1945 metų balandžio 25-ąją, praėjus 13 dienų po prezidento Franklino D.Roosevelto mirties, atvedusios H.Trumaną į Baltuosius rūmus, susikaustęs naujasis vyriausiasis vadas surengė nepaprastą itin slaptą pasitarimą.
„Labiausiai tikėtina, kad per keturis mėnesius baigsime kurti siaubingiausią ginklą, žinomą per žmonijos istoriją – bombą, galinčią sugriauti visą miestą“, – tuometis karo sekretorius Henry Stimsonas rašė prezidentui į rankas įteiktoje žinutėje.
Iki pat to momento H.Trumanas nieko nežinojo apie Manhatano projektą, kurio uždavinys buvo sukurti pirmąją pasaulyje atominę bombą, nors jis buvo F.D.Roosevelto viceprezidentas ir buvęs senatorius, pagarsėjęs tyrimais dėl karo metų gynybos kontraktų.
Per tolesnius keturis mėnesius atominė bomba buvo sėkmingai išbandyta, buvo parinkti taikiniai, ant Hirošimos ir Nagasakio numestos bombos „Little Boy“ („Berniukas“) bei „Fat Man“ („Storulis“), nusinešusios apie 214 tūkst. žmonių gyvybę. Tų bombardavimų sukrėstas Japonijos imperatorius Hirohito pasidavė.
Faktas, kad D.Trumanas itin greitai priėmė sprendimą panaudoti naująjį ginklą, ir to žingsnio padariniai tebekelia daug ginčų.
Tie ginčai vyksta ne vien Japonijoje, kur dauguma žmonių tebėra įsitikinę, kad daugybės civilių aukų pareikalavę bombardavimai buvo nebūtinis arba netgi nusikalstami.
Tuo tarpu apžvalgininkai, susirūpinę, kad B.Obamos kelionė prilygsta kaltės pripažinimui, ragino prezidentą neatsiprašyti.
„Kai ponas Obama aplankys Hirošimą gegužės 27-ąją, jis turėtų niekaip neatsiriboti nuo Harry Trumano“, – rašė Dievo Motinos universiteto istorijos profesorius Wilsonas Miscamble'as.
„Jis veikiau turėtų pareikšti pagarbą prezidentui, kurio veiksmai užbaigė siaubingą karą“, – pridūrė jis.
„Kamikadzių dvasia“
H.Trumano šalininkų nuomone, prezidentas, pramintas „Užkurk jiems pragarą, Harry“, neturėjo daug pasirinkimų.
1945-ųjų pavasarį amerikiečių ir rusų pajėgos susitiko prie Elbės upės, Adolfas Hitleris buvo apsuptas, o karas Europoje artėjo prie pabaigos.
Apžvalgininkai, susirūpinę, kad B.Obamos kelionė prilygsta kaltės pripažinimui, ragina prezidentą neatsiprašyti.
Tačiau karas Ramiojo vandenyno teatre darėsi vis kruvinesnis. Japonija niekaip nerodė linkusi pasiduoti, nors patirdavo didžiulių nuostolių, o šalies pralaimėjimas atrodė neišvengiamas.
Pasak istoriko ir biografo Davido McCullough, tuo metu dar nei vienas japonų dalinys nebuvo pasidavęs per visą karą.
H.Trumanui, Pirmojo pasaulinio karo veteranui, atominė bomba visų pirma atrodė kaip priemonė, atverianti galimybę išvengti nuožmių kautynių per potencialią sausumos pajėgų invaziją į pagrindines Japonijos salas.
Planuotoje operacijoje „Žlugimas“ („Operation Downfall“) turėjo dalyvauti bent 1 mln. JAV karių, kuriems būtų tekę kautis su maždaug 2,5 mln. japonų karių.
Atsižvelgdami į neseniai įvykusių kruvinų kautynių Ivo Dzimoje ir Okinavoje patirtį, JAV kariuomenės strategai prognozavo, kad invazija į Japonijos pagrindines salas gali pareikalauti apie ketvirtadalio milijono karių gyvybių, o karas tęstųsi dar metus arba ilgiau.
JAV kariuomenės strategai prognozavo, kad invazija į Japonijos pagrindines salas gali pareikalauti apie ketvirtadalio milijono karių gyvybių
Liepos pabaigoje, kai bomba jau buvo sėkmingai išbandyta, H.Trumanas suteikė Japonijai paskutinę galimybę.
