Kai Izraelio kariuomenė pradėjo Gazos ruožo puolimą, buvo žadama, kad ji nutrauks erzinantį pietinių šalies teritorijų apšaudymą ir susilpnins palestiniečių radikalus. Trečią savaitę vykstančios karinės kampanijos, per kurią žuvo jau beveik tūkstantis žmonių, galutinės pergalės vis dar nematyti. Izraelio kariai siaurina apsupties žiedą aplink Gazos miestą, tačiau kilti į lemiamą šturmą neskuba.
Mažiausiai vienas invazijos rezultatas turėtų džiuginti Izraelio valdančiuosius sluoksnius: didžioji dalis rinkėjų palaiko griežtą vyriausybės poziciją. Izraelio kariuomenė vėl demonstruoja esanti galinga jėga, nors po kontroversiško 2006 metų karo Libane daugelis tuo buvo pradėję abejoti.
Kitoje pusėje taip pat vyrauja ne mažiau karingos nuotaikos. Islamo pasipriešinimo judėjimas („Hamas“), kad ir patyrė didelių nuostolių, nesiliauja siųsti į Izraelio teritoriją raketų ir toliau kalba apie būsimą pergalę. Įdomiausia tai, jog tokios kalbos turi pagrindo.
„Hamas“ pergalė neišvengiama?
Vis daugiau apžvalgininkų pripažįsta, kad labiausiai tikėtina konflikto baigtis – kruvinos lygiosios, po kurių Izraelis bus priverstas atsitraukti, o „Hamas“ galės visam pasauliui skelbti savo pergalę. Panašiai, kaip nutiko 2006 metais, kai Izraelio kariuomenė pasitraukė iš Libano, palikusi karingąją „Dievo partiją“ („Hezbollah“) kaip niekada stiprią ir susitelkusią.
„Man sunku patikėti, kad „Hamas“ iš šios situacijos gali išeiti nesustiprėjęs, – interneto leidiniui „World Politics Review“ teigė JAV karinio jūrų laivyno aukštosios mokyklos gynybos analizės profesorius Glenas R.Robinsonas. – Jei Izraelis neplanuoja naujos Gazos okupacijos, jis atitrauks savo pajėgas, o „Hamas“ skelbs pasiekęs pergalę. Kadangi „Hamas“ nesutiks sudaryti paliaubų susitarimo, jeigu jame nebus blokados nutraukimo sąlygos, tai taip pat bus laikoma politine judėjimo pergale.“
Viena pagrindinių neigiamų konflikto Gazos ruože pasekmių, pasak Vašingtono universiteto Vidurinių Rytų studijų programos direktoriaus Nathano Browno, yra ta, kad dabar iki minimumo sumažėjo tikimybė, jog „Hamas“ gali būti pašalintas iš valdžios per rinkimus. Palestinos savivaldos prezidento rinkimai turėjo vykti arba šiais metais, kaip to reikalavo „Hamas“, arba 2010-aisiais, kaip pageidavo jo konkurentas, Palestinos nacionalinio išsivadavimo judėjimas („Fatah“).
„Dabar nėra jokių galimybių Palestinoje surengti naujus rinkimus. Tikimybė, kad „Hamas“ patirs pralaimėjimą, o tai būtų buvę visiškai realu, jei ne tarptautinės bendruomenės reakcija po 2006-ųjų rinkimų, iš esmės sunaikinta“, – apgailestavo N.Brownas.
Didesnių radikalų grėsmė
Dar daugiau nerimo kelia aplinkybė, jog dabartinėje situacijoje būtent „Hamas“ gali vaizduoti save kaip vienintelį tikrą palestiniečių interesų gynėją. „Fatah“ atstovai, kurie 2006 metais per Palestinos parlamento rinkimus nusileido radikaliems varžovams, priešingai, šiuo metu yra supančioti įsipareigojimų neveiksniai tarptautinei bendruomenei, o nemaža dalis palestiniečių laiko juos viso labo korumpuotais Tel Avivo statytiniais.
