Studijos „Baltarusijos queer istorija antroje XX a. pusėje“ autorius Uladzimiras Valodzinas sako, kad, norėdami gauti leidimus dirbti archyvuose, prašymus istorikai pildo itin kūrybiškai.
– Ar Baltarusijoje yra mokslininkų, oficialiai dirbančių lyčių ar queer[1] studijų lauke?
– Taip. 1997 m. Europos humanitariniame universitete (EHU) Minske įsteigtas Lyčių studijų centras, 2000-aisiais jame pradėta ir magistro programa. Deja, po ketverių metų universitetas buvo uždarytas, o nuo 2005 m. jis veikia Vilniuje.
Geriausiai žinomos Baltarusijos lyčių studijų tyrėjos yra Elena Gapova, Almira Usmanova ir Nadzeya Husakouskaya, bet yra daugelis kitų asmenų, susijusių su Lyčių studijų centru. Centre dėstoma queer teorija, tačiau nesu girdėjęs, kad kas nors save laikytų queer studijų mokslininku. Čia galbūt kaltas mano neišprusimas. Matau daug queer aktyvistų, bet ne tyrinėtojų.
Kasmet Tarptautiniame Baltarusijos studijų kongrese vyksta atskira konferencija, skirta lyčių studijoms. Šešerius metus kongresas vyko Kaune, šiemet renginys bus Varšuvoje. Ši programa, organizuojama Irynos Salamacinos, gana keista, nes yra izoliuota tiek nuo likusio kongreso, tiek nuo Lyčių studijų centro, bet tai – vienintelė baltarusiška reguliari lyčių studijų konferencija.
Dar trys Baltarusijos istorikai tyrinėja seksualumo istoriją. Deja, jie ganėtinai konservatyvūs, tad jų tyrimai nesusiję nei su lyčių studijomis, nei queer teorija. Natallia Sliž parašė knygą apie santuokinius ir nesantuokinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratijos ryšius XVI–XVII a. Aliaksandras Hužaloŭskis tyrinėja seksualinę revoliuciją 3-iajame XX a. dešimtmetyje Baltarusijos Tarybų Socialistinėje Respublikoje. Tacciana Varonič rašo apie prostitucijos istoriją XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
– Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla tyrinėjant LGBT+/queer istoriją Baltarusijoje?
– Ribojamas priėjimas prie archyvų, deja, policijos ir slaptųjų tarnybų archyvai tyrinėtojams visai neprieinami. Net ir viešuose archyvuose kai kurie dalykai laikomi paslaptimi, pavyzdžiui, kriminalinė statistika nuo 1961 m., psichiatrinių ligoninių duomenys taip pat užslaptinti.
Bet didžiausia kliūtis – tai nenoras kalbėti. Vyresni LGBT+ bendruomenės atstovai neatsiveria, jie mažai bendrauja su dabar veikiančiais aktyvistais (jei iš viso palaiko ryšį). Darydamas apklausas, pažadu visišką anonimiškumą, tačiau tai nelabai padeda.
Vyresni LGBT+ bendruomenės atstovai neatsiveria, jie mažai bendrauja su dabar veikiančiais aktyvistais.
– Kai viešėjote Vilniuje, sakėte, kad norėdamas pradėti tyrimą žodžius „LGBT+/queer“ turėjote pakeisti „marginalinėmis socialinėmis grupėmis“. Kodėl?
– Pildžiau prašymą, kad galėčiau dirbti archyvuose. Kiekvienas mokslininkas turi nurodyti tyrimo temą (taip yra kiekvienoje valstybėje), tačiau Baltarusijos archyvarai gali neleisti prieiti prie šaltinių, kurie, jų manymu, nesusiję su tema. Tad šalies istorikai, norėdami susipažinti su įvairiais dokumentais, privalo deklaruoti labai plačias temas, apimančias ilgą laiko tarpsnį.
