Žurnalistas sako, kad brutalumas, kurį teko regėti jam ir daugybei kitų, šiuo metu esančių Baltarusijoje, supykdė labai daug žmonių: „Sunku įsivaizduoti, kaip tai galėtų nepakeisti visuomenės“, – sako D.Peleschukas.
D.Peleschukas 15min pasakojo, jog nors teikė prašymą žurnalisto akreditacijai, tikėdamasis rašyti apie Baltarusijos prezidento rinkimus, akreditacija jam suteikta nebuvo – prašymas liko nesulaukęs jokio atsako.
„Tačiau jau buvau nusipirkęs bilietus, išsinuomojęs gyvenamąją vietą Minske, todėl nutariau vykti, ketindamas paprasčiausiai stebėti, kas vyksta, galbūt vėliau, grįžus į Kijevą, ką nors parašyti. Bet kai į Baltarusiją atvykau be akreditacijos, neturėjau siekio rašyti apie protestus. Nieko nepublikavau, su niekuo nesusitikau, nedariau interviu“, – sakė D.Peleschukas.
Sulaikytas jis buvo pirmadienį, apie septintą valandą vakaro, kai vaikštinėjo po miesto centrą: „Tuo metu nebuvo jokių ženklų, jog auga protestai, nebuvo besibūriuojančių, skanduojančių, vėliavomis mosuojančių žmonių. Tačiau atrodė, jog tai tyla prieš audrą, nes po praėjusios nakties visi suprato, kad kažkas kažkur kažkaip nutiks. Nors aišku nebuvo niekas, internetas tuo metu buvo blokuojamas.
Nieko nedariau, tiesiog vaikštinėjau, stebėjau žmones gatvėje. Įžengiau į požeminę perėją, kitame jos gale buvau sustabdytas OMON pareigūnų. Mačiau juos ir anksčiau tą vakarą, dar prieš įžengiant į perėją praėjau keletą jų. Atrodė, kad jie tiesiog stebi situaciją, niekas nebuvo sulaikomas. Žinoma, aš spekuliuoju, bet atrodo, kad buvo duotas įsakymas septintą valandą pradėti „prevencinius sulaikymus“, kaip jie juos vadina.
Kaukėti, juodai apsirengę vyrai pradėjo manęs greitai klausinėti – ką čia veiki, kur eini, iš kur esi? Neatrodė, kad jiems iš tiesų būtų įdomūs atsakymai, jie tik ieškojo dingsties mane sulaikyti. Kai tik pasakiau, jog esu amerikietis, atvykęs iš Kijevo, to pakako, kad būčiau sulaikytas. Jie pagriebė mane už rankų ir nusivedė. Buvau vienas pirmųjų sulaikytųjų toje teritorijoje tą vakarą, nes buvau pirmasis pasodintas OMON sunkvežimyje. Tačiau jis labai greitai prisipildė“, – pasakojo D.Peleschukas.
Anot jo, priežastis, kodėl yra sulaikomas, paskelbta nebuvo. Su kitais sulaikytaisiais jis pateko į policijos nuovadą.
„Buvome išrikiuoti priešais policijos nuovados sieną. Rankos už nugaros, galvos nuleistos. Tuomet jie pradėjo užsirašinėti mūsų vardus, pavardes, gimimo datas – katalogizuoti sulaikytuosius. OMON pareigūnai vis dar buvo čia, jie toliau buvo agresyvūs. Mušimai prasidėdavo, kai kas nors nestovėdavo tiesiai – tuomet buvo trankomos kojos, nugaros ir pan. Policijos pareigūnas priėjo prie manęs, pasakiau jam savo duomenis ir, kaip įmanoma ramiau informavau, jog esu JAV pilietis. Jo atsakymas buvo paprastas: „Po****“.
Buvome nuvesti į sporto salę, įprastą sovietinę sporto salę. Iš mūsų buvo paimti visų mūsų daiktai – telefonai, piniginės, diržai, batų raišteliai. Iš naujo buvome surašyti“, – teigė žurnalistas.
