Demonstracijų ir streikų spaudžiamo A.Lukašenkos viešnagė Minsko ratinių vilkikų gamykloje turėjo tapti galimybe parodyti, kad jis dar turi paramos. Tokiems susitikimams darbininkai paprastai parenkami iš anksto.
Bet nutiko atvirkščiai. Galbūt tokių darbininkų, kurie dar palaiko A.Lukašenką, tiesiog nebuvo, galbūt jie įvykdė savotišką diversiją, bet garbus svečias iš susirinkusiųjų išgirdo ryžtingai skanduojamą žodį „Išeik!“
Eilinę pergalę Baltarusijos prezidento rinkimuose skelbiantis – nors ja beveik niekas netiki – A.Lukašenka net sutriko. Trumpam nutilęs, jis dar pareiškė, kad naujų rinkimų šalis sulauks tik per jo lavoną. Tą pačią dieną šis autokratas užsiminė apie planuojamus Konstitucijos pokyčius.
Tiesa, pastarosiomis dienomis režimo šulai vėl kelia galvas – Minske vėl suiminėjami protestuotojai, o streikų dalyviams žeriama daugybė grasinimų.
A.Lukašenka net drįso apdovanoti 300 smurtu protestus malšinusių ir žmones kankinusių pareigūnų, o bet kokius siūlymus pradėti derybas su opozicija, susibūrusia į Koordinacinę tarybą, atmeta.
Protingas S.Cichanouskajos kvietimas
Tai lyg ir reikštų, kad jėgos struktūros nuo A.Lukašenkos nesitraukia. Neskubėkite, vis dėlto 15min sako Baltarusijos strateginių ir užsienio politikos studijų centro direktorius Arsenas Sivickis – esą demonstracijos, nors ir kiek aprimo, jau išsiplėtė į visą šalį.
„Jei visa tai tęsis, Lukašenka gali sugalvoti paskelbti nepaprastąją padėtį ir įsakyti kariuomenei padėti malšinti protestus. Bet kariuomenei tai beveik neabejotinai nepatiks – ji kariauja, o ne talžo taikius žmones gatvėse.
Be to, nepamirškime, kad ir Rusija, formaliai rodanti paramą Lukašenkai, žaidžia dvigubą žaidimą. Mano šaltinių duomenimis, Kremlius pats kviečia žymius baltarusius jungtis prie opozicinių komitetų ir gali bet kada atšaukti Lukašenkos pergalės pripažinimą.
Panašu, kad renkamasi Moldovos ar Armėnijos modelį. Vis dėlto gresia ir Venesuelos likimas – įmanoma, kad Baltarusijoje bus dvi valdžios, kurias bus pripažinusios skirtingos šalys“, – 15min teigė A.Sivickis.
A.Sivickis: nepamirškime, kad ir Rusija, formaliai rodanti paramą Lukašenkai, žaidžia dvigubą žaidimą.
Analitikas pridūrė jau įžvelgiantis muistymąsi tarp silovikų ir tvirtina palaikantis Vilniuje esančios Sviatlanos Cichanouskajos žingsnį pakviesti saugumo aparato narius pakeisti puses.
„Jei nuspręsite nepaklusti nusikalstamiems įsakymams ir stosite į žmonių pusę, žmonės jums atleis, jus rems ir prieš jus ateityje nepasakys nė žodžio“, – pirmadienį vaizdo kreipimesi pareiškė S.Cichanouskaja.
„Toks Cichanouskajos ėjimas yra protinga politika. Juk vyrukų su dideliais ginklais nori savo pusėje ar bent jau ne priešingoje pusėje“, – iškart pastebėjo buvęs Jungtinės Karalystės ambasadorius Minske Nigelas Gouldas-Daviesas.
Režimas, tiesa, nenusileidžia. Jau anksčiau skambėjo pareiškimai, kad protestuotojams yra mokama iš užsienio, o ketvirtadienį prokurorai pradėjo baudžiamąjį tyrimą dėl opozicijos mėginimo „užgrobti valdžią“, kuris „prieštarauja Konstitucijai“.
