– Kaip pavojinga kelionė jūra ir nuolatinis netikrumas dėl ateities Europoje paveikia migrantų psichologinę būklę? Ar vaikams ji palieka daugiau emocinių randų?
– Pirmiausia turiu pastebėti, kad ne visi migruojantys tai daro jūra. Žmonės, atvykstantys į Europą jūra, dažniausiai kilę iš Magribo šalių ar Sacharos. Tokių migrantų kelionės būna labai ilgos, iki pat atvykimo į priimančią šalį šie žmonės susiduria su daugybe sunkumų. Dažnai atvykti į Ispaniją nėra pagrindinis jų tikslas, tačiau suvokimas, kad kaimyninėse šalyse gyventi neįmanoma, tampa paskata pasiekti Europą.
Kelionės iš tiesų sunkios, ilgos, kupinos ekstremalių patirčių. Jos šiems žmonėms turi daugybę psichologinių ir emocinių pasekmių. Mes kalbame apie rimtus žmogaus teisių pažeidimus ir situacijas, kurios kelia grėsmę žmonių neliečiamumui, o tai palieka gilius randus.
Ypač reikėtų pabrėžti pažeidžiamumą moterų, kurios patiria smurtą vien todėl, kad yra moterys. Taip lauktas atvykimo Į Europą momentas iš pirmo žvilgsnio atrodo laimingas ir kupinas iliuzijų bei vilties, tačiau praėjus kuriam laikui ir kasdien susiduriant su naujais sunkumais, užklumpa ir baimės, nusivylimo, bejėgiškumo jausmas...
Todėl ši emocinė patirtis yra labai dvilypė – aplanko saugumo ir ramybės jausmas, nes įveikei ilgą kelią ir išgyvenai situacijas, keliančias didelę grėsmę fizinei bei psichologinei gerovei, tačiau tuo pačiu nerimauji dėl daugybės sunkumų, kurie laukia pradedant gyvenimą naujoje šalyje.
Migrantų kelionėje telpa daug: dideli pokyčiai, įvairios mintys, jausmai ir veiksmai. Tie žmonės niekuomet nebus tokie patys, kokie buvo prieš leisdamiesi į šią kelionę. Kokios bus tos kelionės pasekmės, kiek jos bus skaudžios ir kiek ilgai juntamos, priklauso nuo tokių nenuspėjamų veiksnių kaip specifiniai žmogaus išgyventi įvykiai, susidorojimui su tokiomis patirtimis turimi įrankiai, kelionės metu patirti praradimai, tai, kaip jis priimamas naujoje bendruomenėje. Kiekvieno migranto kelionė unikali, kaip ir kiekvienas žmogus yra unikalus.
Tie žmonės niekuomet nebus tokie patys, kokie buvo prieš leisdamiesi į šią kelionę.
Kalbant apie vaikus, jie kaip ir suaugusieji, susiduria su ekstremaliomis situacijomis, tačiau jie savo rankose turi kur kas mažiau įrankių, vidinių resursų su jomis susidoroti. Jie tampa labiau pažeidžiami, kelionėje gali patirti didesnę emocinę žalą.
– Kokią psichologinę pagalbą jūs teikiate? Kiek laiko skiriate konsultuoti vienam žmogui?
– CEAR Gipuskoa teikia psichologinę pagalbą tik asmenims, kurie kreipiasi dėl tarptautinės apsaugos ir prieglobsčio. Kitose CEAR delegacijose pagalba teikiama ir imigrantams, tačiau tai jau nėra mūsų atvejis.
Psichologinė pagalba priklauso nuo tikslų, laiko ir būdo. Ji turi atliepti kiekvieno žmogaus poreikius. Vieniems skiriamos 2 ar 3 gydymo sesijos, kitiems – ilgas gydymo procesas, kai su asmeniu dirbame kelis mėnesius ar net metus. Tuo pat metu skiriamas psichosocialinis gydymas, kuris taip pat gali būti pratęstas vidutiniškai 4–6 mėnesiams.
Tai priklauso nuo asmens poreikio ir terapinių santykių dinamikos. Galime nustatyti kai kurias gaires, tačiau gydymo procesui vadovauja asmuo ir jis pats nusprendžia, kur ir kaip nori dirbti.
Dirbame vadovaudamiesi humanistiniu ir holistiniu požiūriu į žmogų. Psichologinė priežiūra remiasi „į asmenį orientuotos priežiūros“ modeliu. Mūsų darbe svarbiausia – susitikimai ir atvejų koordinavimas intervencinėse komandose.
Trumpai tariant, mūsų darbas gali būti apibendrintas kaip kažkas paprasta ir kartu sudėtinga: kaip buvimas drauge, kai kitas žmogus kenčia, suteikiant jam erdvę, kuri padeda atsigauti po išgyventos patirties ir suteikti prasmės naujoje gyvenimo projekcijoje.
– Kaip noriai žmonės, kilę iš konservatyvių kultūrų, kreipiasi dėl psichologinės pagalbos? Ar skiriasi moterų ir vyrų elgesys?