Per Potsdame surengtą susitikimą H.Trumanas, Josifas Stalinas ir Winstonas Churchillis paragino Tokiją „besąlygiškai kapituliuoti“ arba patirti „nedelsiamą ir didžiulio masto sugriovimą“.
Sąjungininkai nekantriai laukė atsakymo, kurį galiausiai pateikė Japonijos ministras pirmininkas Kantaro Suzuki.
„Mokusatsu“, – atsakė jis, kai buvo paklaustas žurnalistų apie Potsdamo konferencijos memorandumą. Tas atsakymas pateko į istorijos analus.
Ta frazė gali reikšti „Jokių komentarų“, bet tąsyk buvo išversta kaip „Neverta komentuoti“.
„JAV pareigūnai, supykdyti Suzuki pareiškimo tono ir akivaizdžiai laikydami jį dar vienu būdingu fanatiškos banzai ir kamikadzių dvasios pavyzdžiu, nusprendė imtis griežtų priemonių“, – sakoma vėlesniame JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pranešime apie klaidingo vertimo keliamus pavojus.
Kur ir kada?
H.Trumano artimiausioje aplinkoje buvo balsų, nepritariančių bombos panaudojimui. Vienas iš jų buvo generolas Dwightas Eisenhoweris, būsimasis prezidentas.
„Buvau vienas iš tų, kuriems atrodė, kad esama įtikinamų priežasčių abejoti, ar toks žingsnis išmintingas“, – vėliau rašė jis.
Tačiau nėra beveik jokių įrodymų, kad H.Trumanas kada nors rimtai svarstė atsisakyti 2 mlrd. dolerių kainavusios programos, kurią F.D.Rooseveltas slapta vykdė kelerius metus, vaisių.
Labiau tikėtina, kad jis tą ginklą laikė baisiu, bet naudingu jau egzistuojančios didelės griaunamosios galios konvencinės ginkluotės papildymu.
Taip pat neatrodo, kad jis suvokė, jog atominis bombardavimas nulems ginklavimosi varžybas su Sovietų Sąjunga, tapusias vienu iš svarbiausiu veiksnių antroje XX amžiaus pusėje.
„Iš tikrųjų Amerikos lyderiai plačiai ir kai kada karštai aptarinėjo klausimus, susijusius su tuo, kaip, kur ir kada reikėtų panaudoti tą bombą“, – rašė istorikas Seanas Malloy.
Kai bomba buvo numesta, H.Trumanas tuojau po to beveik neminėjo civilių aukų, o po kelių dienų netgi apibūdino Hirošimą kaip „karinę bazę“.
„Ar ji turėtų būti panaudota prieš Vokietiją, ar prieš Japoniją? Kokie taikiniai tose šalyse galėtų būti tinkami tokiam ginklui? Ar pirmiau reikėtų pasiųsti perspėjimą arba pademonstruoti atominės bombos veikimą?“ – citavo jis.
Kai bomba buvo numesta, H.Trumanas tuojau po to beveik neminėjo civilių aukų, o po kelių dienų netgi apibūdino Hirošimą kaip „karinę bazę“. Šie jo pareiškimai kelia klausimų, ar prezidentas suvokė nuniokojimo mastą.
Tačiau Baltieji rūmai nedelsdami davė atkirtį užuominoms, kad B.Obama galbūt išsakys samprotavimų platesniu klausimu, ar bomba apskritai turėjo būti numesta.
Paklaustas, ar B.Obama priimtų tokį patį sprendimą kaip H.Trumanas, prezidento padėjėjas ir atstovas Joshas Earnestas pareiškė: „Manau, prezidentas pasakytų, kad iš šalies būtų sunku įsivaizduoti save tokioje situacijoje.“
„Manau, kad prezidentas pripažįsta, jog prezidentas Trumanas tą sprendimą priėmė dėl teisingų priežasčių. Prezidentas Trumanas buvo susitelkęs į Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo interesus, į pastangas užbaigti siaubingą karą. Ir prezidentas Trumanas tą sprendimą priėmė visiškai suvokdamas tikėtiną žmonių aukų skaičių“, – sakė J.Earnestas.
„Manau, dabar pernelyg sunku žvalgytis atgal ir spėlioti“, – pridūrė jis.
