Visus mušė ir piktinosi: „Kokių jums dar permainų?“
38 metų Sergejus Podalinskis daug metų žaidė šalies mini futbolo rinktinėje, tris kartus tapo Baltarusijos čempionu. Jį sulaikė netoli viešbučio „Jubileinaja“, rugpjūčio 10-osios naktį, paleido rugpjūčio 11-ąją.
„Mes su žmona jau po visų atakų ir sprogimų judėjome link namų, klausėme pareigūnų, kaip mums saugiai pasiekti automobilį. Patarė. Prie Mašerovo prospekto stovėjo būrys OMON pareigūnų. Priėjome prie jų paklausti, kaip geriau eiti toliau. Jie moterims liepė eiti, o mano dokumentus ėmė tikrinti.
Staiga užlaužė rankas ir įgrūdo į autobusą. Piktinosi, kam man reikia permainų, kodėl vilkiu baltus marškinėlius. Atsakiau, kad gyvename šalyje, kur turi balsą ir gali išsakyti savo nuomonę. O jie mušė visus ir piktinosi: „Kokių jums reikia permainų? Va jums permainos!“ Tiesa, vienas vadas net paprašė pavaldinių: „Švelniau“.
Į prašymus duoti atsigerti, nueiti į tualetą atsakydavo smūgiais lazdomis. Nuolat rėkė, kad mes „gyvuliai“, kad mus reikėtų sušaudyti.
Atvežė mus į Okrestiną. Ten, tiesą sakant, tikras pragaras. Taip negalima elgtis su savo šalies piliečiais. Mes tris valandas klūpėjome ant kelių prie tvoros, ten vežė vis daugiau žmonių. Į prašymus duoti atsigerti, nueiti į tualetą atsakydavo smūgiais lazdomis. Nuolat rėkė, kad mes „gyvuliai“, kad mus reikėtų sušaudyti.
Po to nuvedė į kameras. Mūsiškėje buvo 21 žmogus, nors ji skirta tik keturiems. Baisiai karšta, tik maža skylutė lange. Vargšai žmonės prakaituoja, geri tik vandenį, maisto neduoda.
Praėjo 14−15 valandų, liepė pasirašyti protokolus. Pasirašė – bauda, dviejų bazinių atlyginimų dydžio, ne – 15 parų. Žmonės ėmė svarstyti, kad protokolus reikėtų perskaityti. Atsakymas: „Per 15 parų perskaitysi“. Protokolai surašyti pagal vieną pavyzdį: buvo ten ir ten 22 valandą, šaukė „Tegyvuoja Baltarusija“.
-
Aliaksandras Lukašenka tvirtina, kad protesto akcijose dalyvauja bedarbiai
-
Minske OMON sulaikyto žmogaus liudijimas: „Paklupdė ir mušė lazdomis, kojomis, skydais. Taip, lyg norėtų užmušti“
-
Protestai Baltarusijoje: suimti žurnalistai, pareigūnai panaudojo ašarines dujas
-
Antrosios aukos Baltarusijoje motina: „Šita supuvusi valdžia nužudė mano sūnų!“
-
„Milicija su tauta“: kai kurie Baltarusijos teisėsaugos pareigūnai viešai protestuoja: išmeta uniformas
-
Neįprastas vakaras Baltarusijoje: milicija nebemuša ir nevaiko protestuotojų
-
Sulaikyto žurnalisto pasakojimas iš nuovados Baltarusijoje: žmonės guli kraujo balose
Mus išvedė iš kameros. O toliau – ant kelių, pirmyn, bėgte, į trečią aukštą. Ir sukiša į kamerą, kur jau yra 17 žmonių. Keturiems skirtoje kameroje mūsų jau 38. Uždarė duris. Vėl atėjo tik po dvylikos valandų. Ten neįmanoma kvėpuoti, žmonės stovi susigrūdę kaip metro piko metu. Iš eilės prisėsdavo ant lovos. Kuriam laikui atidarė koridoriuje langą, tapo šiek tiek lengviau kvėpuoti. Buvo vandens iš krano.
Kameroje paaiškėjo, kad vienas vyras yra patyręs lūžį. Jis prašė gydytojo, bet per parą, kurią ten praleidau, gydytojo neatvedė. Jis sakė, kad kaulą kažkaip į kojos vidų įstūmė dar pirmą dieną. Koja sutino – visa mėlyna, didžiulė. Jam buvo bloga, bet sėdėjo, tarsi jau pripratęs. Kažkas turėjo vaistų nuo skausmo, vyrui kuriam laikui palengvėjo.