Vienas Rusijos istorikas, kurį pažįstu (negaliu atskleisti jo pavardės), bandė gauti leidimą pamatyti homoseksualių vyrų teismo bylas, esančias Nacionaliniame Baltarusijos archyve. Jį išvarė ir iš viso neleido dirbti su jokiais dokumentais.
Temas atsargiai formuluoti turi ne tik tie, kurie studijuoja queer istoriją. Kiekvienas, kuris bandys tyrinėti bet kokias Sovietų Sąjungos represijas, susidurs su ta pačia problema. Tad toks mokslininkas turėtų rašyti kažką panašaus į „Tam tikro periodo socialinė Baltarusijos istorija“.
– Jūsų studija apima laikotarpį nuo 1945-ųjų iki XXI a. pradžios. Kas buvo pagrindiniai LGBT/queer advokacijos veikėjai? Kokių sankcijų prieš juos imtasi? Girdėjau, kad vienas aktyvistas, rengęs pride eitynes, emigravo į Švediją.
– Šis asmuo vardu Siarhiejus Androsienka. Jis organizavo LGBT+ eitynes 2009–2012 metais.
Pagrindinė LGBT+ advokacijos figūra XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje buvo Edvardas Tarletskis. Jis buvo organizacijos „Baltarusių lambda lyga“ pirmininkas. Valdžios institucijos niekada oficialiai nepripažino šios organizacijos, bet žurnalas „Lambda forumas“, leistas joje veikusių asmenų, buvo įregistruotas ir legaliai ėjo keletą metų (1998–2002 m.).
Pride eitynės buvo traktuotos kaip ir bet kokios kitos demonstracijos – dažniausiai buvo draudžiamos ir stabdomos policijos. Šia prasme, Baltarusijos valdžios institucijų politika nediskriminuoja – draudžia viską, kas juda.
– Homoseksualumas Baltarusijoje buvo dekriminalizuotas 1994 m. Ką nuo to laiko pavyko pasiekti?
– Teisine prasme – nieko. Tačiau nieko ir nepraradome. Baltarusijos įstatymuose nėra nuostatų prieš neapykantos nusikaltimus ar diskriminaciją darbe dėl seksualinės orientacijos. Niekas nekalba apie tos pačios lyties porų partnerystę. Buvo priimtos kelios pataisos dėl lyties keitimo, tačiau negaliu pasakyti, ar jos išėjo į gerą, ar ne – reikėtų klausti kitų žmonių.
Tačiau, kalbant apie bendruomenės būrimą, pasiekta daug. Buvo kuriami ir uždaromi naktiniai klubai bei interneto svetainės, rengiamos filmų peržiūros, leidžiamos knygos ir žurnalai, pride‘ai ir kiti kultūriniai renginiai vyko daugiau ar mažiau sėkmingai, kai kurie žmonės viešai atsiskleidė. Apibendrinus, Baltarusijos visuomenė homoseksualius asmenis priima daug labiau nei prieš 23-ejus metus.
– Queer/LGBT+ organizacijos, kurias žinau („MAKEOUT“ ir „DOTYK“), registruotos kaip kultūriniai judėjimai. Ar yra kokių nors politinių tokio pobūdžio organizacijų?
– Ne, nes tokių neįmanoma užregistruoti. „MAKEOUT“ interneto svetainė gana svarbi, jie organizuoja reguliarias filmų peržiūras ir diskusijas, kartais ir kitokius renginius, pavyzdžiui, susitikimus su užsienio aktyvistais.
„DOTYK“ iš pradžių buvo festivalis, bet dabar jie siekia įkurti nuolatinę queer erdvę Minske, kuri taptų bendruomenės centru ir renginių vieta. Pamatysime, kaip jiems seksis.
Šalyje taip pat įkurta Baltarusijos LGBT+ žurnalistų grupė. Jie ne tik palaiko interneto svetainę, bet, dirbami su žiniasklaida, stengiasi įtvirtinti tolerancijos kultūrą ir stabdyti neapykantos kalbą.
