Laukinės gamtos gynėjas ekologas Paulas Watsonas pasakoja: "Neseniai nufilmavome žudynes. Nuo harpūno įsmeigimo iki mirties praslinko 25 minutės. Visą tą laiką auka šaukė ir blaškėsi, maudydamasi savo kraujyje. Jei kas nors panašaus vyktų skerdykloje, esančioje civilizuotoje šalyje, ją uždarytų. Tačiau auka buvo banginis, o žudikas - įstatymą laužantis banginių medžiotojas. Kodėl XXI amžiuje toleruojame tokį žiaurumą jautrioms ir supratingoms būtybėms?
Esu įsitikinęs, kad banginiai protingi, nors mes dar nesugebame jų suprasti. Kašalotas turi didžiausias smegenis iš visų Žemės gyventojų; jų svoris siekia iki 8 kilogramų. Orkos - grėsmingiausi plėšrūnai pasaulyje - niekada neužpuolė žmogaus. 1975 metais nardžiau šalia jų kaimenės. Sugriebiau vieną už nugaros peleko ir plaukiau kartu. Ar kas nors galėtų šitaip prisiartinti kad ir prie liūto savanoje?
Daugiau kaip trisdešimt metų vadovauju banginius saugančiai organizacijai "Sea Shepherd Conservation Society ". Deja, iki šiol juos masiškai žudo, nepaisydami draudžiančio įstatymo. Didžiosios tarptautinės organizacijos bejėgės. Diplomatija čia netinka, todėl naudojamės ryžtingesniais metodais. Niekada nesmurtaujame prieš žmones, niekada nė vieno nesužeidėme. Bet banginių medžiotojams trukdome kaip tik gebame: blokuojame jų turbinas, taranuojame laivus, apšaudome iš vandens patrankų. Turime oficialų Dalai Lamos pritarimą. Kartą jis man pasakė: "Och, niekada nenori nieko sužeisti, bet jeigu kas nors negali praregėti, tuomet gąsdini jį."
Žmonės dažnai klausia: "Kuo taip svarbūs banginiai? Kodėl neužsiimate kuo nors kitu?" Atsakymas paprastas: jeigu nuo išnaikinimo neišgelbėsime banginių, neišgelbėsime ir ryklių. Jeigu neišsaugosime tų nuostabiausių gyvūnų, nepadėsime išlikti ir žuvims. Jeigu pralaimėsime, prarasime vandenynus, o kai jie mirs, mirsime ir mes. Tai išlikimo klausimas - mūsų išlikimo.
Klimato atšilimas yra liūdna tikrovė, bet mūsų organizacija nepuoselėja vilčių išspręsti globalias problemas. Susitelkiame saugoti biologinę įvairovę, kuri, mano nuomone, svarbesnė negu klimato kaita. Jeigu nieko nedarysime, vienos kartos gyvenimo metu prarasime daugiau gyvų būtybių rūšių, nei per pastaruosius 65 mln. metų. O tai gresia visos sistemos, kuriai priklausome, kompleksiniu subyrėjimu. Negalime nustatyti, kada tai įvyks, - ir todėl reikia veikti, kol dar turime nors kiek šansų laimėti."
Kasmet nuo japonų, norvegų ir danų banginių medžiotojų rankų žūsta daugiau kaip du tūkstančiai didelių banginių.