Tarp mūsų buvo akredituotas rinkimų stebėtojas. Jis dirbo rinkimų apylinkėje ir pats iškvietė miliciją, kad būtų nustatytas pažeidimo faktas. Tačiau galiausiai paėmė jį. Jis buvo nieko nevalgęs nuo rugpjūčio 9-os ryto, prašė maisto, tačiau niekas nekreipė dėmesio. Buvo ir vaikinas su dviguba pilietybe – Baltarusijos ir Izraelio. Jis sėdėjo kavinėje, išėjo parūkyti ir nebegrįžo – atsidūrė kameroje.
Žeminimas, nuolatiniai užgauliojimai. Aš dabar žiūriu į sulaikymų vaizdus ir iš karto kaupiasi ašaros, nes žinau, kad jų laukia
Iš mūsų 38 tik du gavo baudas, tarp jų ir aš, kiti – parų. Mane paleido beveik dvi paras nevalgiusį. Ir užsiminė, kad neverta skųstis.
Tokioje situacijoje jautiesi esąs beteisė būtybė narve. Labiausiai šokiravo požiūris. Taip elgiasi su žmonėmis, kurių kaltė dar net neįrodyta. O jei net ir įrodyta – taip negalima. Žeminimas, nuolatiniai užgauliojimai. Aš dabar žiūriu į sulaikymų vaizdus ir iš karto kaupiasi ašaros, nes žinau, kad jų laukia“.
„Mėnesinėmis sergančioms merginoms pasiūlė pasinaudoti savo marškinėliais“
Studentė Karina (jos prašymu vardas pakeistas) buvo sulaikyta rugpjūčio 9 d. Minsko centre, paleista po dviejų dienų. Ji sako, kad nebuvo protestų dalyvė.
„Mes su draugais tiesiog ieškojome, kaip pasiekti metro, kad grįžtume namo. Klausėme OMON pareigūnų, kaip tai padaryti, kad mūsų nesulaikytų. Ir staiga atvažiuoja mašinos, iš jų išbėga omonininkai ir pradeda tiesiog mušti žmones, laužti jiems rankas. Mačiau, kaip paspirtuku važiavusią merginą vieni tempė už plaukų, o kiti stovėjo ir juokėsi. Aš neišlaikiau ir paklausiau: „Kodėl jums juokinga? Ką jūs darote?“ Vienas mane parvertė ant asfalto, aš susižeidžiau ranką. Mus surinko į autobusą ir atvežė pirmą nakties į Okrestiną.
Elgėsi siaubingai. Prie įėjimo stovėjo žiaurus vyras, kuris griebdavo už kaklo ir blokšdavo į sieną.
Viskas baisiai dvokė, ten bėgiojo tarakonai, blakės. Mūsų dvi paras nemaitino. Į prašymus atsakydavo: „Ne, žinosite, už ką balsuoti!“
Keturiems žmonėms skirtoje kameroje iš pradžių buvo 13 merginų. Ten buvo stalai, tualetas. Viskas baisiai dvokė, ten bėgiojo tarakonai, blakės. Mūsų dvi paras nemaitino. Į prašymus atsakydavo: „Ne, žinosite, už ką balsuoti!“
Prašėme tualetinio popieriaus, vandens. Mums sakė gerti iš krano. Bijojome, nes vanduo dvokė chloru. Neturėjome tualetinio popieriaus. Kai kurioms merginoms prasidėjo mėnesinės, jos prašė ką nors duoti joms iš higienos priemonių. Joms su įžeidimais atsakydavo: „Pasišluostykite savo marškinėliais“. Tuomet merginos arba ėmė laikraštį, arba savo drabužius, kuriuos vėliau bandė skalbti.
Kitą rytą vertė pasirašyti protokolus. Jei nepasirašysi, uždarys 15-ai parų. Aš paprašiau susipažinti su protokolu. Man grasino: „Pasirašyk arba aš tave pasodinsiu“. Aš verkiau ir nežinojau, ką aš apskritai pasirašau.
Žadėjo, kad tuoj paleis. Mes tikėjomės, nes jau daugiau nei parą buvome nevalgiusios, galvos svaigo, kameroje buvo trošku. Tačiau mus pervedė į kitą kamerą, kurioje jau buvo 20 žmonių, tad su mumis – jau 33. Visiems – šešios lovos miegoti. Mes negalėjome nei miegoti, nei sėdėti, buvome alkanos, nebuvo kuo kvėpuoti. Kvietėme gydytoją, bet jį atvedė tik po dviejų parų.
Visą tą laiką tėvai manęs ieškojo, nežinojo, kur aš. Rugpjūčio 11 d. buvo teismas. Man pasisekė. Gavau 20 bazinių atlyginimų baudą. Po teismo išdavė oficialų prokuroro įspėjimą – jei dar kartą sulaikys „mitinge“, bus baudžiamoji atsakomybė.
