Baltarusijos teismas ketvirtadienį skyrė dviem žurnalistėms 2 metų laisvės atėmimo bausmes Jos buvo apkaltintos antivyriausybinių protestų organizavimu. Dvi Lenkijoje įsikūrusios opozicinės televizijos „Belsat“ žurnalistės buvo sulaikytos lapkričio mėnesį. Jos telefonais transliavo mitingą nužudytam antivyriausybiniam protestuotojui Romanui Bondarenkai palaikyti. Už tai 27 m. Kaciaryna Bachvalava ir 23-ejų Darja Čulcova buvo nuteistos.
„Kalėjime uniformas siūsi, o ne transliuosi“, – ciniškai pareiškė Kaciarynai Bachvalavai Vakarų nepripažįstamas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Jos vyras Ihoris Iljašas 15min papasakojo, kaip dabar jaučiasi žurnalistės ir dėl ko tarptautinės bendruomenės palaikymas ir dėmesys bylai yra toks svarbus.
– Kaip po paskelbto nuosprendžio laikosi jūsų šeima ir artimieji?
– Tai buvo didžiulis smūgis visiems. Tačiau, atsižvelgiant į situaciją, laikomės neblogai. Matome, kad pati Kaciaryna išlieka optimistiška ir labai drąsi. Tikimės, kad kartu įveiksime visus sunkumus. Mes taip pat turime būti drąsūs – dėl merginų.
– Ar jums pavyko susitikti, pasikalbėti su žmona prieš teismo verdiktą?
– Ne, tačiau pavyko pasikalbėti iškart po to. Mums leido pirmą pasimatymą daugiau nei per tris mėnesius. Kalbėjomės ir apie nuosprendį, Kacia man sakė, kad jai tai netapo šoku – ji net neabejojo, kad skirs būtent tokią bausmę, kurios prašė prokuroras. Aš irgi buvau tuo beveik tikras, – paskutinius kelis mėnesius politinių bylų praktika būtent tokia – skiriama bausmė, kurios prašo prokurorai. Galbūt kažkokiu būdu teisėjams draudžiama prieštarauti prokurorams. Kai išgirdome, kokios bausmės prašo valstybinis kaltintojas, jau nebeturėjome jokių iliuzijų, kad bus kitaip.
Kai išgirdome, kokios bausmės prašo valstybinis kaltintojas, jau nebeturėjome jokių iliuzijų, kad bus kitaip.
– Jūs taip pat esate žurnalistas? Ar jūsų darbe kas pasikeitė po to, kai sulaikė Kaciaryną?
– Mano darbe nepajutau kažkokių ryškesnių pokyčių – dirbu ne valstybinei, o nepriklausomai žiniasklaidai. Pasikeitė tik tai, kad dabar, be pagrindinio darbo, prisidėjo labai daug rūpesčių dėl Kaciarynos. Būti politinio kalinio giminaičiu šiandieninėje Baltarusijoje yra labai didelis ir sunkus darbas. Nuolat rengiu įvairias palaikymo ir solidarumo akcijas, skirtas merginoms palaikyti. Tai ir paprasčiausi buitiniai dalykai – nuolat turiu jai į kalėjimą ruošti siuntinius, rašyti palaikymo laiškus, susitikinėti su advokatais ir spręsti įvairius klausimus su jais. Tai – didelis vargas, kuris užima labai daug laiko. Būna dienų, kai po 12 ar 14 valandų praleidžiu ant kojų. Neturime vaikų – jei jų turėtume, visa tai išgyventi būtų dar sunkiau.
– Kokia šiuo metu nepriklausomos žiniasklaidos padėtis Baltarusijoje?
– Reikia suprasti, kad persekiojimas ir vėlesnis žurnalisčių įkalinimas neprasidėjo staiga. Karas nepriklausomai žiniasklaidai paskelbtas jau seniai – nuo 2020 metų antrosios pusės Baltarusijos žurnalistų bendruomenė patiria tokio masto spaudimą ir represijas, kokių išvis dar nėra buvę per visą Aliaksandro Lukašenkos valdymo laikotarpį. Tie, kas pajuto, kad nebegali dirbti tokiomis sąlygomis greičiausiai jau visi išvažiavo iš šalies. Likę juk supranta represijų logiką ir jiems nuosprendis Kaciai ir Dašai nieko nepakeitė. Kas galėjo išsigąsti jau išsigando, o likę tęsti savo darbų, manau, kad nuo šiol tą darys dar atkakliau ir aršiau. Režimas turi suvokti, kad jie – kaip Katia ir Daša – nepalūžo ir nesiruošia atsisakyti savo įsitikinimų.
– Jums šioje kovoje padeda tarptautinių organizacijų, žmogaus teisių gynėjų atstovai?
