O kam? Turistai atvažiuoja ir išvažiuoja, o baskų problemos, įgijusios tamsų atspalvį dėl kelis dešimtmečius trunkančios teroristinės ETA veiklos, niekam neįdomios.
„Kaip save pristatau užsieniečiui? Dažniausiai, nenorėdamas sudaryti papildomų problemų, tiesiog pasakau, kad esu ispanas. Tik jei bendraujame daugiau, pasakau, kad esu kilęs iš baskų krašto“, – sako 26-erių Borja.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr./San Sebastianas |
Į klausimą, kaip jaučiasi pats, neslepia: „Aš esu baskas, nors ir nekalbu euskera kalba, tačiau gimiau ir augau čia. Esu baskas. Nuo ispanų mane skiria daugybė dalykų.“
Euskera – viena seniausių kalbų Europoje, jos kilmė vis dar kelia ginčų. Galbūt dėl geografinės padėties – Kantabrijos jūros, iš vienos pusės ir Pirėnų kalnų, iš kitos, šis regionas nebuvo asimiliuotas Romos imperijos ir lotynų kalbos.
Vis dėlto Baskų krašte, vadinamame ir Euskadi arba Euskadi Herria, ispaniškai kalbančiųjų – dauguma. Dėl Ispaniją ilgai valdžiusio diktatoriaus, generolo Francisco Franco vykdytos ispanizacijos bei pramonės plėtros ir išaugusio atvykėlių skaičiaus, euskera vartojimas praėjusio amžiaus viduryje stipriai sumažėjo.
Nepaisant to, kad kūrėsi slaptos mokyklos „ikastola“, kad baskai būrėsi į grupeles, o šeimose stengėsi kalbėti gimtąja kalba, šiuo metu laisvai ja kalba mažiau nei pusė baskų. Guipuzkojos provincijoje, kurioje įsikūręs San Sebastianas, euskera kalbančių ir ją suprantančių yra bene daugiausia.
„Mano gimtoji kalba – euskera. Ja kalbu su tėvais, draugais, netgi darbe“, – sako 39 metų edukologė Mirari. Ji išmoko ispaniškai, žaisdama su vaikais gatvėje: „Kai augau, buvo prasidėjusi imigracija iš kitų regionų, žmonės nemokėjo mūsų kalbos, todėl, norint, išgyventi gatvėje, reikėjo išmokti ispaniškai.“
Mirari lygina ispanų ir euskera kalbas su puodeliu ir šaukšteliu: „Kastilų kalba – tai puodelis, euskera – šaukštas. Kad išgyventum, turi pripažinti, jog tau reikia ir puodelio, nes ką padarysi su šaukšteliu?“
„Atsiprašau, man sunku išreikšti savo mintis ispaniškai“, – sako 21-erių Iñego, ir, paprašęs vienos draugės priminti, kaip ispaniškai pasakyti „blauzda“, pasakoja, kad neseniai sportuodamas susižeidė koją. Vėliau jis dar pridurs: „Žinote, mums, baskams, svarbu, kai čia atvykę žmonės nori išmokti mūsų kalbą ir pažinti kultūrą.“
Baskonijoje dažnai žmonės susiduria su dilema, kokia kalba pradėti kalbą su nepažįstamu žmogumi. „Kartais tiesiog noriu nusipirkti duonos. Kai nežinau, kuria kalba tai daryti, kalbu ispaniškai – vis daugiau tikimybės, kad būsiu suprasta ir nereikės to paties kartoti du kartus, – patirtimi dalinasi Mirari. – Taip, jausmas keistas, kai dėl patogumo negali vartoti savo kalbos savo žemėje, bet kažkaip prie to pripratau.“
Kalbinti baskai pabrėžia, kad nebūtina būti gimusiam čia, jog galėtum save vadinti basku. Yra dvi sąvokos, apibūdinančios Baskų krašto gyventoją. „Vasco“ (baskas – liet.) – tai žmogus, gimęs ir augęs čia, žinantis savo kultūrą, mitologiją, pažįstantis istoriją, bet nebūtinai mokantis kalbą. „Euskaldun“ – tas, kuris kalba euskera. „Nesu baskas, nes gimiau ne čia, tačiau mane galima vadinti „euskaldun“, – pasakoja trejus metus šalia San Sebastiano esančiame kaime gyvenantis pakistanietis Rizwanas.
Vienas iš svarbiausių baskus vienijančių dalykų, yra siekis brėžti liniją tarp „mes“ ir „jie“. „Jei būsi čia ilgiau, pamatysi, kad mes skiriamės nuo ispanų, ir čia viskas yra kitaip nei pas juos Ispanijoje“, – lyg susitarę tvirtina skirtingo amžiaus, skirtingo išsilavinimo ir skirtingos gyvenimiškos patirties turintys baskai.
Neturiu kitos išeities, kaip tik patikėti ir pati juos stebėti bei lyginti. Kad ir kaip būtų, čia būsiu iki kovo ir stengsiuosi aprašyti savo pastebėjimus apie Europos indėnais vadinamus baskus. Nežinia, kiek tiesos yra tame „indėniškume“, tačiau kartais malonu tikėti legendomis.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr./San Sebastianas |
