„Nenorėjau jos nužudyti, – gynėsi vyras. – Norėjau, kad ji sugrįžtų namo.“
BBC žurnalistui buvo suteikta galimybė paimti iš M.Saleemo interviu jo kalėjimo kameroje, kur jis atlieka 30-ies metų kalėjimo bausmę už žmogžudystę. Tai reta galimybė žvilgtelėti į nužudymą „dėl garbės“ įvykdžiusio nusikalėlio mąstymą.
Išdavystė
„Aš esu geras tėvas, – primygtinai tvirtino M.Saleemas. – Seniau mano dukra buvo gera. Ji buvo labai, labai gera. Tačiau po to, staiga, ji pasikeitė.“
Anot M.Saleemo, „staiga“ pasikeitė Hinos gyvenimo būdas. Į Italiją ji išvyko kaip azijietė, tačiau šioje šalyje virto Vakarų pasaulio moterimi. Mergina nepritarė sutartinei santuokai, rūkė ir gyveno su italu vaikinu. Hinai tai buvo normalu. Jos tėvui tai buvo išdavystė. Jam dukra tapo grėsme jo savigarbai, kilnumui ir padėčiai Pakistano visuomenėje. Turėti tokią „aikštingą“ dukterį, kokia buvo Hina, M.Saleemo požiūriu, buvo nepriimtinas iššūkis jo padėčiai.
Nes „aikštinga“ reiškia vakarietiška. Priimdama liberalesnį Europos paauglio gyvenimo būdą, Hina, pasak jo, buvo beišduodanti savo šaknis, tradicijas, kultūrą ir religiją. „Nenorėjau, kad mano dukra būtų pernelyg laisva“, – sėdėdamas kalėjimo vienutėje sakė M.Saleemas.
„Dvigubas konfliktas“
Hinos virsmas iš savo tėvo numylėtinės į jo žiauraus pykčio auką, tapo knygos, pavadinimu „Hina: tai mano gyvenimas“ pagrindine tema. Vienas iš knygos autorių, Marco Ventura, BBC žurnalistui pasakojo, kad tarp tėvo ir jo dukros įsiplieskė kartų konfliktas nuo pat tos akimirkos, kai jie atvyko į Italiją. „Ši istorija susijusi su dvigubu konfliktu, – teigė M.Ventura. – Tai kultūrų ir kartų konfliktas, kilęs tarp tėvo ir dukters.“
Jam dukra tapo grėsme jo savigarbai, kilnumui ir padėčiai Pakistano visuomenėje.Nors žmogžudystė buvo asmeninė M.Saleemo iniciatyva, palaikymo sumanymui palaidoti merginą savo paties sode, jis sulaukė iš kitų giminės narių. Palaidojimą vyras aiškina taip: „Kai ji mirė, vienintelis dalykas, kurio norėjau, susigrąžinti ją namo.“
Knygos bendraautorius Giommaria Monti šiam žudiko teiginiui apmąstyti skyrė daug laiko. „Tėvai nebesusikalbėjo su savo dukra, – sakė jis. – Merginos palaidojimas šeimos sode sugrąžino ją ten, kur ji priklausė. Hina buvo jų nuosavybė.“
Globali problema
Hinos žmogžudystė, žinoma, nėra unikali. Jungtinių Tautų (JT) įsitikinimu, kasmet pasaulyje „dėl garbės“ nužudoma apie 5 tūkst. moterų ir mergaičių. Vyrai taip pat tampa tokių žmogžudysčių aukomis, jei, pavyzdžiui, veda moterį ne iš savo kastos ar religijos. Tačiau tokių atvejų daug mažiau, nei susijusių su moterimis.
Fizinė „garbės atkūrimo“ užduotis dažniausiai tenka vyrams. Nors tuo, kad nužudymus „dėl garbės“ įvykę asmenys stotų prieš teisingumą, turėtų pasirūpinti turėtų valdžia, ne vienoje šalyje į tokias žmogžudystes žiūrima pro pirštus.
Baudžiamuosiuose tokių šalių, kaip Argentina, Ekvadoras ar Sirija, kodeksuose netgi yra įrašytas dalinis ar visiškas tokių žmogžudysčių pateisinimas. Kitaip tariant, kai kurios visuomenės nužudymus „dėl garbės“ iš esmės toleruoja, laikydami šį reiškinį savotišku žmogžudystės spektro porūšiu, ypač jei tokios žmogžudystės tikslas – apginti visuotinai remiamas vertybes ir standartus.
Pačioje Italijoje nužudymai „dėl garbės“ buvo teisiškai ginami iki 1981 metų. Dabar tokia nuostata panaikinta. Aktyvistai, siekiantys atkreipti dėmesį į šią problemą, pažymi, kad Vakarų valstybių visuomenės turi prisiimti kaltę už savo bendrą neveikimą.
Italijos parlamento narė Souada Sbai įkūrė Maroko moterų Italijoje asociaciją – iniciatyvinę grupę, viešinančią nužudymų „dėl garbės“ problemą.
„Nužudymų „dėl garbės“ atvejai atskleidžia multikultūralizmo sistemos nesėkmę, – įsitikinusi moteris. – Mes vis dar netinkamai įvertiname šią problemą, nes šios etninės grupės gyvena savo gyvenimus ir faktiškai nesiintegruoja į visuomenę. Ypatingai moterys. Jos turi labai mažai kontrolės visuomenėse, kur vyrai stengiasi išsaugoti savo tėvynių gyvenimus ir papročius.“
M.Saleemas vis dar jaučiasi taip, lyg Hina jam užtraukė gėdą, tačiau dabar vyras tikina, jog gailisi nužudęs savo dukterį. Ne todėl, kad jos neteko, bet dėl to, kokias pasekmes jo veiksmai turėjo likusiai jo šeimai.
„Mirė ne tik Hina, – sakė jis. – Mirė visa mano šeima. Be sūnaus, be žmonos gyvenimo nėra.“
Pokalbio su nuteistu žmogžudžiu tikslas nebuvo sukelti gailestį šiam žmogui, bet noras suprasti. Ar žiauri Hinos mirtis atstatė jo šeimos „garbę“? Turint omenyje tai, kad dabar šeima yra išskirta, jei „garbė“ ir buvo atstatyta, tai dėmėta, silpna garbė. Pasibaisėtinas Hinos likimas rodo, kad buvo sumokėta labai didelė kaina.
