Diskusijų apie privalomosios karo tarnybos grąžinimą Latvijoje, kurioje, kaip ir Lietuvoje bei Estijoje, Rusijos 2014 metais įvykdyta Krymo aneksija ir įžiebtas karas Rytų Ukrainoje sukėlė didelį nerimą, nestigo.
Apie galimą atsisukimą į šauktinius Latvijos politikai ir gynybos pareigūnai ėmė kalbėti jau 2015-aisiais. Tinklalapyje manabalss.lv iki šiol galima rasti peticiją, po kuria gali pasirašyti visi, norintys, kad privalomoji tarnyba būtų grąžinta.
Be to, 2016 metų balandį parlamento pirmininkė Inara Mūrniecė, priminusi, kad Lietuvoje ir Estijoje vykdomas šaukimas, pareiškė, jog Rygai irgi reikėtų apsvarstyti tokį žingsnį.
Tiesa, tuometis Latvijos nacionalinių ginkluotųjų pajėgų vadas generolas leitenantas Raimondas Graubė iškart paskelbė nemanantis, kad grįžti prie šauktinių būtų protinga – esą tai kainuotų pernelyg daug pinigų, be to, reikėtų didžiulių investicijų į infrastruktūrą.
Dar griežtesnių komentarų šalies Gynybos ministerija pažėrė jau šiais metais. Sausį paskelbta, kad grįžimas prie karo prievolės „būtų naudingas Rusijai“, ir paklausta, kas suinteresuotas bręstančias karines pajėgas pakeisti „patrankų mėsa“.
Šis rašinys – antroji straipsnių apie kariuomenės modelius Lietuvą supančiose šalyse ciklo dalis. Ciklo pristatymą galite rasti čia, o pirmąjį rašinį apie Estiją skaitykite čia.
Silpnoji grandis?
Ženklų, kad aukščiausi Latvijos gynybos pareigūnai nenusiteikę grąžinti karo prievolės, buvo jau 2016-aisiais, kai parlamentas patvirtino naująją Valstybės gynybos koncepciją.
Dokumente daug dėmesio skiriama Rusijos agresijai Ukrainoje, kalbama apie būtinybę, kad Latvijoje ir kitose Baltijos šalyse būtų NATO sąjungininkų karių, apie priemones, kurios užtikrintų valstybės gynybą taikos, grėsmės šaliai ir karo metu.
Nacionalinė gynyba yra besąlygiška. Kiekvieno piliečio pareiga yra ginti valstybę ir priešintis agresoriui.
Pavyzdžiui, kreipiamasi į pilietinę visuomenę – kad ji būtų aktyvesnė krašto gynyboje. Antai vietos kompanijos esą galėtų būti lankstesnės ir leisti darbuotojams išvykti į Nacionalinės gvardijos (Zemessardze) – savanorių pajėgų, visiškai integruotų į nacionalines ginkluotąsias pajėgas – pratybas.
„Nacionalinė gynyba yra besąlygiška. Kiekvieno piliečio pareiga yra ginti valstybę ir priešintis agresoriui“, – skelbiama Koncepcijoje.
Vis dėlto dokumente neužsimenama apie galimybę atnaujinti karo prievolę, kurios Latvija atsisakė dar 2007 metais. Kodėl? Jei galėjo Lietuva, kodėl negali Latvija?
Juk Latvija, kaip ir Lietuva, jau 2018 metais žada skirti gynybai 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Toks rodiklis numatomas NATO, Aljanso, kuriam priklauso Baltijos šalys, gairėse.
Be to, kariuomenė didinama – planuojama, kad taikos metu šalies nacionalines ginkluotąsias pajėgas sudarys 6,5 tūkst. profesinės tarnybos karių, 8 tūkst. Nacionalinės gvardijos karių ir 3 tūkst. rezervistų. Iš viso – 17,5 tūkst. karių. Šiuo metu jų apie 16 tūkst.
Galiausiai dokumente buvo numatyta, kad 20 proc. gynybos biudžeto bus skirta naujai karinei įrangai pirkti.