Svarsto apie miglotą ateitį
Vis dėlto būtent jėgos struktūrų apsisprendimas greičiausiai ir nulems A.Lukašenkos likimą. Kiek jų narių Baltarusijoje yra? Skaičiai nėra galutinai aiškūs.
Liepos pabaigoje portalas Tut.by paskelbė straipsnį, kuriame skaičiuojama, kad pareigūnų gali būti nuo 120 tūkstančių (45 tūkst. karių, 39 tūkst. milicininkų, 12 tūkst. pasieniečių ir 11 tūkst. „vidaus pajėgų“) iki 260 tūkstančių.
Aišku, visas šis aparatas nėra homogeniškas. Ekspertų teigimu, KGB ar baimę keliančios OMON pajėgos, po rinkimų siautėjusios Minske ir kituose miestuose, yra itin lojalios režimui.
Bet, tarkime, dėl kariuomenės yra klaustukų. Kai kurie analitikai mano, esą tai, kad A.Lukašenka neįveda nepaprastosios padėties, gali būti ženklas, jog kariuomenė tokiam žingsniui nepritaria – arba jog kariškiai nusprendė, kad tokia priemonė demonstracijų nesustabdys.
„Saugumo aparatai paprastai gerai supranta, kokie yra jų ištekliai, reikalingi iššūkiui atremti, suvokia, ar įmanoma ką nors padaryti, ar nebe.
O sekmadienį saugumiečiai traukėsi į šalį“, – pastebėjo JAV veikiančio Vokietijos Marshallo fondo ekspertas Joergas Forbrigas.
Kita vertus, jis jau mato problemų opozicijos elgesyje – pavyzdžiui, įtakingo „Telegram“ kanalo „NEXTA“ moderatoriai, padėję organizuoti didžiulį sekmadienio mitingą, reikalauja, kad smurtautojai būtų nubausti. O ir ES netrukus žada paskelbti sankcijas.
„Kas nutiks su tais saugumiečiais, jei nebeliks Lukašenkos? Jie supranta, kad pasikeitus valdžiai jie ne tik neteks darbo – jie gali netekti ir laisvės dėl visų šių represijų, kurias vykdo“, – tvirtino Oksfordo universiteto tyrėjas Aliaksandras Herasimenka.
„Šioje lyderių neturinčioje pozicijoje nėra vieno požiūrio, bet sprendimą dėl silovikų reikia priimti greitai. Protestuotojai vieningai pasisako prieš Lukašenką, bet dabar turi nuspręsti, už ką jie“, – pritarė N.Gouldas-Daviesas.
O ir A.Lukašenka nesnaudžia. Kaip yra pastebėjęs nepriklausomas baltarusių apžvalgininkas Artiomas Šraibmanas, šalies lyderis atidžiai stebi, ar atskirose tarnybose nesiformuoja grupuotės, ir prireikus vis perskirsto kadrus, o jam įtarimą keliančius pareigūnus priverčia pasitraukti ar nugrūda į nereikšmingas pareigas.
A.Herasimenka: kas nutiks su tais saugumiečiais, jei nebeliks Lukašenkos? Jie supranta, kad pasikeitus valdžiai jie ne tik neteks darbo – jie gali netekti ir laisvės dėl visų šių represijų, kurias vykdo.
„Kai kurie, tiesiogiai mušę ar žudę, bijo nusisukti nuo režimo, nes Lukašenka tampa jų asmeninio saugumo garantu.
Kita vertus, jų nespaudžiant jiems ir nebelieka motyvacijos nusisukti nuo vado, nes jiems gerai mokama. Tai akligatvis“, – 15min tvirtino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Laurynas Jonavičius.
Jis „visiškai teoriškai“ įžvelgia tik 35 proc. tikimybę, kad jėgos struktūros „nuleis skydus“. Vadinasi, net 65 proc. tikimybė, kad pareigūnai neapleis režimo ir A.Lukašenkos.