– Akivaizdu, kad visada yra išimčių, todėl sunku apibendrinti be išankstinių nusistatymų ir stereotipų, tačiau kultūros įtaka psichologiniam darbui yra neabejotina (kaip minėta ankstesniame klausime, kryžminis kultūrinis požiūris į mūsų darbą yra labai svarbus).
Viena iš problemų, kuri turi įtakos, yra, pavyzdžiui, kultūriniai modeliai, susiję su emocijų išreiškimu: vieni gali išreikšti tai, ką jaučia, kiti – ne. Pavyzdžiui, pykčio raiška yra daug labiau priimtina vyrams nei moterims. Priešingai – moterys daugiau reiškia tokių emocijų kaip liūdesys, kaltė.
Šie kultūriniai modeliai lemia gebėjimą priimti arba prašyti psichologinės pagalbos. Pvz., Lotynų Amerikos kultūroje kreipimasis į psichologą yra labiau normalizuotas nei kitose kultūrose. Nei Afrikos šalyse, nei Artimuosiuose Rytuose tai nėra taip įprasta. Tačiau, nepaisant to, psichologinės pagalbos poreikis kyla iš skirtingų tautybių ir profilių. Emocinės paramos poreikis yra universalus.
Psichologinės pagalbos poreikis kyla iš skirtingų tautybių ir profilių. Emocinės paramos poreikis yra universalus.
– Jei reikiama psichologinė pagalba nėra suteikiama greitai, vos atvykus, su kokiais sunkumais migrantas gali susidurti ateityje?
– Psichologinė pagalba pirmosiomis akimirkomis, vos atvykus, yra esminė, mes vadiname tai pirmosios psichologinės pagalbos teikimo priemone: siekiame palydėti ir suteikti saugumą tuomet, kai žmogus jaučiasi itin neužtrikintas.
Tai padeda nukreipti energiją ir sušvelninti pirmąją emocinę reakciją. O tai reikalinga tam, kad bėgant laikui būtų galima su migranto skausmu dirbti giliau.
Jei atvykus į naują šalį žmogus užgniaužia emocijas, jis patenka į emocinį ir psichologinį chaosą, iš kurio nelengva išsikapstyti ir, su kuriuo, vargu, ar galima blaiviai mąstyti ar nuosekliai veikti.
Dažnai matome, kad žmonės susiduria su sunkumais atlikdami kasdienes užduotis (ispanų kalbos pamokose ar apmokymuose juos įdarbinant), jie taip pat turi miego problemų. To priežastis – didelė emocinė našta, kuri daro įtaką pažintiniams procesams, tokiems kaip dėmesys, atmintis ar planavimo įgūdžiai.
Skubi psichologinė pagalba jiems vos atvykus gali sušvelninti tokius kelionės padarinius, tačiau emocinis stabilumas atsiranda su laiku.
– Kiek svarbus vietos bendruomenės požiūris migrantų psichologinei būklei ir galimybei integruotis į vietos bendruomenę? Kaip į juos žiūri San Sebastiano gyventojai?
– Baskų visuomenė yra tradicinių pažiūrų, tačiau tuo pat metu atvira ir palaikanti. Apskritai manau, kad į migrantus čia žiūrima daug pozityviau nei kitose Europos dalyse. Tačiau tikroji integracija išlieka dideliu iššūkiu, vis dar reikia daug dirbti.
Baskų visuomenė yra tradicinių pažiūrų, tačiau tuo pat metu atvira ir palaikanti. Apskritai manau, kad į migrantus čia žiūrima daug pozityviau nei kitose Europos dalyse. Tačiau tikroji integracija išlieka dideliu iššūkiu, vis dar reikia daug dirbti.
Bendruomenės palaikymas yra esminis dalykas, o grupės tapatybės įgijimas priimančiojoje šalyje teikia didžiulę emocinę naudą. Visi žmonės turi jaustis grupės dalimi, o migracijos procese tai gali pareikalauti laiko.
Jei asmeniui nepavyksta integruotis, jis nesulaukia pakankamai bendruomenės paramos, jis jaučia vienatvę, nusivylimą, mato iškreiptą vaizdą. Dėl to jam sunku pradėti gyvenimą priimančioje šalyje.
Kai kurie Gasteiso bendruomenės darbo pavyzdžiai būtų SAREAK JOSTEN tinklas, ginantis įvairovę kaip neatskiriamą visuomenės, kurioje mes gyvename, dalį, ir kuris šioje teritorijoje gina žmogaus teises bei įvairovę.
Taip pat neseniai buvo sukurta ANTIRRACISTA platforma Gasteise. Biskajoje, be kita ko, yra HARRESIAK APURTUZ, Euskadi NVO koordinuojanti paramą migrantams, EAPN, Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi tinklas Euskadi.
Pažymėtina ir tai, kad šioje srityje veikia tokios platformos kaip ONGI ETORRI ERREFUXIATUAK, esančios trijose provincijose.