Man labai baisu, aš svajoju kuo greičiau išvažiuoti iš šitos šalies“.
„Betoniniame kieme stovėjome 28 valandas alkani“
39 metų Vitalijus Savko dirba poligrafininku. Jis buvo sulaikytas rugpjūčio 10 d. vakarą netoli Sporto rūmų, o paleistas rugpjūčio 12 d.
„Iššoko trys omonininkai ir sugrūdo į automobilį. Prie tai gerai atidaužė. Automobilio grindys – kruvinos, paklupdė ant kelių. Atvežė į Okrestiną. Ten susilenkę bėgome į apžiūrą. Kol bėgome, mus daužė lazdomis. Jei kas nukrisdavo, tą daužė dar žiauriau.
Po apžiūros visus išvarė į betoninį kiemą. Ten mūsų buvo apie 80. Šitame kieme stovėjome 28 valandas. Atsisėsti galimybės nebuvo. Mus atvežė apie 21.30 val., o pirmą kartą į tualetą nuvedė kitą dieną pirmą valandą dienos. Tualetas ten apie septynių kvadratinių metrų. Ten mus sukišdavo po 20 žmonių ir duodavo 15 minučių. Tekdavo gamtos reikalus atlikti po du, kad spėtume.
80-čiai žmonių vandens duodavo du litrus kas keturias valandas. Ne visiems netgi gurkštelėti pavykdavo. Tai kankinimas troškuliu, alkiu.
Žmonės buvo skirtingi – 60, 15, 18 metų. Tarp mūsų buvo jaunas verslininkas, kuris ėjo iš verslo centro, kai jį sučiupo. Jis vos keturios dienos po operacijos. Jis pasijuto blogai, pasiekėme, kad iškviestų gydytoją. Atgal jis nebegrįžo, gal paleido.
Daug kam buvo bloga, kai kuriuos išvedė. Buvo patyrusių epilepsijos priepuolių, kitiems iš nosies kraujas bėgo be perstojo. Vienas širdininkas mus smarkiai išgąsdino: pamėlo jo lūpos, rankos. Tai jam davė tabletę ir atgal pas mus įnešė. Mes jį paguldėme ant betono.
Gretimame uždarame kieme buvo laikomi anksčiau sulaikyti žmonės. Girdėjome, kaip jie šaukė, kad jau dvi paras ten ir prašė valgyti. Ir girdėjome, kaip juos už tai mušė.
Dar buvo vyras, kuris važiavo dviračiu, o omonininkas jam taip smogė į veidą, kad hematoma išplito per visą jį.
Gretimame uždarame kieme buvo laikomi anksčiau sulaikyti žmonės. Girdėjome, kaip jie šaukė, kad jau dvi paras ten ir prašė valgyti. Ir girdėjome, kaip juos už tai mušė. Riksmai buvo tokie, kad turbūt visas rajonas girdėjo. Po to juos suklupdė ir aiškinosi, kas skundėsi. Vėliau vertė bėgioti ratu, vėliau vėl klupdė. Juos mušė tris ar keturis kartus. Vėliau stojo tyla, visi tylėjo, tik dejonės girdėjosi.
Pirmą nakties jau mus išvarė į lauką, suklupdė, rankas ant sienos. Ėjo žmogus ir užsirašinėjo mūsų duomenis. Jei nepatiko, kaip kas klūpo, gaudavo per kepenis.
Kitą dieną mums įmetė duonos gabalą – 540 gramų 80-čiai žmonių. Aš nevalgiau, kažkam atidaviau savo dalį. Kas suvalgė, tiems prasidėjo diarėja. O popieriaus tai nėra, į tualetą nevedė...
Rugpjūčio 11 d. vakarą ėmė šalti, o mes visi su marškinėliais, šortais. Ėmėme reikalauti, kad vestų į kameras. Po pusantros valandos nuvedė. Po 40 žmonių penkiems asmenims skirtoje kameroje. Bet palyginti su šaltu kiemu ten buvo kurortas. Grindys medinės, šiltos, vanduo iš krano bėga, yra tualetas. Miegojome pagal eilę: kas miega, kas stovi, kas sėdi.
Mane paleido, bet ne iš karto. Iš pradžių mus pastatė prie sienos, rankos ant sienų. Omonininkai privertė mus daryti pritūpimus. Kas blogai darė, mušė. Kas negalėjo prisėsti – iš karto gavo. Po to darėme atsispaudimus. Kol juos darėme, mus vėl „auklėjo“. Taip buvo kelis kartus. Jokių dokumentų mums nedavė“.