Ketvirtadienio vakarą atsiliepė ir Baltarusijos gynybos ministras Viktoras Chreninas, kreipęsis į būtent kariuomenės vadus ir užsiminęs apie pilietinį karą: „Cichanouskaja mums sako: „Neklausykite nusikalstamų nurodymų.“ Ši moteris mus kviečia išduoti šalį, pažeisti įstatymus. Nusikalstami tie nurodymai ar nenusikalstami – mes esame kariškiai. Valstybės sistema nesugriuvo, ji veikia, prezidentas buvo išrinktas.“
Europos Venesuela
– Silovikai Lukašenkai labai svarbūs, ar ne? Ar tokios tarnybos lojalios režimui, ar visgi artėjama prie ribos, kai balansas ims keistis? – 15min paklausė A.Sivickio.
– Tarp Baltarusijos silovikų jau matyti skilimo ženklų. Jie pasireiškia įvairių pareigūnų iš milicijos, pasienio apsaugos, veteranų asociacijų pareiškimais – OMON pajėgos kaltinamos neprofesionaliu elgesiu ir brutalumu per kruvinas represijas, be to, reikalaujama tokius nusikaltimus ištirti.
Žinoma, garsiau kalba ne tik silovikai, bet ir, pavyzdžiui, diplomatai. Jau yra pasitraukusių.
Skilimo ženklus matome jau kurį laiką, ir akivaizdu, kad ilga politinė krizė tik prasideda. Panašią krizę, beje, pernai matėme Venesueloje – atsirado alternatyvi valdžia.
Lukašenka toliau skaldo visuomenę savo veiksmais ir pareiškimais. Yra rizika, kad jis gali bandyti krizę išspręsti tradiciniu ir jam visiškai natūraliu būdu – jėga.
Bet tai tik padidins įtampas visuomenėje ir pagilins elito susiskaldymą – ypač jei jis įsakys šalies ginkluotosioms pajėgoms dalyvauti represijose.
– Turite omenyje, kad Lukašenkos valdžia gali nebesuvaldyti situacijos? Kad saugumo aparatas nėra vieningas, o kariuomenė apskritai išsiskiria?
– Taip ir taip. Jei Lukašenka nori pasitelkti kariuomenę, jis turi paskelbti nepaprastąją padėtį, komendanto valandą. Tokia legali galimybė aktyvuoti kariuomenės pagalbą jam egzistuoja.
Tačiau tai būtų klaida, nes niekas tokio nurodymo neklausytų, o protestų nuotaikos tik paūmėtų. Taip, dabar demonstracijų mažiau nei pirmosiomis dienomis, bet protestai išplito po visą šalį ir į visus sociodemografinius sluoksnius.
Turėkime omenyje, kad rudenį mūsų laukia didelė ekonominė krizė, susijusi su COVID-19. Kol kas režimas bent jau prieš rinkimus bandė dirbtiniais būdais stimuliuoti ekonomiką, bet visi resursai jau iššvaistyti.
Pagrindinių smūgių ekonomikai laukiama rugsėjį, galbūt spalį, o tada protestai įgaus naują kvėpavimą ir, beje, nebus vien politiniai.
Žinoma, didės ir elito susiskaldymas. Jei Lukašenka nutars, kad reikia nepaprastosios padėties, jis pats sukels grėsmę savo legitimumui Baltarusijos viduje.
Svarbi kariuomenės pozicija
– O ar jis negali įsakyti kariuomenei daryti taip, kaip jis nori, be jokios nepaprastosios padėties?
– Ginkluotosios pajėgos nėra ruošiamos tam, kad vykdytų represijas prieš taikius žmones. Taip, turime naujus įstatymus dėl saugumo – nuo 2014 metų Baltarusijos kariuomenė gali malšinti šalies viduje vykstančius ginkluotus konfliktus.
Bet civilių pulti tikrai negali. Pagal Baltarusijos karinę doktriną vidaus ginkluotas konfliktas reiškia užsienio šalių kišimąsi, kuriam talkina diversantai, privačios karinės grupės.