– Per jau minėtą susitikimą sakėte, kad Baltarusijoje yra organizacija, dirbanti su ŽIV infekuotais asmenimis. Kaip ji vadinasi? Kuo tiksliai užsiima?
– Organizacija, kuri dirba su ŽIV/AIDS prevencija tarp vyrų, turinčių seksualinių santykių su vyrais, vadinasi „Vstrecha“ (orig. „Встреча“, liet. „Susitikimas“). Ji įregistruota 2004 metais, bet iki tol aktyviai veikė kaip iniciatyva.
Jie dalija prezervatyvus, lubrikantus, literatūrą apie saugų seksą. „Vstrecha“ taip pat organizuoja psichologines konsultacijas ir anoniminius ŽIV bei kitų lytiškai plintančių ligų diagnostikos testus.
– Su kokiomis grėsmėmis susiduria „Vstrecha“?
– Baltarusijos policija ir slaptoji tarnyba bando gauti surinktus duomenis – jie nori vyrų, kurie turi lytinių santykių su kitais vyrais, sąrašo. Kol organizacija yra finansuojama Globalaus fondo kovai su AIDS, tuberkulioze ir maliarija, policija šios informacijos negaus, nes fondas garantuoja savo klientų anonimiškumą. Bet nuo 2019 m. jis planuoja nutraukti programų finansavimą Baltarusijoje, nes šalis, palyginti, pasiturinti, lėšos labiau reikalingos AIDS prevencijai Afrikoje. Aktyvistai abejoja, ar valstybė toliau garantuos nemokamas paslaugas, jau nekalbant apie anonimiškumą.
– LGBT+ aktyvistai, kuriuos teko sutikti, sakė, kad Baltarusijoje nėra sektinų pavyzdžių jaunimui, tačiau juos įkvepia pati queer kultūra, kuri nors ir ne visai vieša, tačiau padeda pasijusti bendruomenės dalimi. Ką jūs apie tai manote?
– Nesu jaunuolis, nežinau, kuris žmogus turėtų tapti pavyzdžiu paaugliams. Tačiau yra viešai atsiskleidusių homoseksualių asmenų. Na, garsiausi emigravo, bet tie, kuriuos paminėsiu, kartais apsilanko Baltarusijoje.
Pavyzdžiui, Viachaslauvas Bortnikas, dabar gyvenantis Vašingtone. Jis buvo pirmasis baltarusis, kuris atvirai vedė tos pačios lyties partnerį. Žinoma, prieš jį tai padarė daugiau žmonių, bet Bortnikas iš savo santuokos padarė įvykį, patraukusį žiniasklaidos dėmesį.
Vladzislauvas Ivanouvas (gyvenantis Vilniuje ir dėstantis EHU) slapyvardžiu Vladzislauvas Harbackis išleido trumpų queer apsakymų rinkinį. Jis puikiai žinomas Baltarusijos intelektualas. Kodėl jo neįvardijus kaip sektino pavyzdžio?
Deja, negaliu paminėti garsių lesbiečių, bet garantuoju, kad šiuo metu aktyvizme daugiau moterų nei vyrų. Dauguma jų taip pat vertos būti pavyzdžiais jaunimui.
Su Vladzimiro Valodzino studija galite susipažinti čia.
Šis straipsnis yra projekto „Keitimasis patirtimi ir LGBT* žmogaus teisių puoselėjimas Baltarusijoje“ dalis.
[1] Terminas queer kartais gali būti vartojamas kaip LGBT+ bendruomenės sinonimas, tačiau jis paprastai platesnis ir dažniau vartojamas apibūdinti etikečių sau neklijuojančius žmones. Jie priešinasi (hetero)normatyvumui, norminiam seksualumo suvokimui ir t.t.
