Sostinės finansų centre tarp įvairių bankų centrinių biurų, prekybos centrų, dangoraižių, glaudžiasi trylika benamių – tarsi taip toli, bet kartu ir taip arti Paseo de Castellana šurmulio.
Jų kartoninės lūšnos nė iš tolo neprimena dangoraižių, bet jie jose gyvena. Vis dar. Nors buvo ir jų gyvenime laikas, kai šis rajonas Madride buvo vieta pailsėti ar tiesiog pasivaikščioti.
Lietuvis Egidijus netelpa į įprasto benamio rėmus.
„Ispanijoje aš jau dešimtmetį, ir dabar mano padėtis iš tiesų prasta. Neturiu už ką nusipirkti maisto, netekau darbo. Iki praėjusių metų gegužės dirbau sodininku, tačiau baigėsi mano sutartis. Prieš tai šešerius metus praleidau gatvėje, dabar mokėjau 250 eurų už kambarį, o parama, kurią gaunu, siekia 400 eurų“.
Egidijus nesigėdydamas prisipažįsta, kad jam teko lankytis priklausomybės nuo alkoholio centre, į kurį nuėjo norėdamas išsivaduoti nuo priklausomybės alkoholiui. Ir jam tai pavyko.
„Gatvėje nustoti gerti yra daug sunkiau“, – teigia vyras. Jis atrodo tvarkingai, skaitydamas jis užsideda akinius, ir pasiūlo užleisti savo vietą, kurioje sėdi.
„Vis dėlto aš gyvenu čia geriau nei Lietuvoje, nes mano šalyje padėtis dar blogesnė. Darbo nėra arba atlyginimas siekia vos 200 eurų“, – sako Egidijus.
Jo dienos bėga vienodai: socialinė valgykla, viešieji dušai, kurių kaina – pusė euro penkiolikai minučių, ir šoninės prekybos centrų durys, pro kurias išmetami maisto produktai, kurių galiojimas pasibaigęs.
