Kaip ši šalis ketina gaivinti ESBO, kalbamės su Lietuvoje viešėjusiu Kazachstano ambasadoriumi ypatingiems pavedimams Dulatu Kuanyševu.
– Kazachstanas – pirmoji valstybė iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, kuriai patikėta pirmininkauti ESBO. Kaip tai vertinate ir kam daugiausia dėmesio ketina skirti Kazachstanas?
– Tai, kad Kazachstanas bus pirmasis, jau savaime uždeda tam tikrą antspaudą. Mes laikome tai galimybe atstovauti Rytų šalims ir daugiau dėmesio skirti jų problemoms. Neketiname ESBO sugriauti iš vidaus, nors kai kas Kazachstaną laiko savotišku Trojos arkliu. Pirmininkaudamas Kazachstanas – kaip savarankiškas tarptautinės politikos subjektas – galės realizuoti savo tarptautinius interesus. Mes turime sukaupę gana daug patirties, be to, galėsime panaudoti savo žinias ir sugebėjimus. Mums pirmininkavimas ESBO – tai vienas iš kelių priartėti prie Europos.
Tačiau mes – ne Europa. Mes turime savo identitetą, bet turime ir valstybinę kelio į Europą programą. Ji numato suderinti mūsų įstatymus (ir institucijas) su europiniais, nes Europa – tai tarsi lyderis, einantis ta kryptimi, kuria juda visa žmonija. Mes norime gyventi pagal Europos standartus. Mums pirmininkavimas ESBO – tai galimybė šią užduotį realizuoti. Kazachstanui labai svarbu išsaugoti dialogą tarp ESBO šalių, nes šioje organizacijoje sprendimai priimami konsensusu ir to pakeisti negalima, nebent susikurtume trumpalaikius prioritetus.
– Kokie bus Kazachstano prioritetai?
– Iškirčiau tris – saugumas, ekonomika ir ekologija bei žmogiškasis veiksnys. Kalbant apie saugumą, svarbiausia, žinoma, yra terorizmo grėsmė ir branduolinio ginklo plitimas. Šioje srityje mes turime ką pasiūlyti. Jau parengėme specialią programą Afganistanui, nes mūsų regiono gerovė priklauso ir nuo to, kaip klostysis įvykiai Afganistane. Skirsime daug dėmesio švietimui šioje šalyje, taip pat Dušambėje surengsime Afganistano pasieniečių apmokymą.
Dabar pasaulyje vyksta ne „perestroika“ ir ne „pererazgruzka“, bet ir ne šaltasis karas. Tai laukimo metas. Mes norime juo pasinaudoti ir imtis konkrečių veiksmų. Šiuo metu ESBO pirmininkaujantys graikai daug dėmesio skiria saugumui ir bendradarbiavimui. Mes ketiname tai tęsti ir norime šia tema surengti ESBO šalių viršūnių susitikimą. Paskutinis toks susitikimas vyko 1999 metais, nors jis turėtų būti rengiamas kas keli metai. Tikimės, kad mums pritars kitos valstybės ESBO narės. Šį mėnesį mūsų šalyje viešėjęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy jau pasakė, kad kitąmet atvyks į viršūnių susitikimą Astanoje. Prieš 20 metų per viršūnių susitikimą Paryžiuje buvo priimta Paryžiaus chartija, kuri ir apibrėžė naująją Europą. Netrukus Atėnuose susitiks ESBO šalių užsienio reikalų ministrai ir, manau, išsiaiškinsime, kiek toks „samitas“ yra reikalingas. Mes manome, kad reikalingas, nes ESBO atsidūrusi savotiškoje krizėje, nepasiekiamas galutinis susitarimas. Turime mąstyti, kaip išjudinti šią organizaciją.
– ESBO reformos klausimus jau kone penkis metus stumia Rusija, reikalaujanti daugiau centralizacijos, o tai suteiktų Rusijai daugiau veto galimybių. Kokios tokios reformos perspektyvos?