Kitas 12 valandų sulaikytieji praleido sporto salėje, jie pavieniui buvo kviečiami surašyti protokolų. Per šį laiką daugmaž 40 žmonių dalinosi dviem buteliais vandens, maisto negavo. D.Peleschukas pasakoja, jog kai kuriems buvo leista nueiti į tualetą, kitiems – ne.
Per 12 valandų daugmaž 40 žmonių dalinosi dviem buteliais vandens, maisto negavo.
D.Peleschukas sakė, jog dalis žmonių smarkiai nukentėjo: „Kitu reisu buvo atvežtas vaikinas, kuris su savimi turėjo nedidelį dujų balionėlį. Jį radę OMON pareigūnai pasiuto ir jį baisiai sumušė. <…> Visą laiką OMON pareigūnai buvo agresyvūs ir žiaurūs. Tie vyrai yra gyvuliai, sunku juos vadinti žmonėmis. Tai labai žiaurios būtybės, į priekį vedamos kažkokios supuvusios ideologijos.
Vidury nakties OMON pareigūnai, kurie prieš tai buvo išėję, vėl sugrįžo. Buvo akivaizdu, kad gatvėse vyksta protestai – jie buvo labai pikti ir pasiruošę išlieti savo agresiją. Noriu pabrėžti, kad OMON pareigūnai buvo tikrasis šios istorijos blogis. Bent jau mano patirtis rodė, kad policijos pareigūnai buvo arba abejingi, arba iš mūsų šaipydavosi, bet nesielgė žiauriai. Nei vienas iš policininkų mūsų nemušė, tai darė tik OMON pareigūnai.“
Žurnalistas pasakoja, jog sugrįžę OMON pareigūnai visiems liepė klauptis, galvas prispausti prie grindų. Jie šaukė, grasino, mušdavo tuos, kurie, jų manymu, „neteisingai“ klūpėjo. Tai truko apie pusvalandį, tuomet OMON pareigūnai vėl išvyko.
„Mano protokolas buvo surašytas tik 7.30 val. – buvo praėjusios 12 val. nuo tada, kai buvau sulaikytas. Kai buvo pildomas mano protokolas, turėjau teisę į du skambučius. Paskambinau tėvams ir savo geram draugui, daug kontaktų turinčiam žurnalistui Kijeve – tai ta pati laiko juosta, todėl jis galėjo veikti greitai.
Visą laiką žinojau, kad anksčiau ar vėliau man veikiausiai viskas baigsis gerai, nes paprašiau tėvų ir draugo informuoti ambasadą. Galbūt jiems bus sudėtinga sužinoti, kur aš, bet jie mane ras. Tačiau mane labiausiai gąsdino tai, kas nutiks iki tol. Kiek laiko visa tai truks ir ką per tą laiką teks patirti?..“
Visą laiką OMON pareigūnai buvo agresyvūs ir žiaurūs. Tie vyrai yra gyvuliai, sunku juos vadinti žmonėmis.
D.Peleschukas teigia, kad OMON pareigūnai sugrįžo apie vidurdienį ir padalino visus sulaikytuosius į dvi grupes.
„Tai buvo viena baisiausių akimirkų mano gyvenime – supratau, kad viena iš grupių išvyks su OMON pareigūnais, vyliausi, kad nepateksiu į ją. Ir tuomet išgirdau prižiūrėtoją, rodantį į mane pirštu ir sakantį: „Tu, amerikieti, eik su jais.“
Buvome sukišti į transportą – šįkart tai nebuvo transportas sulaikytiesiems, tiesiog transportas OMON būriui. Abiejose pusėse buvo suolai, grindys plieninės. Mums buvo įsakyta vėl klauptis, rankas sunerti už nugaros, galvas prispausti prie grindų. Kurį laiką laukėme. Prasidėjo psichologinis smurtas, iš mūsų buvo tyčiojamasi. Negaliu nieko tiesiogiai pacituoti, būtų neįmanoma to rašyti. Bet iš tiesų tai buvo labai banalu. Maždaug – norėjot revoliucijos, turėsit už tai sumokėti. Jie vis primindavo „Kino“ dainą „Choču peremen“ („Noriu permainų“) ir klausdavo, ar tokių permainų norėjot. Tyčiodavosi ir iš pavienių sulaikytųjų.