Tokiu atveju, taip, karius galima ir reikia pasitelkti, bet tokiu atveju kovojama prieš ginkluotas grupes, keliančias grėsmę šalies suverenumui ir konstitucinei tvarkai.
– Bet kai Lukašenka ar vidaus reikalų ministras Juras Karajevas aiškina, kad protestuotojams moka iš užsienio, kad užsienis kišasi, galbūt taip ir yra bandoma įtikinti kariuomenę, kad šaliai kyla pavojus, kad veikia provokatoriai, yra ginklų?
– Sutinku. Lukašenka bando mobilizuoti savo rinkėjus, ypač prorusiškąją jų dalį – tiek visuomenėje, tiek tarp silovikų. Daug kalbėjausi su kariuomenės žmonėmis ir žinau, kad tokie pareiškimai kariškių nė kiek nejaudina.
Visi žino, kad „Wagner“ kovotojus į Baltarusiją atsiuntė Rusija, kad jie destabilizuotų situaciją. Bet dabar Lukašenka jau kaltina Vakarus. Tai keista ir kariuomenei.
Kremlius renka opozicijai veikėjus
– Kaip vertinate Cichanouskajos kvietimą silovikams pereiti į žmonių pusę? Ėjimas protingas ar ne?
– Pakalbėkime apie Cichanouskają ir kitas iniciatyvas – tai būtina, jei norėsime suprasti, kas vyks vėliau.
Kaip jau sakiau, Lukašenkos režimo legitimumo krizė primena situaciją Venesueloje – Juanas Guaido išsikovojo Vakarų pripažinimą tarptautinėje arenoje, o Nicolaso Maduro valdžia nelaikoma teisėta.
Europos šalių poziciją dėl Baltarusijos žinome – jos nepripažįsta prezidento rinkimų sąžiningais ir tuo pačiu nelaiko Lukašenkos perrinktu prezidentu.
Lukašenkos režimo legitimumo krizė primena situaciją Venesueloje – Juanas Guaido išsikovojo Vakarų pripažinimą tarptautinėje arenoje, o Nicolaso Maduro valdžia nelaikoma teisėta.
Cichanouskaja ir jos bendražygiai – Valeras Capkala, kuris yra Kijeve, Maryja Kalesnikava, kuri yra Minske – yra paskelbę kelias iniciatyvas, kurias vadina įvairiai.
Tarkime, yra Koordinacinė taryba, bet Capkala dar Maskvoje paskelbė, kad kuria Nacionalinį vienybės komitetą. Tą patį jis pakartojo ir Kijeve, bet jau kalbėjo apie Nacionalinį išsigelbėjimo frontą.
Bet visa tai vis tiek yra bendras bandymas formuoti alternatyvią vyriausybę tremtyje, kuri būtų reprezentuojama ir Baltarusijoje, ir tarptautinėje arenoje.
Kitas žingsnis – legitimumas Vakarų akyse. Bet taip pat, ir tai labai svarbu, – legitimumas Rusijos akyse. Opozicija neseniai paskelbė, kad gerbia Rusijos strateginius interesus Baltarusijoje ir yra pasiruošusi derėtis su Kremliumi dėl Baltarusijos ateities be Lukašenkos.
Maskva apie tokį planą jau pradėjo kalbėtis su Varšuva, Berlynu, Paryžiumi, Vašingtonu. Rusija jau kišasi į Baltarusijos krizę ir siekia pakeisti valdžią – Lukašenką išstumti taip, kaip pernai Moldovoje išstūmė oligarchą Vladą Plahotniucą.
Tada Kremlius susivienijo su Briuseliu ir Vašingtonu ir pasiekė savo – Plahotniuco Moldovos teritorijoje nėra.
Dabar irgi daryčiau išvadą, kad Baltarusijoje vyksta spalvotoji revoliucija, kurią kursto Maskva – pagal modelį, kuris jau buvo pritaikytas Armėnijoje.
Armėnišką modelį Baltarusijai jau pasiūlė buvęs Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas, tik man nerimą kelia tai, kad Rusija dėl tokio plano su Europos sostinėmis derasi užkulisiuose.