– Rusijos siūlymai nesulaukia kitų šalių pritarimo, tačiau šia tema yra diskutuojama. Dabar pasaulyje santykiai paaštrėję, tačiau ESBO atsisakė termino „įšaldytas konfliktas“, o vietoj jo vartoja „užsitęsęs konfliktas“. Kalbu apie Gruziją, Kalnų Karabachą, Padniestrę, nes ESBO šioms problemoms skiria daug dėmesio. Šiose šalyse konfliktai iš aktyvios stadijos perėjo į gesimo stadiją, todėl tęsti dialogą ypač svarbu. Tuo metu konfliktai Bosnijoje, Kosove tarsi vėl atgyja. Nors šiose šalyse aktyviai reiškiasi Europos Sąjunga (ES), savo vaidmenį jose atlieka ir ESBO. Tai taip pat bus vienas iš mūsų prioritetų. Džiaugiamės, kad Armėnija ir Turkija atnaujino diplomatinius santykius, tačiau tai neigiamai atsiliepė Azerbaidžano ir Turkijos santykiams. Mes siūlome Kalnų Karabacho problemą spręsti vadovaujantis tarptautine teise.
Tačiau grįžkime prie mūsų prioritetų. Dabar svarbu mažinti branduolinį pavojų. Mes buvome pirmoji valstybė, atsisakiusi branduolinio potencialo, todėl turime moralinę teisę reikšti savo poziciją šiuo klausimu ESBO. Ypač kai kalbama apie Irano branduolinę programą. Kitais metais vyks viršūnių susitikimas dėl branduolinio nusiginklavimo ir Kazachstanas ESBO vardu galėtų jame padaryti pareiškimą.
Kaip jau minėjau, kitas mūsų prioritetas – ekonomika ir ekologija. Šioje srityje išskiriame transporto tranzitą; tai mums ypač svarbu, nes Kazachstanas neturi priėjimo prie jūros. Todėl mes žvelgiame į Baltijos šalis, nes Kazachstanas jas laiko išėjimu į pasaulio rinką. Mums svarbūs funkcionuojantys sausumos ir geležinkelio keliai, tačiau tam reikia išspręsti sienų klausimus, įveikti korupciją ir delsimą. Apie tai daug kalbame su Lietuva, kuri pirmininkaus po mūsų, be to, per mūsų pirmininkavimą norėtume skirti Lietuvos atstovą transporto ir susisiekimo problemoms spręsti.
Kalbant apie ekologiją, išskiriame Aralo jūros problemą, nes tai jau ekologinė katastrofa. Mums pavyko Aralo jūroje atstatyti prieš 20 metų buvusį vandens lygį. Pastatyta užtvanka reguliuoja, kad nebūtų vandens trūkumo. Tačiau norime į Aralo jūrą atkreipti ir ESBO dėmesį – nors tai tarsi regioninė problema, ji aktuali visiems.
Kalbant apie žmogiškąjį faktorių norime išlaikyti dabartinį dialogo formatą, daug dėmesio skirdami žmogaus teisėms ir demokratijai. Planuojame Astanoje surengti tolerancijos konferenciją, nes dabartiniame pasaulyje tai labai aktualu. Dėl emigracijos šalys darosi daugiatautės ir tolerancija tampa labai svarbi. Mes siūlome tarpetninę ir tarpreliginę santarvę.
Esame nusiteikę geranoriškai ir konstruktyviai vertiname mūsų partnerius. Tikimės, kad pavyks pasiekti konsensusą visais mums svarbiais klausimais ir tam nesukliudys nei sostinė prie Potomako, nei sostinė prie Maskvos. Mes atstovaujame tik Kazachstano interesams, niekam kitam, tačiau privalome atsižvelgti ir į partnerių interesus.
– Vadinasi, esate visiškai pasirengę perimti pirmininkavimą?