Pradėjome važiuoti, tai truko gal pusantros valandos. Buvo baisu, nes nežinojome, kur važiuojame. Ir pati kelionė buvo siaubinga. Buvo nepakeliamai karšta, o žmonių labai daug, buvome susispaudę. Visą laiką klūpėjome. Aš radau būdą keistai sėdėti ant pėdų, tačiau ir tai buvo skausminga, greitai nebejaučiau kojų. Jaunas vaikinas šalia manęs visą laiką verkė iš skausmo, bandžiau jį raminti. Daug žmonių prašė, kad jiems leistų atsisėsti. Žinoma, visi šie prašymai nebuvo patenkinti.
Tuo metu, susispaudęs su kitais sulaikytaisiais, jau buvau įsitikinęs, kad apsikrėčiau koronavirusu. Tačiau taip nenutiko. Šioje istorijoje man daug kartų labai pasisekė.“
Vieta, į kurią buvo vežamas D.Peleschukas, buvo sulaikytųjų centras Žodzinoje, esančioje apie 50 kilometrų nuo Minsko. Vos atvykus, OMON pareigūnai sakė: „Sveiki atvykę į pragarą, čia vieta, kur pasimokysit.“ Vėliau vėl prasidėjo mušimai – D.Peleschukas sako, jog jo ausyse tebeaidi garsas, kai policininko lazda trankoma nugara ar spardoma krūtinė.
Vos atvykus, OMON pareigūnai sakė: „Sveiki atvykę į pragarą, čia vieta, kur pasimokysit“.
„Buvome vedami per kalėjimo rūsį. Ėjome tamsiais, drėgnais ir šaltais koridoriais. Įdomu, kad apie tai pasakoju Lietuvos žiniasklaidai, nes pats pirmas dalykas, kurį pagalvojau ten patekęs, buvo mintis, jog jaučiuosi, kaip KGB muziejuje Vilniuje“, – sakė D.Peleschukas.
Anot jo, keletą valandų teko praleisti vienoje patalpoje, po kurio laiko visi buvo surašyti, nurengti, apieškoti ir pateko į kameras: „Į mano dviejų chruščiovkės virtuvių dydžio kamerą, kurioje buvo 10 lovų, pateko 27 žmonės. Nuo to laiko laukėme. Aš ten praleidau pusantros dienos.
Įpusėjus trečiai mano sulaikymo dienai atėjo sargybinis. Jis mane nuvedė į patalpą, kur buvo sulaikytųjų daiktai. Niekada nepamiršiu, koks tai buvo chaosas. Visus savo daiktus buvome sudėję į plastikinius maišelius, su užrašyta sulaikytojo pavarde. Dabar viskas buvo išmėtyta po visą patalpą – suplėšytos kuprinės, batraiščiai, telefonai, raktai, piniginės.
Į mano dviejų chruščiovkės virtuvių dydžio kamerą, kurioje buvo 10 lovų, pateko 27 žmonės.
Matydamas šį chaosą pagalvojau, kad sistema galbūt nebuvo pasiruošusi masinėms represijoms ar bent jau masiniams sulaikymams, kuriuos pati pradėjo. Viso šio proceso metu taip pat atkreipiau dėmesį, kad mūsų vardų ir pavardžių klausė 6–7 kartus. Atrodė, kad jiems patiems labai sunku suprasti, kas dedasi.