Bet jei Latvija išlaidas gynybai didina panašiu į lietuvišką tempu, kodėl vis kalbama, kad neužtenka lėšų karo prievolės atkūrimui? Galbūt Lietuvos ir Estijos gynybos pareigūnai bei diplomatai, jau kuris laikas neoficialiai kalbantys, kad Latvija gynybos prasme yra silpnoji grandis Baltijos šalyse, teisūs?
„Būtų naudinga Rusijai“
Dar 2016-aisiais, komentuodamas naujosios Valstybės gynybos koncepcijos turinį, Rygos Stradinio universiteto ekspertas Maris Andžanas atkreipė dėmesį, kad šauktinių grąžinimas reikštų, jog į nacionalinę gynybą būtų įtraukiama didesnė dalis šalies gyventojų.
O kadangi Koncepcijoje toks tikslas ir pabrėžiamas, M.Andžanui atrodo keista, kad Latvijoje kone vengiama rimtų diskusijų apie galimybę atnaujinti privalomąją karo tarnybą.
M.Andžanas taip pat yra išreiškęs abejonių dėl to, kad Nacionalinės gvardijos karius vyriausybė taip drąsiai prirašo prie visų nacionalinių ginkluotųjų pajėgų.
„Dėl to truputį keista, nes pareigūnai nėra tiksliai nusakę aiškių Nacionalinės gvardijos pajėgumų. Atrodo, kad šalies gynybiniai pajėgumai kiek pervertinami“, – leidiniui „Diena“ pernai teigė analitikas.
Vienas latvis žurnalistas 15min irgi teigė, kad „latviškoje sistemoje iš esmės daugiausia dėmesio skiriama Nacionalinei gvardijai ir jos jaunimo sparnui „Jaunieji sargai“ (Jaunsardze)“.
„Matote, daugelis su kariuomene susijusių pareigūnų Latvijoje nepritaria prievolės grąžinimui. Taip pat ir analitikai. Paprastai kritiškiau apie dabartinę situaciją pasisako tik opozicinės partijos. Vis dėlto manau, kad mes anksčiau ar vėliau turėsime grįžti prie šaukimo“, – portalui tvirtino žurnalistas.
Kalbinti latviai specialistai 15min kone vieningai tikino, kad karo prievolei toli gražu neprieštarautų patys šalies kariai, kurie yra profesionalai.
Vis dėlto Gynybos ministerijos vadovybė nesutinka: šių metų sausį institucija paaiškino, kad karo prievolės grąžinimas „būtų naudingas Rusijai“, nes procesui prireiktų didelių išteklių, o tuomet iškiltų problemų dėl ginkluotųjų pajėgų efektyvumo.
Prabilo apie patrankų mėsą
Esą jei Latvija sugrįžtų prie privalomosios karo tarnybos, reiktų išformuoti profesionalų armiją, o iš Nacionalinės gvardijos patraukti „geriausius pareigūnus“, kurie ruoštų šauktinius. Tokiu atveju koviniai pajėgumai neva būtų prarasti mažiausiai 3–5 metams.
„Dabartinėje situacijoje sugrįžimas prie privalomosios tarnybos tik labai pasitarnautų Rusijos interesams, nes toks žingsnis gerokai susilpnintų profesionalų armiją ir Nacionalinę gvardiją, kurios abi netektų pinigų bei turėtų nutraukti plėtros projektus“, – skelbė ministerija.
Pateikiami ir skaičiai. Esą pašaukus 1 tūkst. piliečių 12 mėnesių trukmės karo tarnybai, infrastruktūrai prireiktų 38 mln. eurų, ginkluotei – 9,87 mln. eurų, o kitai karinei įrangai – dar 7,72 mln. eurų.
Latvijos gynybos ministras Raimondas Bergmanis LRT.lt šių metų vasarą teigė, kad 1 tūkst. karių šaukimas dvylikai mėnesių iš viso kainuotų apie 104 mln. eurų.
O Gynybos ministerija metų pradžioje skelbė, kad pirmaisiais kario profesionalo tarnybos metais vien individuali ekipuotė, ginklai ir amunicija kainuoja 30 tūkst. eurų, ir esą „visiškai klaidinga“ teigti, jog šauktinio išlaikymas atsieitų mažiau.