– Taip, pasirengę. Tam jau skyrėme 800 mln. tengių (beveik 5 mln. litų) iš mūsų šalies biudžeto. Tačiau yra daug problemų pačioje organizacijoje. ESBO iki šiol neturi tarptautinės organizacijos statuso, nes tam nepadėtas pagrindas, ESBO – tarsi pusiau pastatyta. Bet jos vaidmuo sustiprėjo, kai pasaulyje ėmė mažėti įtampa. ESBO prisidėjo prie naujos Europos gimimo, ji rado mechanizmų konfliktams valdyti, pavyzdžiui, buvusioje Jugoslavijoje ir Sovietų Sąjungoje. Deja, iki šiol nėra patvirtintas šios organizacijos biudžetas, tačiau tikimės, kad iki gruodžio tai bus padaryta. Netrūksta ginčų ir dėl įmokos dydžio, kurią šalys turi įmokėti. Šis ginčas jau įgauna politinį atspalvį.
– O kaip Kazachstanui sekasi ESBO rasti bendrą kalbą su Lietuva, kuri iš jo perims pirmininkavimą?
– Mūsų santykiai su Lietuva geri, ypač nuo tada, kai ESBO pirmininkavo Suomija. Pernai pasirašėme bendrą protokolą, kuriuo siūlėme ESBO dirbti ne tercetu (t. y. kai dirba tuo metu pirmininkaujanti šalis ir tos šalys, kurios pirmininkavo prieš ją ir pirmininkaus po jos), o kvintetu. Su Lietuva esame parengę bendrų veiksmų planą, nuolat koordinuojame darbus, nuolat vyksta konsultacijos tarp užsienio reikalų ministerijų. Visoms Baltijos šalims yra svarbus tranzito klausimas, kuris rūpi ir mums. ESBO gali tam pasitarnauti padėdama supaprastinti tranzito procedūras. Juk tarp mūsų ir Baltijos valstybių – tik viena šalis, tiesa, labai jau didelė. Mąstome apie muitų sąjungą tarp ES ir Kazachstano.
– Kiek pagrįsti kaltinimai, kad ESBO taiko dvejopus standartus vertindama rinkimus kai kuriose šalyse, pirmiausia, posovietinėje erdvėje?
– ESBO vertina rinkimus pagal tai, ar jie atitinka tų šalių teisėtvarką. Jei jie vyksta pagal tose valstybėse galiojančią teisinę sistemą, mes nesikišame. Bet tame vertinime yra ir politinių elementų. Kai neliks politizavimo, rinkimų vertinimas taps konstruktyvesnis.
– Šią vasarą Vilniuje vykusioje ESBO parlamentinėje asamblėjoje buvo priimta rezoliucija, kurioje sakoma, kad nacizmas ir stalinizmas yra vienodai atsakingi už Antrąjį pasaulinį karą. Tai labai užrūstino Rusiją. Ar įmanoma pasiekti kompromisą šiuo klausimu ir ar Kazachstanas mėgins tai daryti?
– Vilniuje Kazachstanas nepasisakė nei už, nei prieš šią rezoliuciją. Kazachstanas mano, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp fašizmo ir komunizmo vertinant Antrąjį pasaulinį karą, nors sunku vienareikšmiai vertinti tuos įvykius. Prie pergalės prieš fašizmą daug prisidėjo Sovietų Sąjunga. Dabartinės Europos sienos, kurios buvo įtvirtintos Helsinkio susitarimais, – taip pat Antrojo pasaulinio karo rezultatas. Molotovo–Ribbentropo paktas mūsų nepalietė, tačiau į Kazachstaną buvo tremiami žmonės, mūsų krašte buvo daug stovyklų. Mūsų visuomenė smerkia totalitarizmą ir jo ideologiją. Apie tai nuolat kalbame, tačiau vyresni žmonės didžiuojasi pergale kare prieš fašizmą ir jie nesutiktų, kad jis būtų prilygintas komunizmui. Mes stengiamės atsižvelgti į visų mūsų partnerių nuomonę. Be to, Kazachstane populiarus priežodis – be blogo nėra gero.