Tokioje atmosferoje visiems tiems opoziciniams komitetams, alternatyviai vyriausybei be galo svarbu pradėti bendrauti su kuo daugiau dabartinių ir buvusių valdžios bei saugumo atstovų. O pagrindinį vaidmenį šiame procese vaidins Rusija.
A.Sivickis: Baltarusijoje vyksta spalvotoji revoliucija, kurią kursto Maskva – pagal modelį, kuris jau buvo pritaikytas Armėnijoje.
Iš savo šaltinių žinau apie Kremliaus pastangas prikviesti žinomus baltarusius, ypač šiuo metu esančius Maskvoje, į šiuos opozicinius komitetus.
– Pirmą kartą girdžiu, labai įdomu.
– Tai niekur neparašyta, turime šaltinių. Bet jei norime suprasti, koks žaidimas žaidžiamas, reikia žvelgti plačiau.
Pavyzdžiui, birželį buvo atleistas premjeras Siarhijus Rumas. Jį Lukašenka nušalino būtent dėl neištikimybės – režimas sužinojo, kad Rumas kalbėjosi su opozicija ir rusais.
Rumas susijęs su dar vienu žinomu baltarusių politiku Michailu Miasnikovičiumi, kuris šiuo metu apsistojęs Maskvoje.
Sergejus Lavrovas kaip tik šią savaitę paskelbė, kad rinkimai Baltarusijoje nebuvo „idealūs“ – tai pirmasis ženklas, kad Kremlius pasiruošęs pakeisti nuomonę dėl Lukašenkos pergalės pripažinimo.
O ir pripažino tik dėl „Wagner“ kovotojų. Dvi dienos iki rinkimų Putinas pasiūlė Lukašenkai sandorį – baltarusiai perduoda Rusijai kovotojus, o Maskva pripažįsta rinkimų rezultatus. Taip ir atsitiko.
Rusija dabar laukia, kol politinė krizė dar labiau išsiplės, ir ruošiasi paskelbti Lukašenką neteisėtu prezidentu. Būtent todėl labai svarbu stebėti, ką kalba opoziciniai komitetai.
– Arsenai, ar manote, kad Lukašenkai dar liko šansų pasilikti prezidentu?
– Tikrai taip. Jis turėtų inicijuoti tyrimą dėl strateginių klaidų, padarytų per koronaviruso pandemiją, taip pat neignoruoti pranešimų apie represijas ir kankinimus per protestus.
Aišku, visas šias klaidas padarė pats Lukašenka, kuris tiki dezinformacija apie virusą ir nesuvokia realybės. Dėl viso to jis yra toksiškas – tiek baltarusiams, tiek tarptautinei bendruomenei.
Todėl Lukašenka jau turi pradėti valdžios perdavimo procesą, apie kurį, beje, pradėjo galvoti jau praėjusiais metais. Jis ėmė kalbėti, tarkime, apie Konstitucijos pataisas.
Dabartinis dokumentas tinka tik Lukašenkai ir autoritariniam jo valdymo stiliui, tad vienintelė priežastis kalbėti apie Konstitucijos pataisas yra ruošimasis valdžios perdavimui.
Lukašenka taip pat turėtų pradėti kalbėti apie naujus strateginius susitarimus su pagrindiniais Baltarusijos partneriais – Rusija, Europos Sąjunga, Kinija.
Nemanau, kad reiktų daryti taip, kaip dabar, kai užkulisiuose deramasi dėl armėniško modelio. Bet kokiu atveju Lukašenka turi galimybių išvengti politinio šalies žlugimo.
-
Rusija įvykius Baltarusijoje stebi ramiai, bet įdėmiai: tikslai pasiekti, bet padėtis nebevaldoma
-
M.Galeotti apie Baltarusiją: naujas lyderis Maskvai tiktų
-
Baltarusiją apėmus politinei krizei Kremlius susidūrė su dilema
-
Baltarusija pradėjo baudžiamąjį tyrimą dėl opozicijos Koordinacinės tarybos veiklos