– Su manimi tiesiogiai niekas nesusisiekė, tačiau tikrai jaučiu palaikymą. Labai daug organizacijų jau išplatino reikalavimą nedelsiant paleisti merginas. Žurnalistų asociacijos iš viso pasaulio taip pat išreiškė palaikymą. Esu labai dėkingas už šį solidarumą ir dėmesį šiam procesui.
– Kaip į teismo nuosprendį sureagavo Baltarusijos visuomenė?
– Kilo didžiulė pasipiktinimo banga. Nepaisant to, kad baltarusiai jau tarsi priprato prie politinių represijų. Tai – neeilinis įvykis. Įkalino žurnalistes ir tą padarė visiškai neslepiant, kad nuosprendis yra skiriamas būtent už jų darbinę veiklą – už transliaciją. Tai labai žiaurus nuosprendis tik už tokį dalyką. Dveji metai laisvės atėmimo bausmės yra per daug, atsižvelgiant į tai, kad remiantis tuo pačiu baudžiamojo kodekso straipsniu buvo galima skirti tik baudą. Visuomenėje tikrai kilo didelis pasipiktinimas.
Dar prie viso to prisidėjo tarptautinis rezonansas – paskelbtas nuosprendis pateko į daugumą užsienio žiniasklaidos priemonių. Tiesą sakant, nelabai pamenu, kada paskutinį kartą koks nors politinis nuosprendis būtų sulaukęs tiek tarptautinio rezonanso, tiek pasipiktinimo.
– Kaip manote, šis nuosprendis dar gali būti peržiūrėtas?
– Aš netikiu, kad jos išbus kalėjime visus dvejus metus
Aš netikiu, kad jos išbus kalėjime visus dvejus metus
Visų pirma dėl to, kad aš netikiu, jog Aliaksandro Lukašenkos režimas tiek išsilaikys. Net nežiūrint į tai, reikia suprasti, kad buvo priimtas politinis sprendimas. Vadinasi, jei tarptautinė bendruomenė nesumažins spaudimo ir laikysis savo, gali būti priimtas kitas politinis sprendimas – jas paleisti.
Kaciaryna Bachvalava ir Darja Čulcova yra tiesiog žurnalistės. Jei kalbėtume apie politinę opoziciją – Viktorą Babaryką, Marią Kalesnikavą ar Sviatlaną Cichanouskaja – valdžia jų atžvilgiu nekeis nuomonės iki paskutiniųjų. O žurnalistės nėra politikės, jos nekelia politinės grėsmės režimui. Anksčiau ar vėliau valdžia privalės suprasti, kad moka pernelyg didelę kainą už žurnalisčių persekiojimą. Manau, kad valdžia flirtuos su Vakarais ir bandys pagerinti santykius ir dėl to merginos gali būti paleistos į laisvę.
– Jūsų nuomone, dabartinės sankcijos, kurios jau yra įvestos, pakankamai veiksmingos, kad režimas peržiūrėtų nuosprendį žurnalistėms?
– Šiuo metu galiojančios sankcijos tikrai nepakankamai veiksmingos. Jos akivaizdžiai neįtikina Baltarusijos valdžios. Aš manau, kad atsižvelgiant į šalyje iki šiol tebesitęsiantį terorą sankcijos turėtų būti griežtinamos. Tikiuosi, kad nuosprendis žurnalistėms pastūmės ES imtis griežtesnių priemonių.
Ne kartą teko girdėti, kad administraciniam areštui įkalinti žmonės negauna siuntinių iš artimųjų, draudžiama su jais susitikti. O jums leidžia susitikti su žmona, perduoti jai daiktus?
Taip, į kalėjimą lengviau perduoti daiktus ir siuntinius nei tiems, kurie įkalinti keliolikai parų administracinio arešto. Dėl to nuolat kyla problemų. O nubaustiems realiomis laisvės atėmimo bausmėmis baudžiamosiose bylose siuntinius perduoda. Keturis kartus per savaitę pagal taisykles galiu jai perduoti iki kilogramo svorio siuntinius.
– Po visos šios bylos, jei jas išleistų, jūs liktumėte ir toliau dirbti Baltarusijoje ar svarstote išvykti?
– Negaliu atmesti tokios galimybės. Tačiau galutinį sprendimą priims Jekaciaryna. Tai ji pagrindinė nukentėjusi. Tai ją persekiojo, tai ji išgyveno kalėjimą ir teismų maratoną, dėl šios priežasties manau, kad jos žodis šioje situacijoje bus lemiamas, o aš palaikysiu bet kokį jos sprendimą.
– Ką jums reiškia Lietuvos palaikymas?
– Mums labai svarbus bet koks palaikymas. O ypač – kolegų iš kaimyninės valstybės. Mūsų šalys istoriškai smarkiai susijusios, todėl bet koks dėmesys ir parodytas solidarumas yra labai svarbus signalas.