Latvijos gynybos ministerija: „Kas yra suinteresuotas sunaikinti nacionalinę gynybos sistemą, kuri atsigauna po biudžeto karpymo metų ir virsta realia karine jėga, bei pakeisti ją šauktiniais – patrankų mėsa?“
Ministerija skelbė, kad specialistai kruopščiai išanalizavo Rusijos ir Gruzijos karą 2008-aisiais, taip pat – Rusijos veiksmus Ukrainoje. Pagrindinė išvada: kad žaibišką ir profesionalų įsiveržimą galėtų sustabdyti tik efektyvios, gerai paruoštos pajėgos.
„Turime užduoti klausimą: kas yra suinteresuotas sunaikinti veikiančią nacionalinę gynybos sistemą, kuri atsigauna po biudžeto karpymo metų ir virsta realia karine jėga, bei pakeisti ją šauktiniais – patrankų mėsa?“ – biurokratinį žargoną pamiršo Gynybos ministerija.
Uoliausiai kaimyninėje šalyje šiuo metu kalbama apie „visuotinės gynybos“ koncepciją – šių metų balandį apie grįžimą prie jos paskelbė Latvijos gynybos ministerijos parlamentinis sekretorius Andrejus Pantelejevas.
Vasaros karinės stovyklos
R.Bergmanis pasisako už gynybos pamokas Latvijos mokyklose – kad kuo įmanoma daugiau žmonių žinotų, kaip elgtis krizės atveju: „Raginame pereiti nuo idėjos, kad tik ginklas Latvijos ar sąjungininkų kario rankose gali apsaugoti šalį, prie minties, kad visi šios šalies patriotai gali prisidėti prie nacionalinės gynybos.“
Kadangi šiuo metu skurdokas kariuomenės rezervas, planuojama jaunimui pasiūlyti vasaros karines stovyklas, kurios galėtų tapti tramplinu prisijungti prie rezervistų.
Be to, kadangi šiuo metu skurdokas kariuomenės rezervas, planuojama jaunimui pasiūlyti vasaros karines stovyklas, kurios galėtų tapti tramplinu prisijungti prie rezervistų.
Kasmet mokyklas Latvijoje baigia per 20 tūkst. jaunuolių – jei bent 10 proc. pasirinktų karinius mokymus, šalies pajėgų rezervą kasmet galėtų papildyti per 2 tūkst. karių.
Šiuo metu rezervistų tėra maždaug 3 tūkst., kai, pavyzdžiui, Lietuvoje planuojama po kelerių metų turėti apie 40 tūkst. parengtąjį rezervą.
Galiausiai siekiama reformuoti Nacionalinę gvardiją. Kiekvienam jos batalionui priskirti po teritorinį vienetą Latvijoje, už kurį būtų atsakoma – pavyzdžiui, prireikus blokuojamas kelias, sunaikinama agresoriaus karinė įranga ar šturmuojamas priešo užimtas pastatas.
Ekspertai taip pat kalba apie būtinybę skirti daugiau dėmesio šalies pakrantei į šiaurę nuo Rygos – esą paplūdimius reikia saugoti, be to, ten prireikus gali atplaukti sąjungininkų karo laivai.
Painiava dėl Nacionalinės gvardijos
Jau minėtas Rygos Stradinio universiteto ekspertas M.Andžanas, kuris taip pat yra Latvijos tarptautinių reikalų instituto tyrėjas, 15min vis dėlto pakartojo abejojantis ambicijomis dėl Nacionalinės gvardijos.
Jo teigimu, oficialiai skaičiuojama, kad šioje struktūroje tarnauja daugiau nei 8 tūkst. savanorių, nors greičiausiai taip nėra: „Bet tikrai toli gražu neaišku, kiek jų reguliariai dalyvauja pratybose. Vieni – kartą per mėnesį, kiti – kartą per pusmetį. Yra neaiškumų ir dėl registracijos.“
„Yra keli gerai informuoti tinklaraštininkai, kurie tvirtina, kad iš tiesų kautis yra pasiruošę tik 2–3 tūkst. savanorių. O, pavyzdžiui, Estija karo atveju iškart aktyvuotų apie 60 tūkst. žmonių“, – pastebėjo M.Andžanas.