Tačiau patekęs į tą patalpą stebuklingai greitai atradau savo daiktus. Buvau nuvestas pas kažkokį kalėjimo administratorių – jis nevilkėjo uniformos, bet atrodė užimantis administracines pareigas. Jis pasakė, kad ambasados pareigūnas atvyko manęs paimti ir kad man bus skirtas formalus įspėjimas. Aš juo netikėjau, maniau, kad su manimi žaidžia psichologinius žaidimus. Pasakiau, kad su niekuo nesikalbėsiu ir nieko nepasirašysiu, kol nepamatysiu to žmogaus iš ambasados priešais save.“
Tačiau ambasados darbuotojas iš tiesų buvo atvykęs – D.Peleschukas buvo paleistas į laisvę ir saugiai sugrįžo į Kijevą. Jam buvo paskirtas oficialus įspėjimas, tačiau žurnalistui, jo paties nuostabai, nėra uždrausta atvykti į Baltarusiją.
Nors D.Peleschukas sako tikėjęs, kad sulauks ambasados pagalbos, galvoje per šias kelias dienas kirbėjo ir ramybės toli gražu nesuteikiančios mintys: „Jaudinausi dėl to, kas nutiks iki tol, kol man padės ambasada. Ir labai bijojau, kad tapsiu propagandos įrankiu. Amerikietis, atvykęs iš Ukrainos, su ukrainietiškomis šaknimis ir Ukrainos nacionalinio simbolio tatuiruote, prašęs žurnalisto akreditacijos, bet jos negavęs… Jau mačiau savo veidą nacionalinėje žiniasklaidoje ir žodžius „amerikietis provokatorius, atvykęs kurstyti protestų.
Kita vertus, nors tai skamba kiek juokingai, galvojau ir apie tai, jog jei turėsiu čia sėdėti 15 dienų, tai nėra taip jau blogai, nes žmonės, kuriuos sutikau, buvo tiesiog nuostabūs. Jie tapo mano asmeniniais herojais. Būdamas toje kameroje aš supratau, kad Lukašenka, atsiprašau už leksiką, tikrai susišiko. Turbūt akivaizdu, jog jei esi sulaikytas, ypač taip atsitiktinai, neteisėtai, dažnai oficialiuose protokoluose meluojant apie sulaikymo priežastį, būsi piktas, tačiau toje kameroje buvo justi, jog jau prieita taško, kai nebėra kelio atgal. Tapo akivaizdu, kad šis režimas nebeturi net legitimumo iliuzijos. Vienas iš mano kameros draugų sakė: „Aš jau nebebijau. Ko dar bijoti po šito?“ Ir jei šie žmonės išgyvens, jei jie toliau liks gyventi Baltarusijoje, tuomet su šia šalimi viskas bus gerai.“
Jei šie žmonės išgyvens, jei jie toliau liks gyventi Baltarusijoje, tuomet su šia šalimi viskas bus gerai.
Paklaustas, ar po to, ką teko patirti, tiki, jog baltarusių demokratijos troškimas gali būti įgyvendintas ir įgyvendintas greitai, D. Peleschukas sakė: „Esu linkęs tuo tikėti. Pats būdamas žurnalistu, esu išvargintas spekuliacijų, bet tikiu, jog iš dalies galima sakyti, jog sistema nebegali funkcionuoti taip, kaip anksčiau. Nepanašu, kad sistema apskritai yra pajėgi aprėpti tiek sulaikymų, kiek jų įvyksta. O brutalumas, kurį mačiau aš ir daugybė kitų, supykdė labai daug žmonių. Sunku įsivaizduoti, kaip tai galėtų nepakeisti visuomenės.
Tačiau mane gąsdina OMON. Aš buvau Maidane, rašiau apie tai, kas ten vyko. Situacijos iš dalies analogiškos, nes ir per Maidaną OMON pareigūnai naudojo brutalias priemones prieš protestuotojus. Bijau dėl to, ką jie gali padaryti. Tol, kol jie patruliuoja gatvėse „saugodami režimą“, išliks daug nežinomybės ir nesaugumo. Bet tikiu, kad kelio atgal nebėra. Visuomenėje tiek pykčio ir kovos dvasios, kad neįsivaizduoju, kaip Lukašenka galėtų išsisukti. Tai nereiškia, kad režimas bus nugriautas rytoj ar kitą mėnesį, bet režimas nebegalės funkcionuoti taip, kaip lig šiol, be milžiniškų pasekmių, kurias matome dabar.“