Viena pagrindinių neigiamų konflikto Gazos ruože pasekmių, pasak Vašingtono universiteto Vidurinių Rytų studijų programos direktoriaus Nathano Browno, yra ta, kad dabar iki minimumo sumažėjo tikimybė, jog „Hamas“ gali būti pašalintas iš valdžios per rinkimus.
Jeigu Izraeliui pasitraukus „Fatah“ pabandytų perimti Gazos ruožo, iš kurio judėjimo nariai buvo išvaryti 2007-aisiais per konfliktą su „Hamas“, kontrolę, jiems tai tikriausiai grėstų galutiniu žlugimu. Labiau tikėtina, kad laikinai susilpnėjusio „Hamas“ vietą, jei šiam vis dėlto nepavyks atsitiesti, gali užimti kuri nors Gazos ruože veikianti globalaus džihado šalininkų grupuotė, artimai susijusi su teroristų tinklu „Al Qaeda“.
„Hamas“, priešingai negu „Al Qaeda“, visada buvo daugiau vietinio palestiniečių pasipriešinimo judėjimas ir nerodė noro veltis į konfliktus kitose šalyse ar regionuose. Jei Palestinoje įsitvirtintų Osamos bin Ladeno mokiniai, tai, ko gero, būtų didžiausia, kokia tik įmanoma, Izraelio ir Jungtinių Valstijų nesėkmė. Ji taip pat reikštų didelę grėsmę Egipto ir kitų gretimų arabų valstybių vyriausybėms, sunkiai kovojančioms su opoziciniais islamistų judėjimais.
B.Obama negalės tylėti
Nenuostabu, jog tokia nepavydėtina situacija verčia daugelį nekantriai dairytis į išrinktąjį JAV prezidentą Baracką Obamą. Nors iki inauguracijos, vadinamos istorine, liko vos viena savaitė, B.Obama rūpestingai vengia plačiau praskleisti jo užsienio politikos planus gaubiantį paslapties šydą.
Kaip interviu vokiečių žurnalui „Der Spiegel“ pabrėžė buvęs JAV ambasadorius Izraelyje Martinas Indykas, B.Obama pradės kalbėti tik tada, kai turės realią galią veikti. Diplomatas tikisi, kad naujasis prezidentas jau pirmomis dienomis imsis spręsti įsisenėjusias Artimųjų Rytų problemas ir darbais įrodys, jog nėra „antrasis Bushas“.
„Jis išties rankas abiem šalims. Amerika yra ir liks artimiausia Izraelio sąjungininkė. Tačiau B.Obama turi potencialą regione gauti gerokai daugiau įtakos, negu turėjo jo pirmtakai, – kalbėjo M.Indykas. – Arabams didelį įspūdį daro tai, kad B.Obamos tėvas kilęs iš Kenijos, kad jo vaikystė prabėgo musulmoniškoje Indonezijoje. B.Obamos vidurinis vardas – Husseinas, o į valdžią kaip pirmasis juodaodis prezidentas jis iškilo vien savo pastangomis, neturėdamas nei didelių turtų, nei garsaus vardo.“
Didžiausia M.Indyko išsakyta viltis – kad B.Obama pasirinks „aukso vidurį“ tarp gana naivios Billo Clintono, tikėjusio taikos derybų perspektyvomis, pozicijos ir viską karinėmis priemonėmis bandžiusio spręsti George'o W.Busho pasipūtimo.
Nepasiteisinus prievartinės Artimųjų Rytų transformacijos planams, kuriais vadovavosi G.W.Bushas, pirmoji ir pagrindinė būsimo JAV prezidento užduotis bus iškuopti visas susikaupusias šiukšles - taip pat ir tas, kurias paliks (ne)sėkmingas Izraelio kariuomenės įsiveržimas į Gazos ruožą.