Analitikas neabejoja, kad didelio rezervistų, kuriuos būtų galima mobilizuoti, skaičiaus tikrai reikia: „Kalbu apie kokius 20 tūkstančių karių: jie galėtų ginti objektus, patruliuoti Rygos ar Daugpilio gatvėse – o jei prireiks? Taip, šauktinių nereikėtų siųsti į frontą, bet tam, kad ten galėtų vykti elitiniai kariai, reikia atlaisvinti pastarųjų rankas.“
M.Andžanas: „Šaukimai būtų natūralus sprendimas: juk ar tikrai Latvija vienintelė tokia protinga tarp NATO narių Aljanso šiaurinėje dalyje? Nemanau, kad būtent mes teisūs.“
M.Andžanas asmeniškai mano, kad Latvijai reikėtų pasekti Estijos ir Lietuvos pavyzdžiu: „Šaukimai būtų natūralus sprendimas: juk ar tikrai Latvija vienintelė tokia protinga tarp NATO narių Aljanso šiaurinėje dalyje? Nemanau, kad būtent mes teisūs.“
„Latvija Baltijos jūros regione iš esmės liko kone vienintelė valstybė, kuri nevykdo šaukimo. Jį grąžino Lietuva, grąžins Švedija, karo prievolė vykdoma Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje. Modeliai skirtingi, bet jie įvesti.
O Latvijoje privalomoji tarnyba negrąžinama. Kodėl? Atsakymas gana paprastas: tam prieštarauja Gynybos ministerija ir ginkluotųjų pajėgų vadovybė“, – 15min teigė M.Andžanas.
„Deja, kol kas esame silpnoji grandis Baltijos šalyse – Estija ir Lietuva gerokai pasistūmėjusios į priekį. Bet situacija keičiasi. Didiname gynybos biudžetą, kuris tik šiemet realiu dydžiu pralenks estų – o juk Estija mažesnė šalis. Perkame ginklus, šarvuotąsias kovos mašinas, savaeiges haubicas“, – pridūrė ekspertas.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Deividas Šlekys, kalbėdamas su 15min, pritarė: „Žiūrint į Baltijos šalies regioną, Latvija jau yra savotiška anomalija.“
„Suomiai turi (karo prievolę, – red.), švedai grąžina, norvegai turi, danai turi, lenkai su naujosiomis Teritorinės gynybos pajėgomis – per pusę. Vokiečiai neturi, bet ten, kiek suprantu, apie šaukimus jau kalbama. Mes sugrįžome. Rusai turi. Tad Latvijos atvejis tikrai išsiskiria“, – vardijo karybos tyrinėtojas.
Tiesa, D.Šlekys sutiko su Latvijos gynybos ministerijos nuogąstavimais, esą grąžinus šauktinius jų ruošimui reiktų perkelti pareigūnus iš profesinės tarnybos, o pastarųjų ir taip trūksta.
„Aš šiuo požiūriu ir pats esu turėjęs, o gal ir dar turiu, tam tikrų abejonių dėl Lietuvos. Juk šauktiniai reikalauja didelio skaičiaus instruktorių, būrių vadų – mes irgi sunkiai ir intensyviai kaišėme atsiradusias skyles. Tad grėsmės tikrai yra“, – tvirtino tyrėjas.
Karo prievolė netraukia visuomenės
M.Andžanas taip pat priminė, kad jau kitų metų rudenį Latvijoje vyks nauji rinkimai, kurių kampanija jau prasideda. O kadangi karo prievolė ir galimybė ją grąžinti šalyje nėra populiari, pagrindinės partijos apie tai kalbėti vengia.
Šiemet vieną nacionalinę apklausą rengę Latvijos sociologai respondentams uždavė klausimą: „Kas, jūsų manymu, labiausiai sustiprintų Latvijos saugumą ir kariuomenę?“ Atsakymą „Privalomoji karo tarnyba“ pasirinko tik 17,4 proc.
11,2 proc. teigė, kad reikia daugiau NATO karių šalyje, dar 11 proc. atsakė, esą būtina gausinti Nacionalinę gvardiją ir, galiausiai, net 40,5 proc. tvirtino, jog būtina geriau apginkluoti Nacionalines ginkluotąsias pajėgas.
