanskas

„Dronai skraidė aplink mus kaip vapsvos, kaip uodai“, – prisiminė Galyna. Jie paėjo kelis kilometrus, kol juos išgelbėjo Ukrainos savanoriai.

„Miestas buvo gražus. Žmonės buvo gražūs. Turėjome viską“, – atsiduso viena Vovčansko bibliotekininkė.

„Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad vos po penkių dienų būsime nušluoti nuo žemės paviršiaus“, – pridūrė ji.

Rusijos gynybos ministerija neatsakė į klausimus, kuriuose buvo prašoma pateikti savo ataskaitą apie tai, kas nutiko mieste.

Tačiau mieste ne tik pastatai sulyginti su žeme, bet ir dingo daugybė žmonių. Tarp jų yra 70 metų Volodymyras Zymovskis. Gegužės 16 d. jis su savo motina, žmona Raisa ir kaimynu nusprendė pabėgti nuo bombardavimo automobiliu. V.Zymovskis ir jo motina buvo nušauti, „greičiausiai rusų snaiperio“, pažymėjo jo žmona.

Soc. tinklų nuotr./Unian/Vovčanskas

Per kulkų krušą 59 metų vaikų slaugytoja vos išlipo iš automobilio, kai ją sučiupo rusų kareiviai ir laikė dvi dienas. Jai pavyko pabėgti, naktį ji pasislėpė kaimyno rūsyje ir galiausiai pabėgo per mišką.

Savo sukrečiančią odisėją ji pasakojo ramiu, santūriu balsu. Atrodo, kad dabar jai svarbu tik viena: surasti vyro ir uošvės kūnus ir tinkamai juos palaidoti.

Tarp išgyvenusiųjų pasklido gandas, kad Vovčansko gatvėse kelias dienas mėtęsi kūnai buvo sumesti į masinę kapavietę. Kur ir kas, niekas nežino.