Pavyzdžiui, Lietuvoje, vos 2015-aisiais atnaujinus šaukimus, visuomenės tyrimų bendrovės RAIT atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei du trečdaliai Lietuvos piliečių palaiko sprendimą sugrąžinti šauktinių kariuomenę. Tyrimą užsakė Krašto apsaugos ministerija.
Daugiau nei du trečdaliai Lietuvos piliečių palaiko sprendimą sugrąžinti šauktinių kariuomenę.
„Aiškinama, kad per brangu, bet aš taip įžvelgčiau, jog reikia kalbėti ir apie tam tikras baimes visuomenėje. Daug kas prisimena „dedovščiną“, prisimena, kad karo prievolė galiojo sovietinėje kariuomenėje.
Politikai nenori pykdyti žmonių, kurie galbūt turėtų metams atidėti studijas universitete ir panašiai“, – taip pat svarstė M.Andžanas.
Be to, jis įžvelgia, kad „lietuviai iš principo yra kažkiek drąsesni nei latviai“: „Jūs sprendimus priimate greičiau, jūs net ir kalbate grubiau, o mes kiek atsargesni. Kita vertus, čia jau reikia kalbėti apie konceptualius pasirinkimus dėl gynybos modelio.“
Socialinės inžinerijos mechanizmas
Tiesa, politologas linkęs atkreipti dėmesį ir į dar vieną problemą – Latvijos gyventojų etninį pasiskirstymą (62 proc. – etniniai latviai, 25 proc. – etniniai rusai).
„Tai vis dar yra problema. Galima sakyti, kad viskas ne taip blogai, bet Rusija labai aktyvi informacinėje erdvėje, rusiški kanalai ir toliau žiūrimi ir taikosi į mūsų rusakalbius“, – 15min teigė M.Andžanas.
Jis vis dėlto nemano, kad etniniai rusai, pašaukti tarnauti, jei būtų grąžinta privalomoji tarnyba, taptų problema: „Dėl to yra buvę debatų – dėl jų šaukimo rizikos ir galimo nelojalumo Latvijai. Bet, pavyzdžiui, Estijoje šaukimas yra ir integracijos įrankis, skatinantis pilietiškumą ir patriotizmą.“
D.Šlekys 15min irgi teigė iš kolegų Latvijoje ir „karininkijos Lietuvoje“ girdėjęs, kad Ryga, svarstydama apie šauktinių kariuomenę, mąsto apie „demografines bei etnines priežastis“.
„Juk reikėtų šaukti rusakalbius, o tada galbūt kiltų įvairios įtampos. Manau, kad finansinė situacija – tokia, kaip ir Lietuvoje, priešas – tas pats, sovietmečio paveldas – panašus.
D.Šlekys: „Juk ir Lietuvoje galbūt yra etninis lenkas iš Šalčininkų, kuris tarnauja su žmogumi iš Žemaitijos, o iš to krašto anksčiau nieko nepažinojo.“
Kita vertus, istoriškai šauktinių formatas yra ir savotiškas socialinės inžinerijos mechanizmas, sukeliantis „tautų katilo“ efektą. Juk ir Lietuvoje galbūt yra etninis lenkas iš Šalčininkų, kuris tarnauja su žmogumi iš Žemaitijos, o iš to krašto anksčiau nieko nepažinojo.
Sutinku su generolu Jonu Vytautu Žuku, kad norint normalios šauktinių kariuomenės reikia užmesti gana nemažą tinklą ant visuomenės“, – teigė D.Šlekys.
Tačiau jis siūlo demografines įtampas Latvijoje vertinti atskirai nuo Estijos ir Lietuvos: „Gal Estijoje rusiškas faktorius veikia visai kitaip? Galbūt latviai yra šiuo klausimu jautresni?“
„Kol kas žvelgiant į Latviją tikrai yra momentų, kurie kelia nerimą. Aišku, latviai turi savo logiką ir ją pagrindžia, tačiau ši šalis tikrai išsiskiria regione. O Ryga labai svarbi“, – 15min tvirtino D.Šlekys.
